Nepriklausomybės aušroje girdėjome, kad Lietuva suklestės, kai valdžią paims jaunieji politikai. Va tie metai praėjo ir vėl laukiame rinkimų. Su viltimi dairausi — kur tie naujieji jaunieji politikai.

Vieną grupę regiu aiškiai. Tai tie jaunuoliai, kurie per šventes pavaikšto centrinėmis gatvėmis ir nuoširdžiai skanduoja, kad jie tai tikri lietuviai. Tokia tarsi proginė politika, tarsi kažkoks pseudolietuviškas flesh mob’as – susiburia kūnai į vietą, pajuda, parėkauja ir dingsta iki kitos šventės. Niekaip nesuprantu, kas juos vienija, išskyrus šūkį „Lietuva – lietuviams“.
O koks to šūkio turinys? Ar tai jaunimas, kuris nerimauja, kad jų darbo vietas užima pigūs imigrantai iš kitų šalių? Bet kad vidutiniškai Lietuva per metus sulaukia vos poros tūkstančių imigrantų. Gal jie nesutinka, kad lietuviškas vertybes (norėčiau žinoti kokias) keičia tragiški (kodėl, beje?) Vakarų papročiai. Gal jiems nepatinka netradicinės gyvenimo ir buvimo formos, na, homoseksualūs žmonės, kokie gotai ar panašiai? Gal… Bet kodėl tada jie mano, kad jų buvimo formos yra geresnės nei kitokių ir kitų.
Dar ne viešai, o kažkur partijų gelmėse aptinku vadinamuosius jaunuosius socialdemokratus, jaunuosius konservatorius, jaunuosius liberalus ir dar, matyt, jaunuosius „uspaskichus“ (taip viešojoje erdvėje matoma vadinamoji Leiboristų partija, kuri net parlamentinė partija, nes atėjo pasitelkus koaliciją „Darbo partija plius jaunimas“).
Jeigu atsidarysite visažinį „Google“, tai sužinosite, kad Leiboristų partija susikūrė 2008 m. birželio 15 d., artėjant Seimo rinkimams. Partijai viešai atstovauja Vytautas Gapšys, vienu metu vadovavęs ir parlamento opozicijai. Žmogus labai prasiskolinęs, kaip rodo jo deklaracijos. Galime įtarti, kad jam nesvetima didelė jaunimo bėda – itin sunkiai pasiekiamas būstas. Tiesa, kiek domėjausi, jokių didesnių iniciatyvų šiuo klausimu nerodo. Siūlė įvesti klasės draugų šventę, lengvatinį PVM būtiniausioms maisto prekėms. Šiemet pateikė politiškai korektišką ir sukrečiamai nuobodų Vasario 16-osios sveikinimą, kuriame mini, kad tai diena, „kuomet visi kartu galime didžiuotis net ir sudėtingiausiais istorijos laikotarpiais išsaugotu troškimu gyventi laisvoje Lietuvoje, puoselėti savo protėvių tradicijas. Nuosekliai ir sutelktai dirbdami kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie Lietuvos gerovės…“ ir t.t., ir t.t. Čia bene esminė pranešimo detalė yra atogrąža į protėvius: trisdešimties metų žmogus išminties lyg ir semiasi kažkur anapus, bet suformuluoti, kaip mato tos Vasario 16-osios ateitį, nedrįsta. Arba nenori. Arba nesugeba.
