Koks bus pasaulis 2050 metais? Į tokį klausimą ieškoma atsakymo naujausioje vedančiųjų „The Economist“ žurnalistų parašytoje knygoje „Megachange: The world in 2050“. Mums svarbiausias klausimas – ar išliks Lietuva.

Mattas Ridley prognozuoja akivaizdžius klimato pasikeitimo įrodymus, kurie privers planetos gyventojus imtis keisti netausojantį gyvenimo būdą ir pradėti naują sąjūdį dėl mūsų planetos pažeistos ekologinės pusiausvyros atkūrimo. Tai nebus paprasta, nes planetos gyventojų skirstymas į turtingus ir neturtingus, turinčius maisto bei vandens  ir 2050 metais kels daug nerimo ir pavojingų įtampų.

Anthony Gottliebas prognozuoja, kad religiniai jausmai toliau slops visame pasaulyje, bet krikščionys ir 2050 metais išliks didžiausia religinė konfesija, nors šios religijos šalininkų skaičius beveik susilygins su musulmonų religinės bendruomenės.

Charllote Howard tikisi revoliucingų pokyčių genetikos mokslo srityje, kurie sudarys sąlygas teikti planetos gyventojams efektyvesnę sveikatos priežiūrą, o tai lems dar spartesnį pasaulio bendruomenės senėjimą. Zanny Mintonas Beddoesas perspėja, kad turtingosios valstybės net iki 30 proc. BVP turės išleisti pagyvenusių savo visuomenės narių socialinėms bei sveikatos priežiūros reikmėms. Tai lems turtingųjų valstybių ekonomikos dinamizmo silpnėjimą.

Bet su demografiniais sunkumai susidurs ir šiandien ekonominio augimo lyderė Kinija. Dėl vieno vaiko politikos sparčiai senstančios Kinijos BVP augimo prognozė 2050 m. sieks tik 2,5 proc. Lazos Kekico skaičiavimai rodo, kad 2050 m. pusę pasaulio ekonomikos sudarys Azija. Paradoksalu, bet tokia ekonomikos apimties pasiskirstymo pasaulyje proporcija grįš į 1820 metus ar net į prieš kelis tūkstantmečius buvusią pasaulio ekonomikos situaciją.

Nors garsių žurnalistų prognozių knygoje nėra įžvalgų ir perspėjimų, kurie vienokiu ar kitokiu pavidalu jau nebūtų pasirodę kokybiškos pasaulio spaudos puslapiuose, vis dėlto knygos autoriai labai įtaigiai įrodinėja, kad pasaulio pasikeitimai iki 2050 m. yra fundamentalūs, nulemti daugiausia didžiulių demografinių pokyčių (iki 2050 m. planetos gyventojų skaičius išaugs dar dviem milijardais ir pasieks devynis milijardus), tad pakis ne tik pasaulio politinė, ekonominė ir socialinė aplinka, bet ir kultūros, mokslo, ekologijos prioritetai.

Pusė mūsų planetos naujų gyventojų gims Afrikoje. Sparčiausiai senėjančios visuomenės bus ne Europoje ar JAV, o Kinijoje. Tai lems itin griežta Kinijos dabartinė vieno vaiko politika. 2050 m. jau net 70 proc. planetos gyventojų gyvens miestuose. Tai mus visus darys labiau miestiečiais, nes šiandien tik 50 proc. planetos piliečių gyvena miestuose.

Ar mūsų planeta gali išmaitinti devynis milijardus gyventojų? „The Economist“ žurnalistai prognozuoja, kad naujausi grūdinių kultūrų genetiniai atradimai leis padidinti šios pagrindinės mūsų maistinės žaliavos derlingumą kelis ar net keliolika kartų. Tai didina mūsų nekonfliktiško išgyvenimo ir sugyvenimo galimybes.

