Lietuvių kalboje žodžiai „valstybė“ ir „valstietis“ įtartinai panašūs. Net ir dvejetukininkui gali kilti mintis apie bendrą šaknį, kylančią iš valios ir valdžios.

Senais negerais laikais, kada į Anglija slapčia skverbėsi senstelėję „Trijų muškietininkų“ herojai, Thomas Hobbesas išleido knygą „Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia“, kurios įvadinis piešinys žvelgia nuo šio „Veido“ numerio viršelio.

Pavaizduotas karūnuotas valdovas, laikantis rankose kalaviją ir ganytojo lazdą, – tai pasaulietinės ir bažnytinės valdžios ženklai. Valdžios veidas nebūtinai simpatiškas, juolab kad Biblijoje kelis kartus minimas Leviatanas yra jūrų pabaisa, kartais vaizduojama kaip banginis. Tas viršelio valdovas gal ir nebjaurus, gąsdinti turėtų mirtis ir pragaras, gresiantys už nepaklusnumą, – apie ką gi daugiau primena šaltasai ginklas ir dvasininko lazda?

Piešinys simboliškai išreiškia valdžios esmę – valdovo figūra sudaryta iš mažų žmogelių, kurie kaip užkerėti žvelgia į jo veidą. Lietuviai, kurių dauguma vis dar nesupyksta, kada juos apibūdina kaip „valstietišką tautą“, valdžia linkę laikyti tą karališką fizionomiją, kad kuo ji pasireikštų: valsčiaus viršaičio, Seimo nario, valstybės vadovo ar vadovės veidais. O tūlam anglosaksui, nors šis ir nepamiršta karalienės, premjerų, prezidentų, gal svarbiau visuomenė, iš kurios kyla valdžia. Karalienė tegu sau šypsosi nuo sienų ir iš ekranų, bet labiau rūpi, kas yra žmonių rinkti šerifas, meras, teisėjas.

Valstiečių tautos žodynas, kuriame apstu parankių žodžių: valia, valsčius, valstija, kol kas apsieina be lietuviško „respublikos“ atitikmens. Tai, kas į lietuvių kalbą išversta žodžiu „valstybė“, minėtasis T.Hobbesas vadina „common wealth“ – kitaip tariant, bendrasis turtas, gėris. Tai atitinka lotynišką sąvoką „res publica“ – bendras, arba viešas, reikalas.

Lenkai „res publica“ sulenkino, prikaišioję šnypščiamųjų priebalsių, – „rzeczpospolita“, o lietuviai gilyn į savo valstietišką kalbą nelindo: tokie žodžiai kaip „bendralabis“ (bendras labas) ar „visagėris“ (visuotinis gėris) gal egzistuoja tik šiame rašinyje. („Visagėris“, neprasimušęs į politiką, galėtų likti bent jau Joninių ar Mindauginių švenčių kulinariniu žymeniu.)

Padailinę, paspalvinę T.Hobbeso knygos graviūrą, galėtume sukurti vaizdinių mįslių protmūšiams. Pavyzdžiui: figūrą sudarantys žmogeliai išsidėstę kaip piramidėje – arčiau valdovo veido, vietoj kurio yra skylė galvai įkišti, spiečiasi tokie tarsi valdininkai su užsiūtomis kišenėmis; jie dalija žemiau stovintiems raktus nuo būstų, o patiems apatiniams, kurių kišenės neužsiūtos, dar ir kuklias pinigų sumas tenai įdeda. Visų žmogelių, išsidėsčiusių tiek viršuje, tiek apačioje, burnos užklijuotos. Klausimai: kokia tai visuomenė, kieno portretą piešiame vietoj skylės? Atsakymas: tai Singapūras prie velionio premjero Lee Kuan Yew. Valstybė su itin maža korupcija – pagal šį rodiklį artima Švedijai, Šveicarijai. Valstybė su labai suvaržyta žodžio laisve – reitinguose nuo paminėtų šalių Singapūras atsilikęs dešimtimis pozicijų. Nors ypatingoji padėtis neįvesta, įstatymai – lyg būtų karo padėtis. Ir fizinės bausmės išspjovusiems kramtomąją gumą ant šaligatvio.

Reikėtų pasukti galvą, kaip pavaizduoti Rusiją. Gal taip: visi žemiau stovintys deda į kišenę aukščiau stovintiems, pačių aukščiausių kišenės keliskart didesnės už pačius žmones, todėl šie atrodo tarsi nenormaliai nutukę. Maža to – tie viršutiniai laiko įsikandę kateterius, kuriais iš žemutinių luomų siurbia kraują. O į skylę galima kišti bet kurio valdovo galvą, nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino.

Namų užduotis – pavaizduokite lietuvišką Leviataną. Pamatysite, kad piešiant atlapas, užsiūtas ir nuplėštas kišenes, lipdant pleistrus ant burnų teks nuvalyti įžvalgų lęšius, pamiklinti vaizduotę, gal net praturtinti žodyną.

Arūnas Brazauskas