Nuo pirmosios bankų griūties lietuviai taip ir neatsitiesė: iki tol mes, buvę tikrai verslūs ir iniciatyvūs, panirome į pesimizmą ir pradėjome zirzti, kad mumis turi pasirūpinti valdžia. Šitos nuostatos nepakeitė nei buvusi ekonominė gerovė, nei kai kurių pasaulio ekonomistų prognozės dėl mūsų ekonomikos potencialo stiprėjimo.

Šiomis dienomis Kauno technologijos universiteto mokslininkai, kartu su bendrove „Baltijos tyrimai” atlikę sociologinę Lietuvos gyventojų lūkesčių ir nuostatų apklausą, baigia sisteminti naujausią lietuvio portretą. Tiesa, šis socialinis tyrimas, vienu metu atliekamas net keliolikoje Europos valstybių, bus pristatytas tik kitų metų pradžioje. Tačiau, kaip sakė darbo grupės vadovas dr. Vaidas Morkevičius, iš tiesų lietuvio portretas nuo pernai atlikto panašaus tyrimo praktiškai nepakito. „Lietuvio problemos tradicinės, o atsakymai – standartiniai“, – lakoniškai apibendrina V.Morkevičius.
Esame pasyvūs, niauzgiantys, kad dabar viskas blogai, kad nėra darbo, mažos pajamos, didelė korupcija, kad atotrūkis tarp valdžios ir žmonių didėja, nusikalstamumas auga, įsivyravo visiška nepagarba žmogaus teisėms, ir prošvaisčių, jog bus geriau tiek asmeniniame, tiek valstybės gyvenime, – nematyti. O štai pirma buvę geriau…
Daugiau kaip dviejų dešimčių metų sociologinių tyrimų patirtį skaičiuojančios rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė priduria, kad mūsų portretas iš esmės stabilus bemaž aštuoniolika metų. „Nepriklausomybės pradžioje mes išties turėjome didžių lūkesčių: būti laisvi, daug dirbti, gerai gyventi ir – prisivyti Švediją“, – primena R.Ališauskienė.
Pasakojimai apie Švediją nuo pat atgimimo audrino lietuvių sąmonę ir vaizduotę. Ji daugelį metų buvo mūsų siektino gyvenimo standarto simbolis.
Dar Michailo Gorbačiovo “perestroikos” metais, maždaug apie 1987-uosius, daugelis lietuvių nerte nėrė į verslus: buvo steigiami pirmieji kooperatyvai, vėliau individualios įmonės, pirmieji komerciniai bankai. O iš tuo metu atliktų pirmųjų sociologinių tyrimų, pasak R.Ališauskienės, aiškiai matyti, kad savo verslumu mes niekuo nesiskyrėme nuo verslumo etalonu vadinamų amerikiečių. Vyravo aiški nuostata: mes patys esame atsakingi už save, savo šeimas, savo gyvenimą, patys galime ir pasirūpinsime savimi, tik nesikiškite ir mums netrukdykite.
Daugelis lietuvių, kaip pabrėžia sociologė, tuo metu suko „bizniukus“, rizikavo skolindami ir investuodami pinigus į įvairias piramidines struktūras, pirmuosius komercinius bankus, visiškai nesidairydami valdžios pusėn. „Taigi istoriškai tikrai nėra taip, kad mes visą laiką buvome pasyvūs, neiniciatyvūs, neverslūs, nesiekiantys savo svajonės, žiūrintis tik to, ką duos valdžia“, – pabrėžia R.Ališauskienė.
Bet 1995 m. prasidėjusi bankų griūtis ne tik sugriovė rožinę iliuziją per penkerius metus pasiekti švedų gyvenimo standartą, bet ir išmušė lietuviui verslumo pamatą. „Prasidėjus bankų ir finansinių piramidžių griūčiai, nežinodami, ką daryti, žmonės staiga atsigręžė į valdžią, kad štai ji ir turinti jais pasirūpinti, – aiškina sociologė. – Patys jie nepanoro prisiimti atsakomybės už savo riziką.“
Deja, šita gija nenutrūko. Mat, kaip pastebi sociologas dr. Mindaugas Degutis, vos tik ėmėme vėl tiestis, 1998 m. smogė nauja ekonomikos griūtis – Rusijos finansų ir ūkio krizė. O tuo metu mūsų šalies verslas buvo vis dar labai artimai susietas su Rytais. „Taigi ši krizė mus bloškė dar keliolika metų atgalios, – primena M.Degutis. – O kai žmogus negeba pats pasirūpinti savimi, kyla noras, kad šitai už jį padarytų kiti ir, pirmiausia, gręžiamasi į valstybę.“
Prie visos virtinės globalių nesėkmių prisidėjo ir tai, kad tuo pat metu buvo dar ir griežtinamos sąlygos verslui, keliami bei įvedami nauji mokesčiai, vykdomos įvairios žiaurios akcijos.
