Praėjusias porą savaičių dėl popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo tvyrojusią nuostabą jau spėjo pakeisti spėlionės, kas užims jo vietą.

Popiežius Benediktas XVI formaliai popiežiumi bus iki šio ketvirtadienio – vasario 28-osios, tačiau šiuo metu katalikams svarbiausia jau tai, ne ką pasitraukdamas iš posto dar pasakys dabartinis popiežius, o kas kovo 16-ąją, kai balsuoti bus sukviesta kardinolų konklava, taps jo įpėdiniu.
Nuo to priklausys, kokią kryptį pasirinks visa Katalikų bažnyčia: ar pasuks naujovių keliu, kurį buvo pradėjęs popiežius Jonas Paulius II, o gal tęs Benedikto XVI mėginimus grąžinti Katalikų bažnyčiai senąsias tradicijas ir neleisti naujovėms skverbtis į katalikų dvasinį bei pasaulietinį gyvenimą.
Dar vienas svarbus klausimas, į kurį bus atsakyta išrinkus naują popiežių, – ar aukščiausio katalikų vadovo postas vėl sugrįš italams, kaip buvo iki pastarųjų dviejų popiežių, o gal katalikybė atsivers ir kitiems žemynams – Šiaurės, Pietų ar Centrinei Amerikai, o gal net Afrikai.
“Reikia atsiminti viena: pusė visų kardinolų, balsuosiančių už naująjį popiežių (61 iš 117-os) yra europiečiai. Ketvirtadalis jų – italai. Tad matematiškai šansų, kad popiežiumi taps, pavyzdžiui, tamsiaodis iš Afrikos, labai nedaug. Vis dėlto Katalikų bažnyčios padėtis verčia manyti, kad matematikos šį sykį nepakanka”, – dėsto leidinio “Business Insider” analitikas Michaelas B.Dougherty.
Be to, Ispanijos dienraštis “El Mundo” atkreipia dėmesį, kad netgi kardinolai iš Italijos šį kartą nėra vieningi dėl to, už kurį kandidatą derėtų balsuoti.

Italai šansų turi mažai

Tai, į kokią padėtį šiandien yra patekusi Katalikų bažnyčia, drąsiai galima vadinti krize. Ji susijusi ir su vadinamuoju “Vatileaks” skandalu, kai slapti informatoriai paskelbė apie dvasininkų pedofilijos atvejus bei mėginimus juos nuslėpti ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo teisėsaugos, o Benediktas XVI žibalo į ugnį įpylė pareikšdamas, kad blogiausia – ne dvasininkų nuodėmės, kurias esą išties dera laikyti griežčiausia paslaptimi, o kaip tik tos “varnos, kurios iškranksėjo tiesą”.
Jei į tokią padėtį patektų kokia nors privati korporacija, jai neišvengiamai tektų keisti ir politiką, ir viešųjų ryšių strategiją, ir aukščiausius vadovus.
Kai kurie konservatyvūs Bažnyčios tarnai linkę aiškinti, kad Katalikų bažnyčioje tokios taisyklės esą negalioja ir svarbu nepasiduoti išorės spaudimui persitvarkyti ar stipriai keistis. Tačiau nuolat mažėjantis Europos ir Pietų Amerikos katalikų skaičius bei liberalėjanti Europos visuomenė Bažnyčios galvas verčia susimąstyti, ar tikrai neatėjo laikas keistis iš esmės.
“Atsistatydinu dėl amžiaus”, – prieš porą savaičių sakė J.Ratzingeris, o karikatūristai iš karto perfrazavo šiuos žodžius į “atsistatydinu dėl laikmečio”.
Ir netgi konservatyviausi katalikai pripažįsta, kad Bažnyčiai, jei tik ji nori išlaikyti savo įtaką, reikia naujo vėjo gūsio. “Popiežius turės atitikti aukso vidurį: nebūti nei pernelyg konservatyvus, nei pernelyg didelis reformatorius. Bažnyčia yra stipriai pasukusi į dešinę, ir reikia ją sugrąžinti į vidurį”, – aiškina ispanų analitikai.
Šiuo atžvilgiu mažai šansų turi itin modernus kardinolas iš Austrijos Christophas Schoenbornas, pagarsėjęs tuo, kad vienoje parapijoje pastoriumi paskyrė homoseksualumo neslepiantį dvasininką ir paaiškino, jog stabilus homoseksualus ryšys yra gerokai mažesnė blogybė nei atsitiktiniai heteroseksualūs santykiai.
Lygiai taip pat abejotina, kad konklava balsuos ir už pačius konservatyviausius kandidatus, net jei jie – italai. Pavyzdžiui, itin tradiciniu požiūriu į pontifikatą pasižymi keturi Italijos kardinolai Crescenzio Sepe, Angelo Amato, Mauro Piacenza ar Angelo Bagnasco.
Padėti jiems (ypač A.Bagnasco) gali nebent tai, kad tarp 28 Italijos kardinolų, atiduosiančių balsus už naująjį popiežių, net 21 buvo paskirtas popiežiaus Benedikto XVI, tad, reikia manyti, atitinka šio popiežiaus keliamus konservatyvumo ir tradiciškumo reikalavimus.
“Vis dėlto tai mažai tikėtina, nes kardinolai puikiai suvokia, kad išrinkę itin konservatyvų popiežių pakenktų ne tik patys sau, bet ir visai Katalikų bažnyčiai. O prarasti įtakos juk nesinori niekam”, – aiškina “OSV Newsweekly” analitikas Matthew Bunsonas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.