"Veido" archyvas

Darius Širmenis mano, kad rinkdamas kolekciją prisideda prie Lietuvos aludarystės istorijos išsaugojimo

Per pastaruosius 30 metų kolekcionavimo sąvoka ir supratimas stipriai pasikeitė. Šių dienų kolekcininkai renka viską: alaus taures ir statines, ginklus, akmenis, pieštukus, vardinių automobilių numerių nuotraukas, loterijų bilietus, kvepalų buteliukus ir net maišelius iš lėktuvų, skirtus vemti.

Kolekcionuodamas pašto ženklus, įvairių šalių banknotus ar alaus atributiką, šiandien nieko nebenustebinsi. Šiais laikais žmonės kaupia vis keistesnius, o neretai ir menkaverčius daiktus. Turinčių išliekamąją vertę bei didelėmis pinigų sumomis įkainotų meno ir kultūros vertybių kolekcijų savininkai šiek tiek pašaipiai kalba apie degtukų dežučių ar pieštukų kolekcininkus. O istorijos ir meno žinovai visų ką nors renkančių žmonių kolekcininkais apskritai nevadina. Jų nuomone, tik daiktai, turintys pažintinę bei kultūrinę vertę, yra verti dėmesio.

Tačiau daugelis šiuolaikinių kolekcininkų tikina nesiekiantys nustebinti visuomenės ar įnešti savo indėlio į kultūrą.

Įvairių daiktų rinkimas jiems tiesiog teikia malonumą ir yra puikus laisvalaikio leidimo būdas. Visi kalbinti pašnekovai tvirtina, kad kolekcionavimas įtraukia kaip narkotikai, tai nepagydoma liga, kuria susergama visam gyvenimui.

Plytos – tarsi meno kūriniai

Vilniaus rotušės valdytojo pavaduotoją Saulių Pilinkų vaikystėje taip sužavėjo pėdsakai, liekantys smėlyje, kad jis nusprendė ieškoti įspaudų, kurių nesunaikina vėjas ir metai. Būdamas dvylikos prie Vilnios upės jis rado plytą, kurioje matoma šuns pėdutė, ir pradėjo kaupti senas plytas su įspaudais. Šiandien vyro kolekcijoje 150 eksponatų su šunų, ožkų, avių, kiaulių, žąsų, ančių, žvirblių, varnų paliktais pėdsakais. Daugelyje plytų matyti žmonių rankų pėdsakai. S.Pilinkus buvo radęs net plytos fragmentą su kūdikio pėdute, tačiau prieš daugelį metų padovanojo vienai poniai.

“Plytos man – tarsi meno kūriniai, sukurti atsitiktinai. Pamatęs plytą jaučiuosi kaip išvydęs skanią duoną. Net seilės burnoje pradeda kauptis”, – apie savo kolekciją pasakoja S.Pilinkus, plytų ieškantis buvusioje LDK teritorijoje. Iš pastatų jis jų nelupa. Rausiasi prie apgriuvusių namų, dvarų, archeologinių kasinėjimų vietose.

“Norint rasti vieną plytą, tenka perkrauti jų du tris tūkstančius. Pamenu, su svečiais pietavome vienoje Trakų kavinėje ir staiga pamačiau krūvą plytų. Nors jie į mane keistai žiūrėjo, bet nusilaikiau… Pradėjau plytas kilnoti ir radau retą egzempliorių su žiurkės pėdele”, – prisiminęs aplinkinių reakciją juokiasi dailėtyrininkas.

Kai būna liūdna ar kas nors nepasiseka, jis prisipažįsta ieškąs griuvėsių. Pildydamas kolekciją S.Pilinkus atsipalaiduoja, pailsi. Be to, džiaugiasi, kad žmonėms jo radiniai daro įspūdį. Vilniaus rotušės ceremonmeisteris savęs kolekcininku nevadina, savo rinkinio neklasifikuoja ir neaprašinėja, tačiau yra surengęs kelias parodas.

