Rinkimų projektas 2012

Psl. 10-12

Koks premjeras būtų Algirdas Butkevičius

Socialdemokratų lyderis vienintelis Seimo narys, sugebėjęs keturiskart iš eilės laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje jau pirmame ture. Tačiau ar įsivaizduojate jį Davose tarp pasaulio strategų?

Sakoma, geras žmogus – ne profesija, bet socialdemokratų lyderis šią aksiomą paneigė. Jokiais ryškiais lyderio bruožais neišsiskiriantis A.Butkevičius padarė svaiginamą politinę karjerą – vadovauja vienai didžiausių ir populiariausių valstybėje partijų, buvo ministru trijose Vyriausybėse, o po Seimo rinkimų neabejotinai bus tarp rimčiausių pretendentų į Vyriausybės vadovus, nes socialdemokratams sociologų apklausos prognozuoja pergalę.

Mokantis išklausyti, padorus žmogus – tiek keliasdešimt metų, tiek neseniai jį pažįstantys žmonės A.Butkevičių apibūdina tais pačiais žodžiais. Tačiau ir dideliems jo gerbėjams sunkiai sekėsi išvardyti nors keletą jo, kaip partijos lyderio, Seimo nario ar ministro idėjų ir valstybei svarbių konkrečių darbų.

Tad ko galima tikėtis, jei Vyriausybės vairą į savo rankas perims 54 metų socialdemokratų lyderis?

Premjerui būtinų savybių stinga

„Premjero postas valstybėje labai svarbus, nes tai žmogus, kurį pirmiausia mato investuotojai, ypač didelės tarptautinės korporacijos, jis atstovauja valstybei tarptautiniuose forumuose. Šiai pareigybei reikia labai daug savybių – diplomatiškumo, gebėjimo komunikuoti su įvairių valstybių politikais ir verslininkais, derybinių įgūdžių, gebėjimo dirbti įvairiose komandose, nes juk valdančiosios koalicijos būna iš kelių partijų”, – vardija „Swedbank“ Lietuvoje vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis nesiima vertinti A.Butkevičiaus atitikimo šiam premjero standartui, nes kiekvienas, kuris matė TV debatus, išvadas gali pasidaryti pats.

A.Butkevičius (kaip ir keli kiti partijų pirmininkai) į premjero savybių etaloną įsirašė sunkiai: diskusijose naudojo ne tik argumentus, bet kikeno ir šūkavo, dažnai jį pavesdavo ir menki oratoriniai gebėjimai. Nesinori nė įsivaizduoti, kaip jis su tokia pagarba oponentams pasirodytų tarptautiniuose politikos, verslo susitikimuose. Jau nekalbant apie turinį, kurį galima apibendrinti taip: praktiškai viską, ką darė dabartiniai valdantieji, reikia kuo greičiau išardyti. Žinoma, dabartiniai valdantieji pridarė daugybę klaidų, bet ką A.Butkevičius siūlo geriau?

Populizmas kelia reitingus

Viena didžiausių valstybės bėdų – skola. Finansų specialistas A.Butkevičius tikina: „Lietuvą nuo finansinės griūties išgelbėjo tik nedidelės ankstesnio laikotarpio, kai šalis buvo valdoma socialdemokratų, skolos“, nors ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniai finansų ekspertai ne kartą įrodė, kad tai socialdemokratų vyriausybių išlaidavimas ekonomikos pakilimo metais ir nepamatuoti rinkimų pažadai (teisybės dėlei, paremti ir dabartinių valdančiųjų) Lietuvą būtų įvarę į finansinę krizę ir be pasaulinės griūties. Į klausimą, kada Lietuvoje galėtų būti nebedeficitinis biudžetas, A.Butkevičius populistiškai atsako: „Galvosime apie žmones, o ne apie skaičius“.

Šis politikas nuolat pabrėžia savo meilę skaičiams, tačiau kažin ar valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų kreivės greitai susitiks, jei, kaip jis žada, būtų atlaisvinti viešojo sektoriaus taupymo diržai, o gyventojų skaičiui neadekvačiai didelis viešasis sektorius, pavyzdžiui, mokytojai, būtų palikti mažėti tik natūraliai. A.Butkevičius piktinasi: „Tai Švietimo ir mokslo ministerijoje darbuotojų skaičius augo“, nors puikiai supranta, kad net visai panaikinus ministeriją, tai neišspręstų nei lėšų stokos, nei nelogiško mokinių ir mokytojų santykio problemos. Kalbėdamas apie policininkų, muitininkų, kitų pareigūnų algas, socialdemokratų lyderis žada ginkdie jų nemažinti, o trūkstant lėšų ne optimizuoti viešojo sektoriaus dydį iki europinių standartų, bet atimti iš tų, kurie viešajame sektoriuje uždirba daugiau, pirmiausia dirbančių pagal sutartį “paslaugininkams”.

