Prieš 65 metus karą pralaimėjusios Vokietijos Potsdamo mieste esančiuose Cecilienhofo rūmuose įvyko nugalėtojų – Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos – vadovų konferencija, nulėmusi ir mūsų valstybės ateitį.

P.Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Ne tik Europai, bet ir visam pasauliui svarbiame tarptautiniame forume buvo apsvarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Potsdamo konferencija kartu su Teherano (1943 m.) ir Jaltos (1945 m.) buvo vienas svarbiausių XX a. įvykių, iš esmės lėmusių ir dabartinį Europos žemėlapį. Jos įtaką galima suvokti ir žvelgiant į amžiaus pabaigoje vykusius tautų išsivadavimo procesus.

Šio miesto vardas žinomas visame pasaulyje. 1933 m. kovą Potsdamo įgulos bažnyčioje vyko Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos vadovo Adolfo Hitlerio ir Veimaro respublikos prezidento Paulo von Hindenburgo rankų paspaudimo ceremonija, simbolizuojanti Vokietijos kariuomenės ir nacionalsocializmo susijungimą. 1945 m. balandžio 28 d. miestą užėmė raudonoji armija, o vasarą šiame istoriniame mieste nutarta surengti tarptautinę konferenciją.

Operacija “Palmė”

1945 m. liepos 15 d. Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Josifas Stalinas sėdo į savo šarvuotąjį vienuolikos keleivinių vagonų traukinį ir išvyko į Potsdamą. Delegacijos vadovui buvo skirti keturi žali vagonai. Laukė 1923 km ilgio kelias. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija organizavo bene patikimiausią istorijoje apsaugą į kelionę išsirengusiam didžiūnui (operacija “Palmė”). Kad būtų užtikrintas deramas saugumas, 1515 NKVD/NKGB operatyvinių darbuotojų ir 17409 NKVD darbuotojai buvo išdėstyti tokia tvarka: SSRS teritorijoje – 6 vyrai viename kilometre, Lenkijos teritorijoje – 10 vyrų, Vokietijos teritorijoje – 15 vyrų.

Be to, tam tikrose specialiojo traukinio maršruto atkarpose turėjo patruliuoti aštuoni šarvuotieji traukiniai: du Sovietų Sąjungoje, du Lenkijoje ir keturi – Vokietijoje. Tam, kad būtų užtikrintas sovietų delegacijos vadovo saugumas, buvo paskirti septyni NKVD pulkai, 900 asmens sargybinių ir pusantro tūkstančio operatyvinių darbuotojų. Vidinį saugumą užtikrino operatyviniai NKVD 6-ojo skyriaus darbuotojai, išdėstyti trimis apsaugos žiedais – iš viso 2041 NKVD darbuotojas.

Vien Stalino telefono linijoms saugoti buvo paskirta šešiolika NKVD kuopų; greitą ryšį su Maskva užtikrino vienuolika lėktuvų. Labai skubiam reikalui stovėjo paruošti trys paties Stalino lėktuvai, tarp jų – amerikietiškas “Douglas C-47″. Slaptųjų tarnybų agentai turėjo užtikrinti deramą tvarką ir žiūrėti, kad nė vienoje geležinkelio stotyje ir oro uoste nebūtų antisovietinių elementų.

NKVD sutaisė visas Babelsbergo (didžiausio Potsdamo rajono) elektros sistemas, be to, kaip ir į Jaltą, atsivežė savo ugniagesių komandą. Negana to, Stalinas turėjo savo maisto sandėlį su 20 šaldytuvų ir trimis ūkiais – galvijų, paukščių ir daržovių, dvi specialias patikimais darbuotojais aprūpintas kepyklas, kuriose buvo galima iškepti 850 kg duonos per dieną.

Europa be advokato

Liepos 16-ąją, kai Sovietų Sąjungos vadovas generalisimas Stalinas atvažiavo į Potsdamą, pusę šešių ryto Jungtinės Amerikos Valstijos Naujojoje Meksikoje išbandė atominę bombą. Ji viską pakeitė ir iš esmės sugadino Stalino triumfą. Žinia buvo telegrafu perduota Harry S.Trumanui, tapusiam JAV prezidentu po Franklino Roosevelto mirties. Telegramos tekstas pretenduoja į nekalčiausio šimtmečio posakio titulą: “Kūdikiai gimė patenkinamai”.

P.Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Oficialiai konferencija prasidėjo liepos 17-ąją. H.S.Trumanas, Stalinas ir Winstonas Churchillis apžergė parblokštą Europą. Dvi pasaulinės valstybės – viena atitolusi nuo Europos, kita jai svetima – ir Didžioji Britanija, kaip silpnesnė trečioji partnerė. Istorinis Europos žemynas liko be atstovo. Konferencijoje Vakarų valstybės turėjo savų išskaičiavimų – išspręsti Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos likimą ir patirti kuo mažiau nuostolių Tolimuosiuose Rytuose, kur ir toliau tęsėsi karas su Japonija.

Vadovai kalbėjosi apie tai, kada Rusija ims kariauti su Japonija. Stalinas įsipareigojo ne vėliau kaip po trijų mėnesių nuo Vokietijos kapituliacijos paskelbti Japonijai karą.

Perrūšiuoti europiečiai

Visiems konferencijos posėdžiams pirmininkavo JAV prezidentas. Jau pačią pirmą dieną buvo numatyta, kad Vokietiją okupuos Sovietų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos, denacifikuos, decentralizuos, dekartelizuos ir demokratizuos Vokietiją. Berlynas turėjo būti suskirstytas į keturis sektorius – sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų. Atsakinga už sukeltą Antrąjį pasaulinį karą buvo paskelbta tik nacistinė Vokietija – apie Sovietų Sąjungos kaltę nieks nedrįso užsiminti.

