Dabartinis sveikatos apsaugos ministras yra vienas iš Konstitucinio Teismo (KT) darbdavių, dažnų, raštingų ir esmingų kreipimųsi į KT iniciatorius. Bet praėjusią savaitę KT paskelbė, kad ministras nesupranta elementarių dalykų ir KT reikia kartoti ministrui tai, kas seniai aišku. O gal ministras tiesiog nenori girdėti, kaip turėtų veikti Lietuvos sveikatos apsaugos sistema?

Praėjusią savaitę sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis iš KT sulaukė dar vieno atsakymo į jam ramiai dirbti neleidžiančius klausimus. Ministrui vis dar neaišku, kaip valstybėje turi gyventi ir sugyventi valstybinė ir privati medicina.

Tik pradėjęs savo kadenciją ministras paskelbė daug privačią mediciną kompromituojančių faktų, atskleidžiančių, kad iki šiol valstybės ir privačios medicinos santykis yra neskaidrus, korumpuotas. Privatininkai sugeba išsiplėšti

lėšų iš biudžeto net ir tuo atveju, kai valstybinė medicina negauna pakankamo finansavimo ir negali normaliai funkcionuoti. Privatininkai į tokius demaskavimus atsakė, kad būtent valstybinė medicina yra neskaidri ir korumpuota. “Trasnparency international” tyrimai rodo, kad Lietuvos sveikatos apsaugoje korupcijos lygis didžiausias. Kadangi privati medicina Lietuvoje vargiai siekia 5 proc. visų sveikatos apsaugos paslaugų, nereikia ilgai spėlioti, ką apklausti piliečiai turi galvoje.

Šį egzistencinį valstybinės ir privačios medicinos ginčą V.Andriukaitis, kaip ir pridera solidžiam ir kvalifikuotam politikui, jau daug kartų perkėlė į KT. Viena vertus, tai pagirtinas žingsnis politikui, kuris ieško politinio sprendimo teisėtame lauke, kita vertus, KT šiuos klausimus jau yra ne kartą nagrinėjęs ir konstitucinė sveikatos apsaugos doktrina yra daugiau nei aiški.

Pirma, valstybėje gali gyvuoti tiek valstybinė, tiek privati medicina, finansuojamos iš privalomojo ir savanoriško sveikatos draudimo. Antra, valstybė privalo nemokamai užtikrinti tik gyvybiškai svarbias žmogaus gyvybės gelbėjimo funkcijas, kurios turi būti finansuojamos iš valstybės biudžeto, bet ne iš sveikatos draudimo mokesčio. Trečia, negalima tapatinti medicinos pagalbos žmogaus gyvybei gelbėti su medicinos pagalba žmogaus sveikatai gelbėti ir išsaugoti. Ketvirta, žmogaus sveikatos gelbėjimas ir išsaugojimas turi būti organizuojamas iš privalomojo sveikatos draudimo mokesčio pagal tai, kiek leidžia valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų, finansinės išgalės, kad nenukentėtų kitos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos sritys. Penkta, yra skatinama, kad piliečiai patys prisiimtų dalį atsakomybės už savo sveikatos gelbėjimą ir saugojimą ir gali tai daryti apsidrausdami papildomu savanorišku sveikatos draudimu, iš kurio gali būti papildomai finansuojamos jų sveikatos gelbėjimo ir išsaugojimo išlaidos tiek valstybinėje, tiek privačioje medicinoje.

Viskas skaidru ir aišku, KT pasakyta dar prieš metus. Bet sveikatos apsaugos ministrui vis vien neaišku. Jis kreipėsi su prašymu dar kartą išaiškinti, ar tikrai yra taip, kaip jau kartą išaiškino KT. Jo formuluotame paklausime pilna atsakymus menančių klausimų, kurie teisiniuose ginčuose arba yra laikomi prastu tonu, arba yra apskritai negalimi. Kyla pagrįstas klausimas, kiek dar kartų V.Andriukaitis kreipsis į Konstitucinį Teismą klausdamas vis to paties ir tikėdamasis, jog pagaliau gaus trokštamą atsakymą, kad privati medicina Lietuvoje apskritai neturi teisės egzistuoti, ir socialdemokratų Vyriausybės vadovavimo ir Seimo daugumos valdymo metais galėtų būti nustumta į podukros vietą. O valstybinė medicina galėtų būti finansuojama tokiu pat būdu, kaip buvo finansuojama sovietmečiu ir iš dalies finansuojama dar ir šiandien. T.y. valstybinės medicinos buhalterija tvarkoma neskaidriai, į ją neįtraukiamos nei valstybinės investicijos, nei ES parama, finansavimas skiriamas pagal tai, kuris ligoninės ar poliklinikos vadovas yra politiškai palankesnis, landesnis ar randa kitų būdų dažniau užsukti į politikų bei valdininkų kabinetus.

