"Veido" archyvas

Korėjos vadovą šlovinantys komunistai gerokai skiriasi nuo taip pat besivadinančių partijų Vakarų Europos šalyse ir net Rusijoje

Jei būtų nuverstas Šiaurės Korėjos režimas, pasaulyje liktų vos keturios senojo komunizmo šalys. Tačiau modernių komunistinių partijų pasaulyje vis daugėja, o jų įtaka politikai stiprėja.

Praėjusį ketvirtadienį, komunistinės Šiaurės Korėjos įkūrimo metinių dieną, šioje šalyje grojo orkestrai ir nepaliaujamai skambėjo liaupsės “amžinajam” diktatoriui Kim Jong Ilui. O tuo pat metu kaimyninėje Pietų Korėjoje nuo komunistinio režimo besislapstanti Šiaurės Korėjos opozicija surengė vaidinimą, kuriame imituotas Kim Jong Ilo nužudymas.

Planai nuversti jo režimą bręsta jau ne vienus metus, bet jokių apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Tačiau dabar imama manyti, kad vienos iš penkių pasaulyje likusių komunistinių valstybių – Šiaurės Korėjos – padangėje tvyro perversmo nuotaikos. Nors šioje šalyje komunistai yra bene labiausiai užčiaupę burnas opozicijai, ši rado prieglobstį kaimyninėje Pietų Korėjoje ir iš ten grasina jėga nuversti Šiaurės Korėjos komunistinį režimą.

Štai rugsėjo 6-ąją apie 200 buvusių Šiaurės Korėjos karių, perbėgusių į Pietų Korėją, įkūrė organizaciją, pavadintą Šiaurės Korėjos liaudies išvadavimo frontu, kuri kaip tik ir sieks nuversti Pchenjano komunistinį režimą. Pagalbos jie tikisi ir iš Šiaurės Korėjoje tebetarnaujančių kolegų karių.

Priminsime, kad po 1950–1953 m. vykusio Korėjos karo iš komunistinės šalies į Pietų Korėją pabėgo apie 19 tūkst. žmonių. Dauguma jų perbėgo pastarąjį dešimtmetį ir įkūrė nemažai prieš komunistinį režimą nukreiptų judėjimų, tačiau šis bus pirmasis, vienijantis buvusius karius ir remiamas karių Šiaurės Korėjoje. Ir jei bent dalis iš didžiulėje Šiaurės Korėjos armijoje tarnaujančių 1,2 mln. karių stos prieš režimą, tai gali būti iš tiesų galinga ir stipri jėga, kurios Kim Jong Ilui atlaikyti gali ir nepavykti.

“Iki šiol palaikome ryšius su daugeliu buvusių karinės tarnybos draugų, o daugelis jų gerai suvokia nebegalėsiantys ilgai išgyventi Kim Jong Ilo režimo sąlygomis. Teiksime pagalbą, kad jie nuverstų režimą Šiaurės Korėjos žmonių bei kariuomenės rankomis”, – sakė organizacijos generalinis sekretorius Jang Ce-Yulas, kuris ir pats yra buvęs kariškis, perbėgęs į Pietų Korėją prieš dvejus metus.

Be to, tikimasi kaip įmanoma labiau sumažinti ištikimų režimui karių lojalumą vykdant pogrindinę jų švietimo programą. Pasak Jang Ce-Yulo, jo organizacija padės slapta gabenti leidinius, vaizdo įrašus ir kitą medžiagą į griežtai kontroliuojamą šalį bei platins ją tarp Šiaurės Korėjos karių.

Komunistai keičiasi

Iš tiesų tikrosiomis komunistinėmis šalimis dabar vadinamos Šiaurės Korėja, Laosas, Vietnamas ir Kuba savo režimais mažai kuo skiriasi nuo klasikinio sovietinio komunizmo. Čia nėra laisvosios rinkos, taip pat negalioja ir kapitalizmo dėsniai. Čia nėra nuomonių laisvės, mirtimi teisiami politiniai kaliniai, o komunistų partijos vadovas laikomas kone Dievu, kuriam reikia rodyti tik pritarimą ir nuolankumą.

Šiek tiek kitaip yra nebent Kinijoje, kur komunistų partijos lyderiai labiau suinteresuoti ne ideologinių komunizmo vertybių puoselėjimu, o ekonomine savo bei šalies gerove. Tad čia esama kur kas daugiau laisvės, kuri gali reikštis ir rinkoje, ir bent iš dalies – kasdieniame žmonių gyvenime. Tiesa, ir Kinijoje teisiama už “netinkamas” politines pažiūras, ir čia varžoma žiniasklaida, ir čia išskirtinėmis teisėmis naudojasi diktatoriui lojalūs kariškiai. Tačiau Kinija iš visų penkių komunistinių valstybių labiausiai nutolusi nuo komunizmo, gyvavusio XX amžiuje.