Alus ir futbolas užkrėtė kolekcionavimu

O štai alaus atributikos kolekcininkų klubo “Prie bokalo” pirmininkui Dariui Širmeniui kasdien širdį glosto ir akį džiugina jo surinkti 462 alaus bokalai. “Namai atrodo kaip mažas alaus atributikos muziejus. Terasą puošia dešimt šviečiančių alaus reklamų, o kambarius – bokalai, rašikliai, marškinėliai, atidarytuvai. Po vieną taurę ar bokalą turiu iš 93 pasaulio šalių, net iš tokių egzotiškų kraštų, kaip Mauritanija, Zairas. Surinkau nemažą lietuviškų alaus padėkliukų kolekciją. Esu aistringas futbolo gerbėjas, todėl mano kolekcijoje yra daugiau kaip 200 taurių ir bokalų, susijusių su futbolu. Renku visą alaus atributiką, kurioje atsispindi futbolas”, – pasakoja D.Širmenis, penkerius metus kaupiantis kolekciją. Prieš porą metų jis dar susidomėjo ir alaus kalendoriukais, kurių yra surinkęs daugiau kaip pusantro tūkstančio.

Klubo “Prie bokalo” pirmininkas sako, kad Lietuvos aludariai gamina nedaug atributikos. Tad norėdamas turėti ką pasiūlyti mainais bendraminčiams iš užsienio, pats išleido kelias serijas kalendoriukų su lietuviško alaus reklamomis.

Alaus atributikos kolekcininkas tvirtina, kad tai nėra labai brangus pomėgis. Daugiausiai, 20 eurų, jam kainavo retas egzotinės šalies bokalas. “Nuvažiavęs į užsienio šalyje organizuojamas kolekcininkų šventes stengiuosi mainyti daiktus. Neišleidžiu daugiau kaip 200 Lt. Nemažai alaus atributikos draugai parveža iš kelionių. Kolekciją dar papildau važinėdamas po Lietuvos ir užsienio alaus gamyklas”, – sako D.Širmenis ir priduria nesiveržiąs surinkti didžiausios kolekcijos, įdomiausių egzempliorių. Jam svarbiausia, kad šis pomėgis teikia malonumą, padeda susipažinti su įdomiais žmonėmis.

Be to, D.Širmenis mano, kad rinkdamas kolekciją prisideda prie Lietuvos aludarystės istorijos išsaugojimo. “Stiklas gali papasakoti visą bravoro istoriją. Žinau visų mano surinktų lietuviškų taurių ir bokalų pagaminimo metus, kada ir kur jų buvo galima įsigyti. Iš stiklų man brangiausias keturiasdešimties metų senumo bokalas, ant kurio užrašyta “Rambynas Kaunas”. Tai alaus restorano “Rambynas” stiklas. Itin retas egzempliorius”, – surinktais daiktais didžiuojasi D.Širmenis.

Kolekciją pristato visuomenei

Kito mūsų pašnekovo, istoriko išsilavinimą turinčio kauniečio Jono Palio aistra – laikinosios sostinės funikulieriai. Vyras renka jų nuotraukas, archyvuose ieško informacijos. Taip pat jį domina visos nuotraukos, susijusios su Kauno praeitimi ir miestiečiais. Vis dėlto įdomiausia jam miesto transportas. O atrakcija vadina renkamas senojo Lietuvos kaimo laidotuvių nuotraukas. “Žmona neleidžia jų neštis į namus, tai kišu į lentynas, kai niekas nemato, – nusijuokia J.Palys. – Man šitos nuotraukos kaip egzotika. Mirusysis atrodo gražiau nei gyvieji, nes jis nupraustas, gražiai aprengtas, o paprasti žmogeliai pagerbti mirusiojo atėję tiesiai iš bulvių laukų”.

Kolekcionavimo bacila vyras užsikrėtė prieš dešimt metų, kai ieškojo Kauno funikulieriaus nuotraukos. Ilgai vargo, tad į jo rankas pateko įvairių fotografijų.

