Vokietijos politikos moralistu vadinamas Nobelio literatūros premijos laureatas Guenteris Grassas paskelbė savo eilėraštį „Kas privalo būti pasakyta“ (vok. Was gesagt werden muss). Politinis eilėraštis yra retas žanras. Bet pilname įtampos šiandienos pasaulyje garsūs menininkai vis dažniau bando pareikšti savo nuomonę apie svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius politinius įvykius ne tik savo tradicinėmis meninės išraiškos priemonėmis – alegorijomis ar metaforomis, bet ir tiesioginiais tekstais. Toks yra ir šis G.Grasso eilėraštis. Atviras, tiesus kalbėjimas apie tai, kas nutylima, nepasakoma aiškiai, bandoma sušvelninti ar suteikti kitą, ne tokią aiškią prasmę. Jei kas išdrįsta kalbėti tiesiai, gali būti pavadintas „antisemitu“.

Vokietijos rašytojas tik prieš kelerius metus išdrįso pasakyti, kad jaunystėje, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, buvo įstojęs į SS gretas. Bet, nepaisant šio fakto, rašytojas ir toliau išlieka Vokietijos moraliniu autoritetu par excellance. G.Grasso kūriniai „Skardinis būgnelis“, „Šuniški metai“, „Krabo žingsniu“ bei kiti padėjo vokiečių tautai ieškoti nacizmo priežasčių, aiškaus vokiečių tautos vardu Antrojo pasaulinio karo metais padarytų milžiniškų nusikaltimų įvertinimo ir pripažinti savo kaltę, geriau suvokti tai, kas buvo padaryta vokiečių vardu ir vokiečių rankomis.

Izraelio politikai rašytoją pavadino „lunatiku“ ir „naciu“. Bet jo žinia paskleista. Teisinga ar neteisinga, vertinga ar nevertinga, bet prasidėjusios tarptautinės diskusijos dalyviai turi galimybę pareikšti savo nuomonę ir taip galbūt užkirsti kelią naujo karo katastrofai.

Rašytojas ir politikas (G.Grassas daug metų buvo aktyvus Vokietijos socialdemokratų partijos narys) nėra teisus politiniu požiūriu, nes savo politiniame eilėraštyje įvardijo Iraną tik kaip auką, o Izraelį – tik kaip agresorių. Toks spalvų sutirštinimas galimas poezijoje, bet yra per didelis ir neteisingas supaprastinimas politikoje. Izraelis ir pats yra nuolatinė auka dėl į jo teritoriją leidžiamų raketų, o Iranas yra valstybė, kurianti savo branduolinį ginklą ir nedviprasmiškai grasinanti sunaikinti Izraelį.

Izraelis nori apginti savo valstybę nuo pavojų, bet nenori sutikti su Palestinos valstybės egzistavimu. Izraelis leidžia toliau statyti namus žydų naujakuriams Palestinos teritorijoje, nors tai prieštarauja tarptautinei teisei. Irano politiniai ir religiniai vadovai yra akivaizdžiai pavojingi karo kurstytojai ir daro labai neatsakingų žmonių įspūdį. Branduolinis ginklas tokių žmonių rankose – reali grėsmė visam pasauliui. Bet Izraelio galima branduolinė Irano karinių bazių ataka, norint sugriauti giliai žemėje galbūt egzistuojančias branduolinio ginklo kūrimo laboratorijas, gali tapti naujo pasaulinio karo pradžia. Realioje politikoje, kaip ir realiame gyvenime, nėra tik juoda ir balta. Viskas daug sudėtingiau.

Toks pasaulinio masto intelektualo įsikišimas į užsienio politiką yra akivaizdžiai pozityvus dalykas. Mes įprantame prie kasdieninės politikos šurmulio, nebekreipiame į jį dėmesio, praleidžiame pro ausis. Politikai apsiginkluoja nejautria retorika, žmogiškos kalbos pavidalą įgaunančia tik rinkimų įkarštyje. Dažniausiai kalbama tai, ką pageidauja išgirsti plačiosios masės, nebenorinčios atitraukti savo kasdienio beribio dėmesio masinei kultūrai ar kitokioms menkavertėms pramogoms. Bet žmonės turi teisę gyventi taip, kaip jie nori. Kita vertus, ar ne dėl tokio neatsakingo ir negilaus požiūrio į viešuosius reikalus politikai turėjo galimybę sukelti ne vieną karą, kuriame žuvo milijonai neradusiųjų laiko ir atsakomybės savo kokybiškesniam santykiui su politika.

O kaip yra Lietuvoje? Ar mes turėtume pavydėti vokiečiams, kad jie turi tokio pasaulinio masto intelektualų ir kūrėjų, kaip G.Grassas, o mes esame maža tauta ir stokojame tokių intelektualų, kurie sužadintų mūsų mintis ir pradėtų versti mąstyti apie mūsų vietą ir balsą pasaulyje? Bet ar visada sugebame išgirsti mūsų intelektualo Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo kūryboje vyravusią inteligentišką pagarbą visiems LDK žemėse gimusiems lietuviams, lenkams, žydams, gudams, rusams bei čia mūsų kunigaikščių kviestiems ir kvietimą priėmusiems ateiviams? Ar tai, kas pasakyta daugelyje šio autoriaus kūrinių, pasiekia mus šiandien?

Dabartiniai mūsų intelektualai, nacionalinių premijų laureatai, vertingų kūrinių autoriai dažniausiai yra visiškai nusišalinę nuo šiandienos politikos ir viešųjų reikalų. Politika jiems kažkas purvino (ir tai yra teisybė), nepatikimo, bjauraus ir atgrasaus. Santykis su politika dažniausiai labai primityvus, išreiškiamas paprasta formule – duokite mums daugiau pinigų ir nemokykite mūsų gyventi. Į tokį prašytojo ar reikalautojo kampą save įvarę kūrėjai akivaizdžiai netenka realus gyvenimo instinktų, o kartu su šiais instinktais ir talento. Užsisklendę savo pasaulyje, negalintys savo kūryboje reflektuoti nūdienos problemų, menininkai yra įdomūs tik siauram kultūrinio elito ratui. Plačioji visuomenė, prikaustyta prie masinės kultūros produktų televizijoje ir prie surogatinių „politinių“ – pigių skandalų pavidalu – įvykių lieka be gilesnio savo valstybės suvokimo.

Tikrieji intelektualai, nusišalinę nuo viešojo gyvenimo, savo svarbią ir įtaigią vietą dažnai užleidžia rėksniams ir narcizams. Nei vieni, nei kiti dažniausiai neturi ko pasakyti, bet viešojoje erdvėje sugeba sukelti dideles bangas. Į tų bangų verpetus patekę piliečiai praranda orientyrus, kas yra vertinga, o kas – tik niekalas.