Lietuvos valstybė per visą garbingą tūkstantmečių istoriją pirmą kartą atšventė demokratiškos realiai veikiančios Konstitucijos 20 metų jubiliejų.

Istorinės aplinkybės ir mūsų pačių klaidos, lėmusios nuolatinį valstybingumo trūki-nėjimą, neleido ilgai gyventi pagal pagrindinį dokumentą, kuris būtų įkvėpimo šaltinis tiek politinei klasei, tiek paprastiems piliečiams. Sudėtinga, ilgai kritiškai ir realistiškai never-tinta, perdėtai romantizuota mūsų praeitis dar ir šiandien nemažai daliai šalies politikų ir kitų piliečių trukdo žengti Lietuvos valstybės modernizacijos keliu. Šiandien jau galime pripažinti, kad piliečiams kovoti už nepriklausomybę buvo lengviau ir smagiau nei kasdien gyventi pagal Konstituciją. Gyventi laisvės sąlygomis visiems tenka mokytis iš naujo.

Konstitucija yra visų mūsų visuomeninė sutartis. Po Konstitucija erdvu tiems, kurie geba ją suvokti ir yra pasiryžę jos laikytis. Po ja ankšta tiems, kurie nori sau didesnių, nei joje numatytų, teisių ir trokšta gyventi ne pagal parašytą visiems, o pagal savo asmeninę Konstituciją. Sugebėjimas garbingai, re-miantis Konstitucija, derinti savo asmeninius interesus su kitų piliečių interesais ir toliau išlieka pagrindinė mūsų politikos problema.

Konstitucija mums pagelbėjo ne tik patiems sukuriant valstybę, bet ir pasiekiant sunkų kompromisą skirtingų interesų jūroje, kaip gyvensime laisvi. Ji jau įrodė, kad gali būti rimtas ginklas tiek prieš politinius sukčius (tokius kaip Rolandas Paksas, Linas Karalius, Viktoras Uspaskichas), tiek prieš pagal savo asmeninę Konstituciją norėjusius gyventi valstybininkus (Albiną Junušką ir Co). Mūsų Konstitucija – tai ne toks figos lapelis, kuriuo gali prisidengti A.Lukašenka ar V.Putinas. Tai veiksmingas dokumentas. Ypač, kai skaitai ne tik jos raidę, bet ir kai pajunti jos dvasią, apie kurią kalbėjo ir mūsų laisvės kovų didvyriai gūdaus sovietmečio metu. Naujausia konstitucijos dvasios jutimo išraiška yra per rinkimus apie sukčiavimą pranešę piliečiai, jaunimo judėjimas „Mes darom“, kurie savo baltomis pirštinėmis įvarė siaubo ne vienam politiniam manipuliatoriui.

Lenkų ir lietuvių Jerzy Giedroico forume Druskininkuose istorikas prof. Alfredas Bumblauskas rūpestingai formulavo lietuvių, negalinčių kritiškai įvertinti savo praeities, problemas. Istorikas apgailestauja, kad iki šiol nesugebame tinkamai įvertinti 1791 m. gegužės 3 d. pirmosios rašytinės Europos valstybės Konstitucijos ir savo indėlio į ją. Šis dokumentas, kaip ir prieš tai XVI a. priimti trys LDK statutai, buvo labai aukšto teisinio standarto. Šiandien tai pripažinta pasaulyje.

Atšventę garbingą 20 metų piliečių referendume priimtos Konstitucijos jubiliejų matome, kad nors su savo Konstitucija sustiprėjome ir įgijome daugiau pasitikėjimo, bet esame praradę ir kai ką labai svarbaus. Pirmiausia sugebėjimą vertinti ir gerbti savo Konstituciją ir joje įtvirtintą laisvę. Seimo salėje, kur minimas Konstitucijos 20 metų jubiliejus, sunku sutikti Seimo narį, nėra nė vieno Vyriausybės vadovo, ne gausu teisėjų, prokurorų ar policininkų gildijų atstovų. Susirinkę profesoriai konstitucionalistai ir paprasti piliečiai Seimo salėje turi kalbėti apie dokumentą, kurio raidę ir dvasią įgyvendinantieji nemato reikalo pažymėti Konstitucijos jubiliejų.