Potsdamo konferencija de facto įtvirtino sienas tarp Europos valstybių, ir dabar jau kiekviena šalis pati sprendė, kaip jai elgtis su prijungtų teritorijų gyventojais. Buvo numatyta nustatyti naują Vokietijos ir Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę.

Lenkija gavo teritoriją vakaruose iš Vokietijos ir prarado teritoriją rytuose, atitekusią Sovietų Sąjungai. Pirmiausia tai savo kailiu pajuto vokiečiai. Nutarta, kad iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos bei Vengrijos vokiečių kilmės žmonės turėjo persikelti į Vokietiją. Milijonai jų turėjo kraustytis iš Sudetų (grąžinti Čekoslovakijai), Pomeranijos, Rytų ir Vakarų Prūsijos, Aukštutinės ir Žemutinės Silezijos (grąžintos Lenkijai) bei iš tos Rytų Prūsijos dalies, kuri vėliau virto Kaliningrado sritimi. Jugoslavija gavo iš Italijos Istrą. Savo namus buvo priversti palikti beveik 6 mln. vokiečių.

Šių trėmimų “humaniškumą” liudija vien tai, kad jų metu žuvo kas dešimtas deportuojamasis. O šiaip pasienio stulpai visoje Europoje išdygo savo senose vietose. Neatsirado jokių naujų valstybių ir neprapuolė nė viena sena šalis, jei neminėsime trijų Baltijos valstybių, kurias sovietų Rusija buvo okupavusi 1940 m.
Įvyko viena ūmi ir brutali permaina. Kokie septyni milijonai vokiečių išnyko žemėse, perleistose Lenkijai. Truputį vėliau per tris milijonus vokiečių buvo išvaryta iš Čekoslovakijos, tik šiek tiek tvarkingiau. Europiečių perrūšiavimas pagal gentis buvo politika, nugalėtojų išmokta iš Hitlerio, ir anaiptol nedvelkė patrauklumu. Nacionalizmas, taip ilgai niokojęs Europą, pasiekė savo logišką kulminaciją. Nacionalinės valstybės dabar pagal gyventojų sudėtį buvo tautiškesnės negu anksčiau.

Baltijos šalių klausimą atidėjo

Konferencijoje buvo nutarta sukurti tarptautinį karinį teisininkų tribunolą ir nuteisti svarbiausius karo nusikaltėlius. Sovietų Sąjungai buvo patikėta laikinai administruoti (o ne aneksuoti!) buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (nuo 1946 m. pavadintas Kaliningradu). Taip pat svarstyti Rytų Europos šalių ateities ir kiti klausimai.

Kaip rašė V.Šilas, 1946 m. lapkričio 6 d. Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba Potsdamo konferencijos sprendimą perduoti SSRS administruoti Karaliaučiaus kraštą įvertino kaip smerktiną ir taisytiną sandėrį. Remdamasi Tilžės aktu, ji su Mažosios Lietuvos deklaracija kreipėsi į pasaulio demokratines valstybes, prašydama “padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš Rytų okupanto jungo” ir “Mažosios Lietuvos plotą nuo Aistmarių ties Rudkalniu iki Šventainių ties Suvalkais sujungti su išlaisvintąja Lietuva”.
Karaliaučiaus krašto genocido klausimą pirmą kartą 1947 m. sausio 15 d. iškėlė Mažosios Lietuvos tarybos prezidiumas. Jo Mažosios Lietuvos lietuvių protestą dėl Mažosios Lietuvos autochtonų genocido VLIK’as įteikė didžiosioms valstybėms. Deja, “didžiosios demokratinės” valstybės, Sovietų Sąjungos karo sąjungininkės, neišgirdo senųjų autochtonų, Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonių, balso.

Vis dėlto Potsdamo konferencijos nutarimuose galime įžvelgti ir mūsų šaliai palankių nuostatų – nė viename dokumente nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija. Tuomet buvo tikimasi, kad sovietų režimas gana greitai žlugs, todėl okupuotoms Baltijos šalims ir kai kurioms kitoms valstybėms nebuvo skiriama daug dėmesio. Be to, buvo vengiama kalbėti apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimą į SSRS, mat žadėta tai aptarti per trečiąją taikos konferenciją – po Jaltos ir Potsdamo, kuri taip ir neįvyko. Toks okupacijos nepripažinimas buvo užfiksuotas ir esą ilgainiui tapo vis sunkiau jį atšaukti.

Galiausiai liepos 24-ąją įvyko du svarbūs dalykai, simbolizuojantys neišvengiamą didžiojo aljanso galą. Pirmiausia britų premjeras W.Churchillis užsipuolė Staliną už tai, kad šis “uždarė” Rytų Europą. Ir kaip pavyzdį nurodė sunkumus, kilusius Didžiosios Britanijos pasiuntinybės Bukarešte darbuotojams: “Aplink juos nusileido geležinė tvora”. Ilgainiui šis posakis virs “geležine uždanga”.

Antra, kai kitą rytą W.Churchillis ir Leiboristų partijos lyderis Clementas Attlee parskrido į Londoną, ten jie sužinojo, kad didysis karvedys buvo triuškinamai įveiktas visuotiniuose rinkimuose – jo partija pralaimėjo rinkimus, ir W.Churchillis užleido ministro pirmininko postą Leiboristų partijos vadovui C.Attlee. Teherano ir Jaltos triumviratui atėjo galas. Potsdamo konferencija priėjo aklavietę: Stalinas gavo Rytų Europą, o H.S.Trumanas turėjo atominę bombą.