Ekonomistui N.Mačiuliui toli gražu nepanašu, kad socialdemokratų rinkimų programa padėtų padidinti ir Lietuvos konkurencingumą, patrauklumą investuotojams: „Pavyzdžiui, progresiniai mokesčiai Lietuvoje nepasiteisintų, nes dar labiau skatintų mokesčių vengimą ir didintų šešėlinę ekonomiką”.

Bet A.Butkevičius akivaizdžiai kalba tai, ką rinkėjai nori girdėti. Ir žmonėms tai patinka – „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausose A.Butkevičius trečias po prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho.

Ryžtą parodė kartą

Rinkimus laimėjus socialdemokratams neaiškus būtų ir stambiausio konservatorių energetinio projekto – naujos atominės elektrinės likimas. Antra vertus, kažin ar A.Butkevičiui užtektų ryžto inicijuoti projekto nutraukimą. Kad moka būti kategoriškas ir ryžtingas, jis yra pademonstravęs, tačiau tik kartą. 2005 m. jis atsistatydino iš finansų ministro posto, kai Koalicijos politinė taryba nepritarė jo siūlomai mokesčių reformai. Tiesa, yra ir kita versija – kad ministrą iš posto išvertė nesantaika su tuomečiu ūkio ministru Viktoru Uspaskichu ir socialdemokratų vidiniai nesutarimai.

A.Butkevičius neneigia susikirtęs su darbiečių lyderiu, bet tokių ginčų tarp ministrų, jo teigimu, būna daug: „Sprendimą atsistatydinti priėmiau, kai koalicijos politinei tarybai kelintą kartą pristačiau naują mokesčių reformą – siūliau įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, pagal ES direktyvas reikėjo atsisakyti apyvartos mokesčio. Bet man pasakyta, kad reformai nepritariama. Tad koks būčiau finansų ministras, jei vadovauja kiti? Buvo ir dar viena priežastis: siūliau 2005 m. biudžeto deficitą 0,5 proc., o 2006 m. – nulinį, nes buvo ekonomikos augimas. Bet man pasakė – ES juk leidžia iki 3 proc.“

Tuometis premjeras ir socialdemokratų pirmininkas Algirdas Brazauskas stojo ne A.Butkevičiaus pusėn. „Kalbėjomės su A.Brazausku ir dviese. Jis sakė mane suprantantis, bet negalįs sugriauti koalicijos”, – prisimena A.Butkevičius.

Tiesa, nepaisant pralaimėjimo, A.Butkevičius į Vyriausybę grįžo, tiesa, jau nebe į Finansų, o Susisiekimo ministeriją. Tuomet ministerijoje dirbę specialistai prisimena, kaip iš pradžių ministras pasirodė ryžtingas, žinantis, ko siekia. Sukviesdavęs posėdį, ryžtingai pareikšdavęs, kad kokio nors klausimo taip nepaliksiąs, pats asmeniškai kontroliuosiąs jo sprendimą. Bet jau po savaitės kitame posėdyje žadėtus priimti esminius sprendimus atidėdavęs, dar po savaitės nebeateidavęs į paskirtą pasitarimą tuo klausimu, o sekantis numatytas susitikimas ir visai nebevykdavęs. (…)

Vilkaviškis jį įsimylėjęs

Kaip daugelis politikų, A.Butkevičius mėgsta pasigirti. Praėjusią savaitę susitikime su A.Butkevičiumi dalyvavęs vilkaviškietis šaipėsi, kad dažniausias politiko vartojamas žodis buvo “aš”, lyg jis vienas būtų valstybėje kalnus nuvertęs. Bet tokia politiko savigyra rinkėjams daro įspūdį. Jis – vienintelis Seimo narys, keturias kadencijas iš eilės sugebėjęs laimėti Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje pirmame ture.

„Tai žodžio žmogus, mylintis žmones, turintis kantrybės juos išklausyti. Nežinau kito politiko, kuris atiduotų paprastiems žmonėms tiek laiko ir energijos – beveik kiekvieną savaitę atvažiuodavo į gyventojų priėmimus, o norinčių su juo susitikti tiek kad net tamsu koridoriuje. Paprasti žmonės jį tiesiog įsimylėję“, – giria A.Butkevičių vilkaviškietė. Bet ėmus klausinėti apie konkrečius savo apygardoje nuveiktus darbus, moteris pripažįsta, kad tai politikui gali būti ne komplimentas, nes būdamas susisiekimo ministru, vis rasdavęs galimybę skirti papildomų lėšų kokį kelią į kaimą nutiesti ar šaligatvį paremontuoti.(…)