Kartu egzistuoja ir kitoks – XXI amžiaus komunizmas. Jis nėra diktatoriškas, nesiekia atriboti valstybių nuo išorinio pasaulio ir valdžioje nesudaro daugumos. Toks nuosaikus komunizmas savo sekėjų turi daugelyje pasaulio šalių. Iš viso šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama apie šimtą komunistų partijų. Juk komunistų partijos veikia ne tik, tarkime, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Filipinuose ar Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir Japonijoje, Vakarų Europoje ar JAV. Tokie komunistai net turi savo puslapius socialiniame tinkle “Facebook” ir juos palaiko tūkstančiai gerbėjų. Jų propaguojamos idėjos neneigia nei tarptautinės prekybos, nei technologijų pažangos, nei nuomonių laisvės.

Iš esmės XXI amžiaus komunizmas yra gana artimas tiek dabartinių socialdemokratų, tiek socialistų idėjoms apie kuo didesnę lygybę visuomenėje, kuo mažesnį skurdą ir nedarbą. Galima apibendrinti, kad “modernusis” komunizmas daugiausia liečia ekonomiką, o ne kokias kitas gyvenimo sritis, ir neturi nieko bendro su žmogaus laisvių bei teisių ribojimu. Galiausiai tokio komunizmo dažniausiai niekas nebelaiko grėsme ir vis rečiau sieja su komunistų nusikaltimais XX amžiaus viduryje.

Tarkime, Nyderlanduose, Austrijoje ar Danijoje komunistai reikalauja progresinių mokesčių ir atstovauja darbininkų luomui. O JAV komunistai siekia kuo daugiau socialinių garantijų pensininkams, studentams, darbininkams ar jaunoms šeimoms, taip pat kovoja dėl nemokamo mokslo ir sveikatos apsaugos.

O štai Švedijos komunistai labiausiai susitelkę ties feminizmo ir ekologijos klausimais, be to, aktyviai reikalauja išvesti Švedijos karius iš Afganistano. Beje, po rinkimų su jais koalicijos sudaryti nė kiek nesibodėjo Švedijos žalieji ir socialdemokratai.

Graikijos komunistai savo ruožtu provokuojamai klausia: negi, žiūrėdami į Kiniją ar vis sparčiau ekonomiškai augantį Vietnamą, nesuvokiate, kad komunizmas – jei tik nebūtų toks iškreipas ir represinis – būtų teisingiausias kelias, kuriuo turi eiti kiekviena demokratinė valstybė? Jie aiškina, esą jei Graikijos valdžioje būtų komunistai, šalis būtų nė kiek ne mažiau laisva ir vakarietiška nei dabar, tačiau esą niekada nebūtų priėjusi iki tokios beviltiškos finansinės krizės, į kokią pateko šiais metais.

Ekonominis modelis nepasiteisino

Dabartiniame laikmetyje įdomus dar vienas aspektas: ar komunistinis ekonomikos modelis pasiteisino ir ar pasiteisina šiais laikais? Tad nekalbėkime apie Sovietų Sąjungos represijas ir nusikaltimus žmogiškumui. Nekalbėkime apie trėmimus, politinių kalinių šaudymą, turto konfiskavimą praėjusio amžiaus viduryje. Atskaitos tašku imkime dabartį ir pamėginkime atsakyti, ar komunizmas pasiteisina iš pragmatinės, racionaliosios perspektyvos.

Komunistai Vakarų Europoje mėgsta skelbti, kad komunistinių šalių (vėlgi neliečiant kitų šio režimo aspektų, kuriuos jie ir patys kritikuoja) užsienio skolos yra labai nedidelės. Nedidelis čia ir nedarbas, o šie rodikliai esą svarbesni už eksporto ar importo apimtis, kurių didinimu taip rūpinasi kapitalistinės šalys.

Tačiau reikia pabrėžti, kad iš esmės komunistinės šalys pralobsta tik tada, kai atveria sienas tarptautinei prekybai, kai “išmoksta” vakarietiškų rinkos dėsnių, kai jose išplėtojamas bankinis sektorius. Tarkime, Kinija savo augimu visus ėmė stebinti tada, kai šalies rinkoje padvelkė laisvės vėjai. Vietnamas laikomas viena labiausiai augsiančių ekonomikų, jei tik dar labiau atvers savo sienas tarptautinei prekybai. Na, o Kuboje, Laose, Šiaurės Korėjoje ekonominis proveržis negresia. BVP vienam gyventojui jose dešimtis kartų mažesnis nei kapitalistinėse šalyse, net jei nedarbas čia mažas ar jo, bent kaip skelbiama, iš viso nėra.

O kur dar didžiulė korupcija, pagal kurią komunistines šalis lenkia nebent mažiausiai išsivysčiusios bei kitokių diktatorinių režimų prispaustos šalys.

Galiausiai užtenka pažvelgti į turtuose skęstančius komunistų diktatorius vienoje pusėje, ir lūšnynus bei juose vegetuojančius vargetas kitoje, kad įsitikintume, jog komunizmas klasinių skirtumų nepanaikino iki šiol.