Dauguma valstybių paprastai stengiasi, kad jų raida nebūtų stichiška ar juo labiau chaotiška, todėl išsikelia nacionalinius tikslus ir jų siekia, numato kryptis ir jomis žengia. Pasak ministro pirmininko patarėjo Mykolo Majausko, tokių tikslų turi tiek prancūzai, tiek vokiečiai, tiek švedai, tiek galų gale estai.

Šiuos tikslus žino ir valstybių vadovai, ir politikai, ir mokslininkai, ir ekonomistai, ir apskritai visa visuomenė, tad visi jungtinėmis pajėgomis nesiblaškydami jų siekia.
Lietuva tokio bendro nacionalinio intereso dabar kaip ir nebeturi. Anksčiau turėjome tikslą tapti ES ir NATO nariais, ir reikia pripažinti, kad šių tikslų siekėme gana sutelktai, užsidegę ir daug dirbdami. Natūralu, kad tuomet Lietuvos pažanga buvo didžiausia per visus pastaruosius 22 metus. Dabar viešojoje erdvėje girdėti nemažai priekaištų ir kritikos, kad mes blaškomės, nežinome, ko norime, rašinėjame visokias strategijas, bet jos neturi visuotinio palaikymo, tad mums reikėtų kuo skubiau išgryninti naują nacionalinį savo tikslą (nėra gerai, kai jų labai daug).
Nors iš tiesų nieko čia gryninti nereikia. Turime mes tą nacionalinį interesą ir jį neabejotinai palaikytų visa visuomenė. Skambiai jį būtų galima pavadinti “Siekis per penkerius metus iškovoti Lietuvai energetinę nepriklausomybę”. Ir kalbame ne vien apie elektros energijos gamybą ar atominę energetiką, bet apskritai apie visą energetiką, įskaitant net ir daugiabučių namų renovavimą. Juk nenorinčių, kad Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma, mūsų šalyje niekingai mažai, be to, jų reputacija nekokia ir juos nukenksminti nėra sudėtinga.
Politikai, kai nori, gali sutarti: tarkime, praėjusią savaitę dėl dujų terminalo statybos jie sutarė. Visuomenė už energetinės nepriklausomybės didinimą balsuoja visom rankom ir dar kojom (žinoma, jei tai kažkada išvirs mažesnėmis kainomis už skirtingos rūšies energiją arba mažesniu jos suvartojimu). Taigi, siekiant šio nacionalinio tikslo, didžioji dalis visuomenės tikrai neatliks stabdžio vaidmens. Didžiausi stabdžiai yra ir tikriausiai bus energetikos įmonės, užsienio kompanijos ir mūsų politikai.
Konservatoriai ir socialdemokratai dabar elgiasi kaip du apykvailiai bernai Strakalas ir Makalas iš Petro Cvirkos pasakos: vienas aiškina, kad statysime atominę elektrinę, ir visi, kas tam nepritaria yra niekšai ar papirkti “Grazpromo”, kitas įrodinėja, kad elektrinės mes nestatysime, o renovuosime daugiabučius namus. Ir abu savo įrodinėja taip idiotiškai užsispyrę, kad galiausiai nė vienas nieko nepadaro ir lieka it musę kandę.
Deja, toks elgesys mūsų politikams labai mielas ir įprastas visus 22 metus. Labiausiai juos žavi amžinas revanšizmas: aha, jūs šią kadenciją darote taip, o mes kitą kadenciją darysime priešingai ir dar tai, ką jūs padarėte, sugriausime. O ar negalima daugiau kurti ir mažiau griauti? Kitaip tariant, ar negalima ir atominę elektrinę statyti, ir sparčiai daugiabučių namų renovavimo programas vykdyti, taip užtikrintai bei sparčiai siekiant energetinės nepriklausomybės? Ką apie tai manote, konservatoriau Strakale ir socialdemokrate Makale?