Lyderio bruožų niekas neįžvelgė

Jokių lyderio savybių – nei išskirtinių idėjų, nei stratego talento, jame neįžvelgia daugelis ir dabartinių politikų, net jo bendražygių, ir jo jaunystės draugai. A.Butkevičius – Paežerių kaimo Radviliškio rajone vaikas, gimęs paprastų kaimo žmonių šeimoje. Mokykloje išskirtiniais gebėjimais nespindėjo, kaip pats prisimena, Šeduvos mokyklos baigimo atestato vidurkis buvęs 4,4 penkiabalėje sistemoje. A.Butkevičius sako buvęs gabus matematikai, gerai sekėsi pasirodyti įvairiose matematikų olimpiadose. Bet kiti mokslai nukentėdavę, nes dar lankė muzikos mokyklą, pučiamųjų orkestre pūtė baritoną, daug sportavo – buvo kandidatas į sporto meistrus, šalies moksleivių, jaunių, jaunimo imtynių čempionas, suaugusiųjų imtynių pirmenybių prizininkas. Nors oficialiose anketose A.Butkevičius nurodo, kad baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) studijuoti ekonomikos, tai nėra visai tikslu: įstoti jam nepavyko, tad nuėjo mokytis į parengiamuosius kursus. Bet politikas pasakoja, kaip nutarė, kad antrą kursą reikia baigti vienais penketais (penkiabalėje sistemoje) ir baigė.

Šnekinti kursiokai iš universiteto laikų sako niekaip neįžvelgę, kad A.Butkevičius ateityje gali tapti vienu iš svarbiausių asmenų valstybėje – buvo eilinis, niekuo neišsiskiriantis studentas, bent jau tikrai ne kurso lyderis. 1990–1991 m. A.Butkevičius tęsė mokslus Lietuvos vadybos akademijoje, po to įstojo į Kauno technologijos universiteto vadybos magistrantūrą, stažavosi Vokietijoje, JAV, Danijoje. 2008 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete jis apsigynė socialinių mokslų srities ekonomikos krypties mokslų daktaro disertaciją tema „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“.

Dar studijų metais būsimasis politikas vedė tuomet Vilniaus universiteto prekybos fakulteto studentę Janiną, su kuria lig šiol darniai gyvena. Uošvija – Vilkaviškis jam tapo darbinės ir politinės karjeros kalve. Dar studijuodamas atliko praktiką „Žemūktechnikoje“, vėliau čia įsidarbino. 1985 m. jį pakvietė dirbti į Vilkaviškio vykdomąjį komitetą – architektu, statybos ir architektūros skyriaus inspektoriumi, paskui valdytojo pavaduotoju ekonomikai ir finansams. Politinėje veikloje A.Butkevičius sakosi nedalyvavęs. Buvo spaudimas stoti į kompartiją, įstojo kandidatu į TSKP, bet paskui atsisakė tapti tikruoju nariu.

Socialdemokratų lyderiu rinko už padorumą

Politinės karjeros laiptais A.Butkevičius pradėjo kopti atkūrus nepriklausomybę: nuo 1990 m. kelias kadencijas buvo renkamas į Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybą, buvo jos valdybos nariu, o paakintas į Vilkaviškį vis užsukdavusio tuomečio Socialdemokratų partijos lyderio Aloyzo Sakalo, 1992 m. įstojo į šią partiją. Po trejų metų jau vadovavo jos Vilkaviškio skyriui, dar po poros metų tapo LSDP pirmininko pavaduotoju, o 2009 m. partijos lyderio poste pakeitė socialdemokratų mohikaną Algirdą Brazauską.

Tai buvo savotiška sensacija, nes partiečiai nepakluso A.Brazausko valiai ir balsavo ne už jo pasirinktą posto paveldėtoją Zigmantą Balčytį, be to, pirmą kartą po LDDP ir Socialdemokratų susijungimo partijos pirmininku tapo ne buvusios LDDP atstovas. A.Butkevičių, o ne buvusį socialdemokratų lyderį V.Andriukaitį palaikė ir LSDP garbės pirmininkas A.Sakalas.

Net dalis buvusių LDDP narių balsavo už A.Butkevičių, nes šis niekur nebuvo prasikaltęs, turėjo padoraus žmogaus reputaciją, nei pinigų vergas, nei „babnikas“, rimtai dirbo savo apygardoje, be to taikus, neabejotinai švelnesnis už Z.Balčytį. Tačiau nepaisant LDDP sparno paramos šiandien artimoje A.Butkevičiaus aplinkoje – tik senieji socialdemokratai. „Jis mėgsta apsistatyti tais, kurie jam pataikauja“, – kritikuoja partijos bičiulis. (…)



Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.