Ar Lietuvos piliečiai, jų demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinkti politikai, mūsų teisėsaugos ir kitos institucijos visiškai kontroliuoja VISUS Lietuvoje vykstančius procesus ir sugeba apginti mus nuo pražūtingos priešų įtakos? Ar vis dėlto nepriklausomos Lietuvos kontrolės mechanizmai sėkmingai tebekuriami Kremliuje?

Atsakymus į šiuos klausimus bus galima rasti netrukus pasirodysiančioje „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje garsaus “The Economist” žurnalisto Edwardo Lucaso knygoje „Apgavystė“.

„Būdamos per mažos, kad galėtų nuspręsti savo pačių likimą, šios šalys yra pernelyg svarbios, kad pašaliniai jas ignoruotų. Tokia kombinacija lemtinga: abi pusės, ir Rusija, ir Vakarai, grūmėsi dėl įtakos Baltijos regione ir valstybėse bei naudojosi jomis kaip tramplinais šnipinėjimo veiklai kitose šalyse. Baltijos šalyse susikerta – dažnai paslapčia ir daugiausia tragiškai – didžiųjų šalių interesai“, – dėstoma šioje knygoje.

Švenčiant 23-iuosius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus ir vertinant mūsų jaunos valstybės pasiekimus negalima vien graužtis dėl neišsipildžiusių svajonių ir neįgyvendintų lūkesčių – reikia ir blaiviai matyti, kas yra mūsų draugai ir kas priešai, trukdantys mums įgyvendinti savo svajones. Taip pat matyti savo galimybes sėkmingai kovoti su mūsų priešais. Lietuva jau yra pademonstravusi savo jėgą ir principingumą, kai sugadino Kremliaus parankinio Michailo Golovatovo atostogas Alpių kurortuose, reikalaudama iš Austrijos tinkamai įgyvendinti Sausio 13-osios aukų žudikų persekiojimą, tinkamai laikytis teisinės pagalbos sutarčių, sulaikyti Kremliaus režimo pakalikus, norinčius džiaugtis Vakarų demokratijų suteikiamu turizmo ir savo asmeniniu investicijų slėpimo komfortu.

E.Lucasas savo knygoje „Apgavystė“ nekritikuoja mūsų dėl demokratijos kokybės menkumo, politikos ir ekonomikos neskaidrumo. Iš jaunos valstybės negalima reikalauti to, kas tiesiog privaloma senosioms Vakarų demokratijoms. Knygoje apeliuojama į naivumą Rusijos atžvilgiu ir abejojama buvusių sovietinių veikėjų, sėkmingai įsidarbinusių mūsų nepriklausomų valstybių struktūrose, dirbančiose su NATO ir ES institucijomis, nuoširdumu. Šitie asmenys yra sėkmingai išnaudojami senųjų jų šeimininkų.

Knygoje daugiausia kritikuojama Vakarų „real politic“ ir Vakarų slaptųjų tarnybų netalentingas veikimas: „Vakarietiškas požiūris, kai priimant sprendimus šnipų gaudymas, baudžiamasis teisingumas, finansinė priežiūra, lobizmo atskleidimas ir žiniasklaidos savininkų valdymas laikomi visiškai nesusijusiomis sritimis, turi rimtą trūkumą. <…> Vakarai turėtų nustoti sveikintis su rusų valdovais kaip su sau lygiais, pripažindami jų politinį legitimumą, kurio šie akivaizdžiai nėra verti. Tai reiškia, kad Vakarai turėtų imti viešinti rusų valdžios, kurios sugebėjimas surasti prieglobstį pavogtoms lėšoms ir pasitraukti iš Rusijos susikuriant patogų gyvenimą Vakarų šalyse sudaro vieną iš stabilumo ramsčių, korupcijos atvejus. <…> Vakarai privalo sugebėti neleisti Rusijai perkelti milžiniškus kiekius neaiškiais būdais uždirbtų pinigų į respektabilius Vakarų bankus ir akcijų biržas. Kriminalinei, korumpuotai valstybei, kuri apgaudinėja savo mokesčių mokėtojus, žudo tokius sąžiningus kovotojus už skaidrią, demokratišką ir modernią Rusiją, kaip Magnickis, turi būti užkirstas kelias pasinaudoti savo prisiplėštu turtu Vakaruose.“

