Koks pilietis Lietuvos valstybei naudingesnis? Tas, kuris pasiima Lietuvos pasą tik tam, kad jam būtų patogiau keliauti po pasaulį, ir tik per Dainų šventę, Velykas ar Kalėdas apsilanko tėvynėje? Ar tas, kuris nėra etninis lietuvis, bet laiko save Lietuvos pilietinės tautos dalimi, dirba ir moka mokesčius Lietuvoje? Koks žmogaus teisių ultragynėjas ar etniškumo fanatikas imtų koneveikti už patį klausimą. Tvirtintų, kad ne pilietis valstybei turi būti naudingas, o valstybė piliečiui. Bet kai žinai, kad ta Lietuvos valstybė yra daugiau nei milijonas pensininkų bei socialiai remtinų žmonių, o trečdalis šalies gyventojų apskritai nemoka jokių mokesčių, norom nenorom pradedi ieškoti ir tų, kurie nori ir gali būti savo valstybei naudingi.
Premjeras Andrius Kubilius viena didžiausių kitų metų Lietuvos problemų laiko tai, kad kai kuriuose ekonomikos sektoriuose pradės trūkti darbo jėgos. Tai vers kelti atlyginimus, o tai gali sukelti infliaciją. Nėra jokių abejonių, kad darbo rinkos nuo 2011 m. gegužės 1 d. atvėrimas Vokietijoje, Austrijoje ir Švedijoje sukels naują emigracijos bangą iš Lietuvos. Apie tai liudija jau Vilniuje bei kituose didžiuosiuose miestuose pradedančios veikti šių šalių privačios darbuotojų paieškos ir įdarbinimo agentūros. Jos ieško kvalifikuočiausių ir geriausių. Ir to nelaiko politiškai nekorektišku elgesiu. Nes galvoja apie savo ekonomiką, apie eksportuojančias bendroves, kurios susiduria su darbo jėgos brangimu. Ir adekvačiai supranta, kad jei pradės neadekvačiai kilti eksporto pramonės darbo užmokestis, teks užmiršti apie eksporto rinkas.
Kodėl mes dar neturime įdarbinimo agentūrų Minske ar Kijeve ir neverbuojame darbuotojų, kurių mums jau trūks kitais metais? Kurie galėtų Lietuvoje dirbti ir mokėti mokesčius. Padėtų bent iš dalies spręsti “Sodros” problemas. Jei trapios eksportuojančios Lietuvos bendrovės dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo turės branginti savo produkciją, teks ir mums užmiršti gerėjančius eksporto rodiklius.
Net jei Lietuva ir oficialiai patvirtintų imigraciją iš Rytų skatinančią politiką, čia nei baltarusiai, nei ukrainiečiai neplūs. Per mažas atlyginimų, mokamų jų tėvynėje ir Lietuvoje, skirtumas. Ypač kvalifikuotiems darbuotojams. Turime būti realistai: nei mūsų gyvenimo lygis, nei infrastruktūra, nei bendras psichologinis klimatas ar viešojo administravimo žmogiškumo lygis nėra tokie, kokie Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje ar Austrijoje. Tose šalyse, kurias šaindien mielai renkasi lietuviai.
Viena iš realių galimybių sudominti kvalifikuotus baltarusius ar ukrainiečius darbu Lietuvoje galėtų būti įstatyminis pažadas čia dirbant, mokant mokesčius ir gyvenant bei integruojantis gauti Lietuvos pilietybę. Turint galvoje, kad Lietuvos pilietybė yra ir Europos Sąjungos pilietybė, galimybė prisitraukti kvalifikuotų darbuotojų yra reali. Jei kasmet į šalį įsileistume po keliolika tūkstančių čia norinčių dirbti ir gyventi baltarusių bei ukrainiečių, tai Lietuvos valstybės nepražudytų, greičiau priešingai – stipriai pagelbėtų.