Ukrainos ateitis ir toliau lieka nenuspėjama. Nors Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir paragino separatistus nusiraminti bei nerengti referendumo dėl autonomijos ar atsiskyrimo, tai visiškai nereiškia, kad į Ukrainą sugrįš ramybė. O jei ir sugrįš – tai kokia kaina?

Nuo lapkričio mėnesį prasidėjusio Maidano Kijeve galima įžvelgti keistą įvykių seką: aistros tik aprimsta – tuoj pat įvyksta naujas sprogimas ir vėl įtampa pasiekia piką. Tai rodo, kad situacija Ukrainoje labai trapi. Todėl dar praėjusią savaitę vyravusi santykinė ramybė bet kada gali vėl peraugti į didžiulius neramumus. Beje, savaitės pabaigoje įsiplieskę ginkluoti susirėmimai Mariupolyje šią teoriją tik patvirtina.
Tiesa, šiokią tokią viltį, kad aistros gali nurimti ilgėliau, suteikė minėti V.Putino raginimai separatistams. Vakarai tikriausiai ramiau atsikvėpė, bet jokiu būdu ne ukrainiečiai ir dabartinė Ukrainos valdžia. Viena vertus, po Krymo atvejo Kremliaus valdovu labai sunku tikėti. Kita vertus, jei jis ir kalbėjo nuoširdžiai, tai visai nereiškia, kad separatistai taip paprastai sudės ginklus ir grįš į civilinį gyvenimą.
Vis dėlto, kaip pastebima viename iš šios savaitės “Veido” straipsnių, Rusijai Krymo aneksija finansiškai kainavo ir dar kainuos labai daug. Todėl kaip ir darytina logiška išvada, kad bent dabar ne geriausius ekonomikos laikus išgyvenanti Rusija turėtų atsisakyti Krymo scenarijų pakartojimo Pietryčių Ukrainoje. Tačiau Rusijos protu nesuvoksi… Tą kartojo daugelis ir kalbėjo net aštriau, kai V.Putinas aneksavo Krymą.
Kita vertus, V.Putino pareiškimas separatistams visai nereiškia jo “atėjimo į protą” ar pasidavimo Vakarų spaudimui bei galimoms kitoms sankcijoms. Tai greičiau Rusijos politikos Ukrainos atžvilgiu planingas įgyvendinimas, arba kitaip – derybinis žingsnis siekiant savų tikslų.
Tai yra Rusija padarė geros valios gestą ir dabar Vakarų eilė prispausti Kijevą, kad šis būtų sukalbamesnis ir suteiktų daugiau autonomijos pietrytinėms sritims. Tuo labiau jei “nepaklausę” V.Putino patarimo separatistai nubalsuos už didesnę autonomiją.
Ką laimi Rusija? Visų pirma Krymo aneksijos klausimas braukiamas iš darbotvarkės ir ilgiems metams dedamas į stalčių dulkėti. Antra, Vakarų spaudimas ir kalbos apie didesnes sankcijas Rusijai turėtų baigtis.
Trečia, suteikus dar daugiau autonomijos pietryčių regionams, šie taptų visiškai nekontroliuojami Kijevo ir dar lengviau paveikiami Rusijos. Stringanti antiteroristinė ukrainiečių operacija parodė, kad jau dabar centrinė valdžia negali pasigirti rimta šių regionų kontrole. Kartu per “savarankiškus” pietryčius Rusija galėtų stipriai veikti visos Ukrainos politiką. Separatizmas tik dar labiau išvešėtų, ir tik skambučio iš Kremliaus reiktų, kad vėl pasiskelbtų kokia nors “liaudies respublika”.
Galiausiai tiek savo piliečių, tiek Vakarų simpatikų akyse Rusija atrodytų kaip taikos ir santaikos nešėja, kuri be kraujo sustabdė Ukrainoje beprasidedantį pilietinį karą.
Tačiau tuo pat metu Kremlius išlaikytų savo įtakos sferoje ar net kontroliuotų Kijevą. Būtent visiška Ukrainos kontrolė (o ne jos suskaidymas, pilietinis karas ar dabartinės vyriausybės nuvertimas) yra pagrindinis Maskvos užsienio politikos tikslas, kuris išplaukia iš geopolitinės aksiomos, kad Rusija niekada nebus imperija be Ukrainos.