Iš tiesų Rusija laikosi ant trijų stulpų – nusikalstamumo, verslo ir žvalgybos. E.Lucasas savo knygoje klausia, kodėl Vakarų politikai, prie savo slenksčio matydami gangsterių valdomą valstybę, nesiima reikalingų žingsnių jai izoliuoti ir duoti atkirtį pragaištingam jos poveikiui. Rusijos šnipų veiksmai nėra vien tik maža dalis didesnių įsiskverbimui ir manipuliacijai skirtų pastangų, nukreiptų į silpniausias mūsų sistemos vietas, – jos atvirą ir patiklų požiūrį į prašalaičius ir atvykėlius. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl grėsmė dar pražūtingesnė. Kremliaus šeimininkai gina tironišką, nusikalstamą ir žudikišką režimą, kuris daro juos visagalius ir turtingus.

Estija sučiupo (su JAV ir Lietuvos tiesiogine pagalba; daugiausiai žalos NATO ir Estijai padariusio Rusijos šnipo Hermano Simmo sekimo ir sulaikymo operacijai buvo naudojamasi Antaviliuose buvusiomis jojimo patalpomis), nuteisė ir įkalino patį didžiausią išdaviką savo istorijoje, ir tai atliko drąsiai bei sąžiningai. Be to, pademonstravo skaidrumo maksimumą, leisdama su juo beveik neribotai kalbėtis “The Economist” žurnalistui E.Lucasui ir rinkti medžiagą, kurios paskelbimas galėtų padėti ir padeda daug kam praregėti bei tinkamai įverti Rusijos įtaką Baltijos valstybėse.

Akivaizdu, kad Rusija mus vis dar tebelaiko “cardon sanitaire”, kuriame nori elgtis taip, kaip jai patogu, ir niekada neleisti Baltijos šalims tapti realia Vakarų pasaulio dalimi, kurioje Kremliaus šnipai ir kriminaliniai nusikaltėliai būtų nepageidaujami, lengvai pastebimi ir greitai išsiunčiami.

Daugiau nei akivaizdu, jog Seimo pirmininko Vydo Gedvilo „pastebėjimas“, kad JAV yra toli, o Rusija su savo dujomis – visai šalia, yra suformuotas tokių bendražygių ir tokių patarėjų, kurie Lietuvoje atstovauja Kremliaus interesams. Dviejų populistinių ir prorusiškų politinių partijų gelbėjimo nuo baudžiamojo persekiojimo ir nuo galimos nesėkmės kituose rinkimuose architektai bei jų talkininkai yra tie asmenys ir organizacijos, kurios tarnauja ne Lietuvos valstybės nepriklausomybei, o jos priešams.

Reikia geriau įsižiūrėti ir į skalūnų dujų žvalgybos Lietuvoje priešininkus. Ar tikrai jų argumentai grindžiami nuoširdžiu rūpinimusi Lietuvos ekologija, ar naivuoliai pateko į Kremliaus manipuliatorių rankas? Ar mūsų prokurorai, sąžiningai atlikę savo darbą ir už rankos sučiupę Lietuvos rinkėjų politinės valios pirkėjus, sugebės iki galo laikytis tvirtai ir pareikalaus likviduoti politinę partiją, kurios nusikalstama veikla niekam nekelia abejonių? Ar teismai, gavę retą progą nagrinėti politinio manipuliavimo baudžiamąją bylą, ras drąsos ir tinkamų argumentų apginti mūsų jauną demokratiją nuo politinių sukčių?

Suprantant Kremliaus interesus trukdyti mūsų valstybei žengti progreso keliu ir galutiniai išsiveržti iš kriminalinės bei korumpuotos valstybės įtakos lauko nebereikia stebėtis, kad viešojoje erdvėje pradeda dominuoti idiotai ar nuo mėnulio fazės priklausantys asmenys. Tikrosios jų priklausomybės skaitant E.Lucaso knygą yra daugiau nei akivaizdžios.

Nėra didelių abejonių, kad visuose šiuose procesuose Kremlius išnaudoja ir toliau išnaudos savo „nuotolinius pultelius“, kurie, kaip tai įrodyta E.Lucaso knygoje, sukurti dar sovietmečiu ir iki šiol tebelaikomi kovinėje parengtyje svarbiems projektams įgyvendinti. Belieka laukti ir blaiviu žvilgsniu stebėti, koks bus kitas mūsų priešų žingsnis.