Privati medicina, pasak V.Andriukaičio, turėtų veikti savarankiškai, piliečiams patiems susimokant už jos paslaugas, nepaisant to, kad jie taip pat moka privalomojo sveikatos draudimo mokestį, kuris visuomenės solidarumo principu visas turi būti atiduotas valstybinei medicinai. Suprantamas nuoširdaus kairiųjų pažiūrų politiko noras visus išgelbėti ir išgydyti valstybės biudžeto lėšomis. Tik kaip gelbėti ir gydyti? Ar taip, kaip tai buvo daroma sovietmečiu, pažadant visus išgelbėti ir išgydyti, bet spec. ligoninėse vienus ir gelbėti, ir gydyti, o kitiems kitose ligoninėse vaidinti, kad jie gydomi. O valdininkams turėti visus finansavimo svertus savo rankose, kad sistemą būtų galima valdyti ir sudaryti „teisingus“ ligoninių pacientų sąrašus.

Tokius klausimus KT vėl pateikęs V.Andriukaitis vėl gavo atsakymą, kad taip, kaip jis įsivaizduoja, Lietuvoje būti jau nebegali. V.Andriukaitis nori, bet KT sako, kad valstybės finansinės galimybės nėra ir negali būti beribės. Todėl viskas turi būti organizuojam taip, kad atitiktų valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų, ekonomines išgales. KT V.Andriukaičiui priminė, kad Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija ir negali nuspręsti to, ko nori kairysis ar dešinysis politikas. KT remiasi tik teisiniais argumentais. O save sureikšminęs V.Andriukaitis mano, kad valstybės funkcija rūpintis žmonių sveikata taikytina visai valstybės veiklai. Į tai KT atsakė paprastai: jis apskritai nėra aptaręs valstybės veiklos poveikio žmonių (visuomenės) sveikatai vertinimo klausimo. O ko nėra aptaręs, to negali ir išaiškinti. Taigi sveikatos apsaugos ministrui ir kitiems politikams teks patiems atlikti savo darbą, kuris jiems priskirtas pagal Konstituciją, ir to klausinėti KT yra bergždžias užsiėmimas.

Kitas V.Andriukaičio klausimas susiję su KT pavartota sąvoka “ekonomiškai pagrįsti sveikatos priežiūros paslaugų įkainiai”. Ministrui neaišku, ar tai “tik iš valstybės biudžeto apmokamos nemokamos medicinos pagalbos paslaugas, ar tik iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos, ar apima visas paslaugas, finansuojamas tiek iš valstybės biudžeto, tiek iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, taip pat ar paslaugų kainos turi būti pagrįstos sąnaudų apskaičiavimu, ar kokiu nors kitu būdu”. KT vėl negali nieko atsakyti. Nes pareiškėjo prašymas išaiškinti, kaip konkrečiai turėtų būti apskaičiuojamos sveikatos priežiūros paslaugų kainos, kad jos būtų ekonomiškai pagrįstos, yra ekonominio tikslingumo klausimas. KT to negali aiškinti, nes tai ne teismo, o politikų ir valdininkų funkcija apskaičiuoti ir ekonomiškai pagrįsti įkainius.

Nežinia, kaip su tokiu KT nutarimu susitaikys ir jį taikys V.Andriukaitis. Nuožmi kairioji ideologija, perdėtas, beatodairiškas, dažnai persikeliantis iš realybės į neįgyvendinamos, utopinės svajonės pasirūpinti viskuo ir visais, nepaisant nei galimybių, nei realios būtinybės, noras yra gilus, sudėtingas ir blaiviai bei racionaliai mąstyti neleidžiantis apsėdimas. Tokio apsėdimo realybėje Lietuva gyveno 50 sovietmečio metų. Ar ministras V.Andriukaitis mus nori sugrąžinti ten, kur jau esame buvę ir iš kur baigiame ištrūkti? Ar tikrai tokių ligotų svajonių apsėstas sveikatos apsaugos ministras turi būti Lietuvos Vyriausybės narys?