Taip nuo pirmosios bankų griūties lietuviai ir neatsitiesė: verkšlenimų nepakeitė nei jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi ir subrendusi nauja karta, nei apie 2003–2007 m. staigiai, nors ir nepagrįstai, pagerėjusios ekonominės sąlygos. Ir R.Ališauskienė, ir V.Morkevičius pastebi įdomų dalyką, kad niauzgiančių, kaip mūsų valstybėje viskas blogai, lietuvių visiškai negalima sugrupuoti pagal amžiaus grupes, gyvenamąją vietą, socialinę padėtį. Piktinasi ir gyvenimą keikia skirtingiausių grupių atstovai: tiek jaunimas, gimęs jau laisvoje šalyje, tiek jų tėvai, augę dar sovietinėje Lietuvoje, tiek seneliai, menantys dar ir ikikarinę, smetoninę Lietuvą.
Taigi, kokie šiandien yra didieji lietuvių lūkesčiai?

Naujas lietuvių noras – gyventi taip kaip norvegai
„Idealas gyventi taip, kaip gyvena pažangiausios pasaulio valstybės, aišku, niekur nedingo. Teisingumo troškimas irgi toks pat karštas kaip atgimimo metais“, – pastebi R.Ališauskienė.
Bet gerovės valstybės įsivaizdavimas kardinaliai pakito: atsivėrus sienoms tai buvo Jungtinė Karalystė, o per pastaruosius dvejus metus gerovės supratimas „pasislinko“ šiauriau – į Norvegiją. „Šiandien lietuvio svajonė – gyventi taip, kaip gyvena norvegai, – paaiškina R.Ališauskienė. – Bet jei kalbama apie tvarką, tai disciplinos, stabilios ekonomikos ir socialinės atidos etalonu išlieka Vokietija.“
Vis dėlto ir kalbinti sociologai, ir kiti pašnekovai, tarkim, psichologas-psichoterapeutas Zenonas Streikus, ugdomosios lyderystės mokytojas Valdemaras Chmielevskis, geografas dr. Vidmantas Daugirdas, – visi pabrėžia, kad gyvename ne taip gerai kaip švedai, britai ar norvegai, bet tikrai nepalyginti geriau nei mūsų rytiniai kaimynai, su kuriais iki 1990-ųjų buvome viename bloke. Tačiau mes, kalbėdami apie savo laimėjimus ir galimybes, lyginamės ne su panašiausiais į mus ar artimiausiais kaimynais, tarkime, latviais, lenkais, o su kelių dešimčių ar net kelių šimtų metų laisvo ir demokratiško gyvenimo patirtį turinčių valstybių piliečiais. Kodėl?
R.Ališauskienė šį fenomeną paaiškina informuotumo stygiumi. „Ar dažnai jūs matote reportažų apie kaimynus lenkus, latvius, ar daug žiniasklaidoje pranešimų iš Vidurio Europos – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos? – retoriškai klausia sociologė ir atsako: – Jie epizodiški. Taigi, kai nėra supratimo, kaip ten žmonės gyvena, o ir galimybių gauti iš ten informacijos, nes retas kuris vyksta ten gyventi ar dirbti, dairomės į tuos kraštus, iš kurių ateina pagrindiniai informacijos srautai: į Jungtinę Karalystę, Norvegiją. Šiose šalyse gyvena daugelio mūsų artimieji, gausu informacijos iš šių šalių per televiziją bei internete.“ Galiausiai, pasak pokalbininkės, mes visą laiką gyvenome Šiaurės Europoje, taigi į ją ir lygiuojamės.
Dar vienas aspektas, kurį nurodo M.Degutis, tai sociologijos mokslininkų seniai pastebėtas paradoksas, kad didėjant tiek asmeninėms, tiek visos visuomenės pajamoms ir gerovei pasitenkinimas nedidėja. Jis lieka toks pat. „Taigi padėtis gerėja, o lūkesčiai ir toliau nenustoja didėti“, – apibendrina sociologas.
Maža to, pasak eksperto, ir mūsų valdžios bei politikos elitui visai patogi tokia situacija: jei akcentuosi valstybės laimėjimus, tai, ką politiniai oponentai padarė gerai, niekas nesinervins ir balsuos už oponentus. O štai jei atkreipsi dėmesį į tai, ką politiniai priešininkai privėlė, atkreipsi dėmesį į savo tariamai geresnes idėjas.
Vis dėlto, pasak M.Degučio, būtina atsigręžti atgalios ir prisiminti, kokie iš tikrųjų kuklūs buvo mūsų lūkesčiai pačioje atgimimo pradžioje, tada ir šiandieninė rutina nebeatrodys tokia varginanti. Šiandien mūsų lūkesčiai, puoselėti 1989–1995 m., atrodytų dargi juokingi: kad krautuvėse būtų sviesto, cukraus, mėsos, daugiau užsieninių prekių, spalvingų pėdkelnių, kad turėtume galimybę išvykti į užsienį bent kaip turistai…