J.Palys įsitikinęs, kad rimtai kolekcionuodamas negali apsiriboti viena tema. Visada reikia turėti kažką, ką galėtum pasiūlyti kolegoms, su jais apsimainyti. “Jeigu būčiau rinkęs tik funikulierius, turėčiau labai nedidelę kolekciją. Per dešimt metų radau penkiasdešimt funikulierių nuotraukų. Per metus kolekciją papildau vos keliomis fotografijomis”, – pasakoja kolekcininkas, kurio albumuose šiandien sudėliota daugiau kaip du tūkstančiai carinių, tarpukario, sovietmečio Kauno nuotraukų. Jos yra mėgėjiškos arba pusiau mėgėjiškos, bet visos išspausdintos ant fotopopieriaus.

Kolekcininko teigimu, nuotraukos – tai informacijos kratinys. Vien tik jos nedaug ką gali papasakoti. “Iš nuotraukų galima sužinoti, pavyzdžiui, autobusų modelius, tačiau detalesnės informacijos reikia ieškoti archyvuose. Tada sužinai, kelintais metais važinėjo tas modelis, kuriomis gatvėmis driekėsi jo maršrutas”, – pasakoja kaunietis.

Kad jo rinkinys taptų informatyvesnis ir finansiškai vertingesnis, istoriko išsilavinimą turintis vyras stengiasi išsiaiškinti metus, kuriais daryta nuotrauka, nustatyti vietovę, užfiksuotą joje. Vis dėlto jis mano, kad kolekcijos neparduotų už tiek, kiek pats mokėjo. “Čia ne auksinės ar sidabrinės monetos, kurias blogiausiu atveju galėtum nunešti į metalo supirktuvę. Nuotraukas gali parduoti tik tam, kuris apie jas nusimano. Aš už daugelį jų permoku.

Brangiausiai, 100 eurų, man kainavo tarpukario laikų nuotrauka, kurioje užfiksuotas Kauno Žaliakalnio funikulieriaus statybos darbų vaizdas. Nors nuotrauka verta apie šimtą litų, tačiau sumokėjau tris kartus daugiau vien todėl, kad ją turėčiau”, – pomėgio kainą atskleidžia kolekcininkas.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad kolekcionavimas nė vienam kolekcininkui nėra pigus malonumas. Be to, dažnas jam aukoja visą savo laisvą laiką. Bet visų kalbintų kolekcininkų teigimu, tai daryti verta. Tarkime, mūsų kalbintas J.Palys sako, kad rinkdamas nuotraukas realizuoja save. Tai esą ir puikus būdas kažką palikti po savęs. Be to, jis kartu su Kauno miesto muziejumi rengia parodas ir eksponuoja savo kolekciją, taip atlikdamas ir šviečiamąjį darbą.

Ką žmonės kolekcionuoja užsienyje ir Lietuvoje

• Amerikietis Stevenas Silberbergas turi surinkęs daugiau kaip 2 tūkst. skirtingų rūšių ir dydžių popierinių maišelių iš lėktuvų, skirtų vemti.

• Rygoje gyvenančio Igorio Borščevskio kolekcijoje beveik 30 tūkst. alaus butelių kamštelių iš 186 šalių.

• Vieną didžiausių pasaulyje alaus skardinių kolekcijų skelbiasi surinkęs amerikietis Johnas Arensas. Jis jų turi apie 50 tūkst.

• Kuveito gyventojo Adelio al Sadouno kolekciją sudaro daugiau kaip 5 tūkst. kvepalų buteliukų.

• Australas Maxas Burnetas savo namuose turi vieną didžiausių pasaulyje senovinių kompiuterių kolekcijų.

• Aktorė Demi Moore kolekcionuoja porcelianines ir senoviškas lėles. Ji savo lėlių kolekcijai yra skyrusi visą namą.

• O Angelina Jolie kolekcionuoja senoviškus peilius.

• Alytiškis Vaclovas Jankauskas kolekcionuoja akmenis, kurių jo sodyboje keli šimtai.

• Palangiškis Donatas Gedmintas kaupia krepšininkų marškinėlius. Jo rinkinyje – visų garsiausių Lietuvos žaidėjų apranga.

• Seimo narė Agnė Bilotaitė kolekcionuoja įvairių šalių tautinius drabužius.

• Tuo tarpu neurologas Jokūbas Fišas didžiosiomis gyvenimo aistromis vadina lotyniškų sentencijų rinkinius, tarptautinių žodžių žodynus ir karikatūras.