Kolumbija daug metų garsėjo kaip nesaugi šalis, tad turistų srautas čia nebuvo didelis. Bet šiandien padėtis pasikeitusi ir naujų kelionių krypčių ieškantys keliautojai turi puikią progą apžiūrėti jaukius senovinius miestus, leistis į džiunglių žygius ar stebėti aistringus šokėjų pasirodymus.

Su kuo nors pradėjus kalbą apie Kolumbiją, kaip potencialią kelionių šalį, pašnekovai dažnai ima purtyti galvas: „Oi, ne. Tai nesaugi ir turizmui visiškai netinkama šalis. Ten džiunglėse veši narkotinių augalų plantacijos, turistų tyko grobikai, o miestuose – vieni sukčiai, vagys ir teroristai.“ Tiesa, taip šią šalį apibūdina žmonės, kurie Kolumbijoje nėra buvę, o nuomonę apie šią valstybę susidarė iš antrarūšių veiksmo filmų apie narkotikų verslo grupuočių kovas ir FARC sukilėlių teroristinius aktus. Filmai iš dalies turi ir realaus pagrindo, mat Kolumbijoje dešimtmečius vyravo sumaištis ir smurtas dėl FARC sukilėlių teroristinių aktų, turistų grobimo ir narkotikų prekybos. Bet šiandien padėtis stipriai pasikeitusi – per pastarąjį dešimtmetį Kolumbijos valdžia sugebėjo išgrūsti sukilėlius iš miestų, nuvyti nuo pagrindinių turistinių vietovių ir įsprausti gilyn į džiungles ar atokius regionus.
„Dabar Kolumbija gerokai saugesnė nei įsivaizduojama. Tačiau Pietų Amerikoje yra daug pavojingų vietų, todėl reikia būti budriam ir nelįsti ten, kur nereikia. Geriausia laikytis tokių pat savisaugos taisyklių, kokių laikytumeisi, pavyzdžiui, Rusijoje“, – sako dainininkas ir muzikantas Jurgis Didžiulis, kilęs iš Kolumbijos.
Iš tiesų susiruošus į Kolumbiją vertėtų pastudijuoti kelionių gidų, tarkime, „Lonely Planet“, rekomenduojamų turistinių maršrutų bei susipažinti su saugumo taisyklėmis. Keliavusieji po Kolumbiją dažniausiai siūlo vadovautis sveiku protu: juk vaikštinėdami po Londoną, Paryžių ar Niujorką nei dieną, nei vakare nekišate nosies į rajonus, kurie garsėja kaip nesaugūs, taigi to nereikėtų daryti ir Bogotoje ar Medeljine. Nevertėtų nešiotis daug pinigų, brangių ir akį traukiančių papuošalų. O pinigus svarbu keistis specialiose keityklose, o ne kur nors tamsiame skersgatvyje pas praeivius, kad ir kaip šie viliotų palankesniu peso ir dolerio kursu.