Daug didesnė problema yra tai, kad tuose regionuose, kuriuose gims daugiau nei vienas milijardas naujų planetos gyventojų, jau dabar trūksta ir dar labiau trūks tiek geriamojo, tiek pasėliams drėkinti būtino vandens. Šis vandens trūkumas neišvengiamai vers migruoti Afrikos, Artimųjų ir Vidurinių Rytų gyventojus, ieškant teritorijų, kuriose būtų galima išgyventi. Šimtamilijoniniai emigracijos srautai neišvengiamai sukels karinius konfliktus.

„The Economist“ žurnalistas Robertas Lane’as Greene’as, remdamasis kalbotyros mokslininko Nicholo Ostlerio tyrimais, prognozuoja, jog iki 2050 m. neteks prasmės užsienio kalbų mokymasis, nes moderni vertimų iš vienos kalbos į kitą programinė įranga bus tiek pažengusi, kad bus galima itin tiksliai ir kokybiškai versti kompiuteriu ne tik rašytinius tekstus, bet ir kalbėtis naudojant mini kompiuterius. Naujosios kompiuterinio vertimo technologijos fiksuos net ir subtilius šnekamosios kalbos niuansus. Anglų kalba taps paskutinė lingua franca. R.L.Greene’as įtikinėja, kad ji išlaikys savo dominuojančią padėtį. Nei mandarinų kalba, nei Kinijos mokslininkai netaps pasaulio lyderiais, nebent Kinijoje įsigalės politinis liberalizmas, leisiantis šaliai tinkamai išnaudoti ne tik savo gamybinius pajėgumus, bet ir mokslo potencialą.

Edwardas Lucas įrodinėja, kad demokratija plėsis ir bus kokybiškesnė besivystančiame pasaulyje, bet praras didelę dalį savo pajėgumo demokratijos lopšiu laikomose valstybėse. Žurnalistas prognozuoja, kad jei mums pasiseks, gyvensime e.vyriausybių rojuje, kai valdininkai sieks patenkinti mūsų norus taip, kaip tai daro Amazon.com, analizuodama mūsų poreikius. Jei nepasiseks, gyvensime politinėse bendruomenėse, kurioms vadovaus tokie ciniški viešosios nuomonės manipuliatoriai, kaip Silvio Berlusconi ar Vladimiras Putinas, nusiperkantys savo kontroliuojamą kritiką. Kova dėl demokratijos dažniausiai yra daug sėkmingesnė nei jos realus įgyvendinimas kasdieniame gyvenime.

Žurnalistas Paulas Wallace’as rašo, kad iki 2050 m. valstybės taps protingesnės, bet kartu ir „lieknesnės“. Tai lems pasaulio gyventojų amžiaus ilgėjimas ir būtinų socialinių išlaidų didėjimas.

Visus „The Economist“ autorius vienija bendras optimistinis požiūris, kad mūsų planeta 2050-aisiais išliks gera vieta gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Nepaisant didžiulių iššūkių, yra pagrįstų vilčių, kad pasaulis 2050 m. bus turtingesnis, sveikesnis, dar intensyviau bendraus socialiniuose tinkluose, labiau paisys ekologinės pusiausvyros, bus produktyvesnis, inovatyvesnis, geriau išsilavinęs, mažesni bus skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingųjų, tarp vyrų ir moterų, be to, jis suteiks daugiau galimybių devyniems milijardams planetos gyventojų.

O kokia bus Lietuva 2050-aisiais? Jei Lietuvos valstybė ir jos piliečiai sugebės žengti kartu su pasauliu į priekį, tada ir mes būsime tokia geresnė vieta pasaulio gyventojams, kaip ir visas pasaulis. Jei šalies politikai, universitetai, žurnalistai sugebės išsiveržti iš provincijos sindromų ir save suvoksime kaip orią bei perspektyvią pasaulio dalį, ne kovosime su savo neurotinėmis fobijomis, bet ir toliau rasime intelektinio potencialo kurti ir stiprinti savo valstybę, nėra jokių abejonių, kad mūsų laukiančius iššūkius įveiksime ir padarysime Lietuvą dar geresne vieta gyventi.