Jaunųjų konservatorių lyga pagarsėjo aktyvia kova su „Gazpromu“, kuri pateikiama kaip kova dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Tiesa, šiek tiek nuvilia tai, kad, kaip galima suprasti iš tekstų, nė vienas viešai apie tai kalbantis jaunuolis neturi jokių rimtesnių klausimo žinių ir realių problemų suvokimo. Vis dėlto tų jaunų žmonių polinkis moralizuoti – itin gajus. Štai prieš kelias dienas Jaunųjų konservatorių lygos valdyba surašo pareiškimą dėl vasario pradžioje vykusio partinio forumo „Moralė ir politika“. Valdybos nariai „praneša“, kad juos „stebina“, jog į forumą, skirtą aptarti, ar įmanoma suderinti moralę ir politiką, buvo pakviestas Mindaugas Kubilius, „liūdnai pagarsėjęs įžeidžiančiais pareiškimais Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus atžvilgiu“, jie smerkia Naglio Puteikio šmeižtą, nukreiptą prieš krašto apsaugos ministrę ir kitus TS-LKD politikus, etc.
Kaip pažįstama, kaip banalu ir kaip tuščia minties ir turinio. Moralizuoti vietoje rimtų diskusijų apie tų pačių konservatorių sugalvotą Lietuvą 2030 m. daug paprasčiau nei apie Lietuvą 2012 m., kurioje tie jaunuoliai ir gyvena. Jaunimas atrodo kaip gyvenimo parblokštas senimas: problemos jau pagromuliuotos vyresniųjų (bijoma išsišokti?), palaikoma ta pusė, kurios rankose galia ir būsimos vietos rinkimų sąraše, o naujų netikėtų idėjų – nulis.
Pasisukame į jaunuosius socialdemokratus. Na, šitie šoka, dainuoja, jodinėja. Labiausiai įsiminė viena Vilniaus savivaldybės kandidatė, kuri, paklausta, ką mąsto, pasakė, kad negali dalytis mintimis, nes kalbėsianti, „kai reikės“. Apima gan pagrįstas jausmas, kad šioje partijoje jaunimo sąrašas sudaromas sulig tėvelių kišenės apimtimi ir/ar jų įtaka. Tad matėme Šiaulių berniuką, Algirdą Paleckį, arklių žinovę, kurios uošvis lyg ir patį Brazauską pažįsta… Kur moderniosios kairės iššūkiai? Kodėl dabar Lietuvoje jaunimas priverstas emigruoti? Ar deramai subalansuoti kartų dvasiniai ir materialūs interesai? „Apie ką čia jūs, ponia?“ – paklaus toks proginis „socialdemokratas“ su verslo liudijimu…
Dar Lietuvoje yra liberalus jaunimas. Čia tie, kurie kažkodėl jaučiasi laisvi, jei nuolat gromuliuoja austrų mokyklos klasikų kalbas, pasakytas ano šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Minties viršūnė – diskusija tema „Kodėl Hayekas diskutavo su Keynesu“.
Kai prieš ketvirtį amžiaus man buvo kokie 26–27-eri, tema buvo labai įdomi. Nes pasirodė lietuviškas Friedricho Hayeko vertimas, kūrėsi tada dar pirmoji „bibliotekinė“, o ne agresyviai godi pinigų liberalų partija. Dabar tas knaisiojimasis jau tikrai primena nuotakos paieškas kapinėse. Intelektualine prasme klasikai – ir Ludwigas von Misesas, ir F.Hayekas, ir Johnas Keynesas – dabar jau seniai gyvena kaip modernių teorijų klausimai, kurie ir skamba kitaip, ir atsakomi kitais žodžiais. Na, nebevažinėjame mes arkliais ir neberašome anų žmonių taip mėgtų laiškų. Tiesiog siunčiame elektronines žinutes.
Laisvė dabar sparti ir kitokia. Ji turi kitą pavidalą ir naujų iššūkių. Jai nebereikia kautis su sovietų gulagais, bet ar nereikia rinkos kapitalizmui ir jo laisvei kautis su valstybiniu itin efektyviu Kinijos kapitalizmu? TVF sako, kad Kinijos BVP perkamosios galios paritetu jau po ketverių metų pranoks JAV. Ir ar tai nereiškia, kad kovodami dėl rinkos laisvės turėsime Lietuvoje atidaryti (o gal jau atidarome) vergų fabrikus? Ir kur tada bus laisvė?