Visur nesuspėsi

Kolumbija – didžiulė šalis, tad jei keliautojas tradiciškai susiplanuoja atostogauti dvi savaites, reikėtų iš anksto labai kruopščiai susidaryti trokštamų pamatyti objektų sąrašą ir nusiteikti tam, kad visų įdomybių nieku gyvu neaplankysi. „Kolumbija – labai didelė ir įvairi. Čia labai daug skirtingų regionų, pasižyminčių savu mikroklimatu ir atokiose vietose susiformavusiomis kultūromis, todėl dažnai sakoma, kad aplankius šią šalį galima susilipdyti gana išsamų visos Pietų Amerikos vaizdą. Tačiau pažinčiai su Kolumbija reikia skirti daug laiko. Manau, geriau vieną objektą išsamiai pažinti, nei visą šalį paviršutiniškai apžiūrėti“, – dėsto J.Didžiulis.
Pasak muzikanto, jam labiausiai patinka šiaurinė pakrantė – Kartachenos ir Santa Martos miestai, Guajiros pusiasalis, Siera Nevados de Santa Martos kalnai, Tayrono parkas. Kartachena laikomas vienu gražiausių Pietų Amerikos kolonijinio stiliaus miestų ir dažniausiai tituluojamas Karibų jūros pakrantės perlu. Tačiau jam tiek žaluma, tiek parkais, tiek baltomis bažnyčiomis ir jaukiomis gatvėmis nenusileidžia kitas uostamiestis – Santa Marta. Na, o Tayrono nacionalinis parkas Siera Nevados de Santa Martos kalnuose vilioja ir puikiais paplūdimiais, ir nuostabia laukine gamta. Netrūksta čia veiklos ir mėgstantiesiems iššūkius bei kelias dienas trunkančius žygius – galima leistis į kelių dienų žygį ieškant Prarastojo miesto, kurį pastatė XI–XIV a. čia gyvenę Tayrona tautos indėnai. Apskritai didesnių ar mažesnių indėnų miestų griuvėsių yra visame Siera Nevados de Santa Martos nacionaliniame gamtos parke, įtrauktame į UNESCO paveldo sąrašą.
Esant galimybei derinti kelionės laiką, derėtų užsukti į Kano Kristales regioną. Tarkime, lapkričio mėnesį Kano Kristales (Krištolinė upė), vietinių vadinama Penkių spalvų upe, pražysta geltonai, raudonai, mėlynai, žaliai ir juodai, mat upei šiek tiek nusekus ir jos dugne vešintiems augalams pagaliau gavus šviesos, šie sušvinta visomis vaivorykštės spalvomis. O kaip aplenksi San Agustino miestelį, kurio apylinkėse esama prieš 5 tūkst. metų gyvavusios kultūros skulptūrų, vaizduojančių karius, moteris, dievybes ar kitas svarbias būtybes. Kavos mėgėjai, žinoma, neaplenks kavos regiono, akį traukiančio baltų namelių su spalvotomis langinėmis kaimeliais ir kavamedžių plantacijomis.
Iš tiesų sostinei Bogotai apžiūrėti neužtektų ir mėnesio, tačiau primityvų įspūdį susidaryti galima ir per keletą dienų. Čia gausu kolonijinio stiliaus pastatų, ant kalno stūkso garsusis Monseratės vienuolynas, žavi ruda ir balta dryžuota Marijos del Carmen bažnyčia. Dauguma turistų apsilanko ir garsiajame Aukso muziejuje, kuriame sukaupta prabangiausia visoje Pietų Amerikoje aukso dirbinių kolekcija. Na, o antrame pagal dydį mieste Medeljine bene įdomiausia atrakcija – pakilti funikulieriumi iš miesto centro į kalną ir pasižvalgyti iš viršaus į lūšnynų kvartalą, savotišką miestą mieste, į kurį net vietiniai stengiasi nekelti kojos, mat jame verda nuolatinės gaujų kovos.

Pažinsi žmones – pažinsi šalį

Keliaujant po bet kokią šalį turistams dažnai palieka įspūdį ne tik išskirtiniai gamtos ar architektūros paminklai, bet ir sutikti vietiniai žmonės, jų kasdieniai papročiai ar šventės. Šiuo atžvilgiu Kolumbija nepaprastai įdomi. Priminsime, kad šioje šalyje, kaip ir daugumoje Lotynų Amerikos valstybių, gyvena įvairių tautų atstovų. Daugiausiai esama Ispanijos emigrantų palikuonių, kurie čia atvyko kolonizacijos metais, nemažai yra vokiečių, prancūzų, kroatų, arabų, kinų ir kt. Nuo XVI a. iki vergovės panaikinimo Kolumbiją laivais pasiekė daug vergų iš Afrikos, tad šiandien čia gyvena nemažai jų palikuonių. O kur dar vietiniai – indėnų tautų palikuonys. Tiesa, vietinės indėnų tautos laikui bėgant asimiliavosi ir dauguma virto metisais: pagal 2005 m. surašymo duomenis, metisais save laiko net 49 proc. gyventojų.
Šiuo metu Kolumbijoje esama apie 740 tūkst. grynakraujais save laikančių indėnų (beje, jie atstovauja net 85 tautoms). Įdomu tai, kad šios šalies provincijos regionuose išlikę nemažai indėnų kultūros apraiškų, ypač tai matoma atokesnėse vietovėse švenčių metu.
„Iš tiesų Pietų Amerikos genocidas buvo vienas žiauriausių žmonijos istorijoje. Katalikų bažnyčios inkvizicija bei kultūrinis kolonizavimas buvo metodiškas ir visapusiškas. Tačiau Pietų Amerikoje juntama skirtingų kultūrų elementų asimiliacija ir prisitaikymas tam, kad būtų galima išlikti. Panašiai kaip pagonys Lietuvoje prisitaikė prie katalikybės ir adaptavo savo ritualus. Galima pavadinti savotišku kultūriniu „Guerrilla Warfare“ – partizaniniu karu“, – tikina J.Didžiulis.