Šiandien Lietuva yra dainuojanti ir šokanti didelės Europos imperijos – Europos Sąjungos – dalis, kasmet gaunanti kone trečdalio savo nacionalinio biudžeto finansinę ES paramą ir nuolat bambanti, neva per mažai. Galime taikos sąlygomis ramiai kurti ir mo-dernizuoti savo valstybę, gyventi civilizuoto, kultūringo piliečio gyvenimą. Gyvename taip gerai ir laisvai, kad dalis lietuvių vėl, kaip ir sovietmečiu, garbingu užsiėmimu laiko savo valstybės apiplėšinėjimą.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Konstitucija ir saulės energetika nėra susiję dalykai. Energetikos ministerija sukūrė tokią situaciją, kai verslas, gavęs leidimus ir kvotas, patvirtintus tarifus, suskubo investuoti milžiniškas lėšas. Ir štai paaiškėja, kad valstybė tiesiog negalės įgyvendinti savo įsipareigojimų, nes tai kainuotų per brangiai. Ką reiškia per dosnus ir nepamatuotas šalies finansų pajėgumui saulės energijos supirkimo tarifas? Saulės energetika nori užsiimti tūkstan-čiai bendrovių ir privačių asmenų, į šį „verslą“ žengia net pensininkai. Paslaptis paprasta – valstybė žada mokėti už kilovatvalandę saulės jėgainėse pagamintos elektros vos ne po du litus. Tai vienas didžiausių tarifų Europoje. Saulės energetikos savikaina kelis kartus mažesnė. Apaugusi tokiais „projektais“ valstybė gali bankrutuoti.

Kokios politikos ir verslo pavojingos jėgos stumia tokį pragaištingą projektą? Beveik dykai dalijamus leidimus spekuliantai ruošiasi tiesiog parduoti ir gerai uždirbti. Paaiškėjus aferai ir kad šie leidimai gali būti nerealizuoti, kalbama apie konstitucinius teisėtus lū-kesčius. Taip, aferistai taip pat moka pasinaudoti Konstitucija, bet ar jie teisingai suvokia Konstitucijos dvasią. Šimtai įmonių registruojamos tais pačiais adresais, ruošiamasi pralobti. Taip sukčiavimas iš politikos persikelia į verslą. Ruošiamasi teismo procesams. O prisidengti planuojama Konstituciniais teisėtais lūkesčiais. Ar ir sukčiams jie galioja?

Svarbiausia yra tai, kad švęsdami 20 metų Konstitucijos sukaktį matome naujus didelius ir reikšmingus dalykus. Nepriklausomas Konstitucinis Teismas ne kartą sudavė per rankas nesąžiningiems politikams, arba piliečiai, jaunimo judėjimas „Mes darom“, pajutę savo konstitucinę galią, niekieno ne-raginami patys organizuoja Lietuvos rinkiminių apylinkių apsaugą nuo nesąžiningų, balsus perkančių ir parduodančių, piliečių piktnaudžiavimo. Su savo Konstitucija širdyje jie šiandien yra stipresni ir reikšmingesni už bejėgiškai dejuojančią, kad nieko negali padaryti, arba kad jiems labai sunku, teisėsaugą. Tai dar vienas įrodymas, kad Konstitucija gali būti ne valdžios, bet žmonių aktas. Tik reikia valios ir noro pagal ją gyventi. Ir praėjus dvidešimčiai metų po Konstitucijos priėmimo viešojoje erdvėje tebelaužomos ietys, kas yra, o ko nėra parašyta Konstitucijoje. Kvestionuojama Konstitu­cinio Teismo kompetencija pasakyti galutinį žodį interpretuojant Konstituciją, šaipomasi iš Konstitucijos dvasios termino. Neišmanėlių, menko supratimo ir apgailėtino išsilavinimo piliečių visada turėsime. Jų gal net daugės.

Viešosios erdvės bendrojo diskurso lygis nuolat krinta nuskurdinus kokybišką spaudą nepakeliamais mokesčiais, o visuomenei vis dažniau apribojant savo santykį su kokybiška informacija, ją keičiant apgailėtino lygio pramoginių šou laidomis ar paviršutiniškais, greitam skaitymui skirtais internetinės ži-niasklaidos pranešimais. To nereikėtų bijoti. Svarbu tai, kad valstybėje visada išliktų kritinė masė žmonių, kurie gerbtų ir vertintų savo Konstituciją, o kartu ir savo laisvę. Budraus, suvokiančio savo Konstituciją lietuvio nepapirksi jokiais agurkais ar sraigtasparniais.