Konstitucinis Teismas paskelbė savo verdiktą: socializmo, o juolab komunizmo, Lietuvoje nebus.

Vargu ar šiandien Lietuvos valstybėje rastume painesnę administravimo sistemą, nei sveikatos apsauga. Ar galima įsivaizduoti, kaip veikia valstybinė ligoninė ar poliklinika, kuri metų viduryje nežino, koks bus jos finansavimas kitą pusmetį, kiek, kokių bei už kokias kainas galės teikti sveikatos apsaugos paslaugų, kiek bus sumokėta už jau suteiktas sveikatinimo paslaugas ir ar už jas apskritai bus sumokėta. Praėjusią savaitę Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) valdomų gydymo įstaigų gydytojai sužinojo, kad bus karpomi atlyginimai, nors nepaaiškinta, nei kaip, nei kodėl.

Matyt, tokia “tobula” sveikatos apsaugos sistema ir įkvėpė revoliucingąjį sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Andriukaitį kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), siekiant “išskaidrinti” ir “sutvarkyti” sveikatos apsaugą taip, kaip ji veikė sovietmečiu: visiems pažadėti teikti vienodas ir tokias, kokių reikia, sveikatos paslaugas, apmokant jas iš biudžeto, ir pamiršti visokius “nereikalingus” privalomuosius sveikatos draudimus bei rinkliavas iš privačių pacientų kišenės. O valstybinės sveikatos apsaugos užkulisiuose saviškiams, turintiems ryšių ar pinigų, sukurti alternatyvią sistemą, kurioje nereikėtų stumdytis su eiliniais mirtingaisiais.

Konstitucinis Teismas paskelbė savo verdiktą; socializmo, o juolab komunizmo, Lietuvoje nebus. Nors yra nemažai KT nutarimų, kuriuose Teismas vengia aiškios pozicijos, šį kartą tikrai negalima teigti, kad Konstitucinis Teismas kaip koks Poncijus Pilotas nusiplovė rankas ir peradresavo kamuolį į politikų veiklos lauką. KT nutarime aiškiai formuluojama, kad politikams teks pasitelkti savo administracinį bei politinį talentą ir išspręsti (arba vėl apsimesti, kad išsprendė) sunkiai išsprendžiamą uždavinį: pasirūpinti visų sveikata vienodai, suteikti visiems vienodą medicinos paslaugų prieinamumą, užtikrinti visų sveikatinimą ir kartu nesukelti problemų valstybės finansams.

Politikai turės atlikti savo iki šiol neatliktą darbą ir sutvarkyti sveikatos apsaugos sistemą taip, kad joje galėtų darniai gyvuoti trys būtini sveikatos apsaugos paslaugų teikimo ir finansavimo būdai. Pirma, nustatyti, kokias nemokamas medicinines paslaugas valstybė suteiks ir apmokės iš biudžeto visiems vienodai, nepriklausomai nuo jų indėlio į šalies biudžetą, siekiant užtikrinti Konstitucijos garantuojamą piliečių teisę į gyvybę ir kuo geresnę sveikatą. Antra, nuspręsti, kokias visiems vienodas medicinines paslaugas valstybė teiks ir finansuos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kuris sudarytas solidarumo principu, ir kokias medicinines paslaugas piliečiai galės gauti tik tada, jei kaups lėšas savanoriškame (iki šiol neegzistuojančiame) sveikatos draudimo fonde ar už jas susimokės gydymo įstaigai iš savo asmeninių lėšų (kaip yra dabar).

Kiekvieną sveikatos apsaugos paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarką politikams teks nustatyti įstatymu, nepaneigiant prigimtinės teisės į gyvybę ir gerą sveikatą.

Sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis turės susiprasti, kad remiantis Lietuvos Konstitucija įgyvendinti socializmo, bankrutavusio ir kaip ideologija, ir kaip valstybės paslaugų teikimo organizavimo būdas, Lietuvos valstybėje nepavyks. Ir finansuoti visų sveikatos apsaugos paslaugų iš biudžeto, neatsižvelgiant į apdraustųjų įmokas, bei diskriminuoti privačių sveikatinimo įstaigų negalima. Tai draudžia konstitucinės normos, nustatančios Lietuvos ūkio grindimą privačia iniciatyva, privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Politikams tenka pareiga pagaliau sutvarkyti ir tą netvarką, kai valstybė nemokamu privalomuoju sveikatos draudimu draudžia ne tik tuos asmenis, kuriems tai būtina – pensininkus, bedarbius, karius, moksleivius, studentus, bet ir noriai mokesčių mokėtojų pinigais apmoka sveikatos draudimą asmenims, kurie siekia antro ar trečio aukštojo mokslo diplomo, lepinasi milijoniniais honorarais už savo sportinę ar meninę veiklą ir nemoka mokesčių, yra įsiregistravę darbo biržoje, bet dirba šešėlyje. Politikams teks rasti harmoningą darną tarp asmens ir visuomenės interesų bei atsakomybės pusiausvyros, taip pat užtikrinti, kad nebūtų iškreipta visuomenės solidarumo esmė: nepaneigti asmens paskatų rūpintis savo sveikata ir pareigos pagal išgales prisidėti prie sveikatos apsaugos sistemos finansavimo.

Pasirinkę privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, politikai turės aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį. Tai gali būti padaryta nurodant paslaugas, teikiamas apdraustiesiems už šio draudimo lėšas, arba, priešingai, tas, kurių teikimo išlaidos iš draudimo lėšų nėra apmokamos.

Politikams taip pat teks išmokti planuoti ir likviduoti dabar egzistuojantį chaosą sveikatos apsaugos sistemoje. Teismas pabrėžė, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat didėja, o joms apmokėti skirtos viešosios, inter alia privalomojo sveikatos draudimo lėšos yra ribotos, todėl įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t.y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.

Taigi V.Andriukaičiui teks liautis užsiiminėti populizmu ir pradėti kurti sistemą, kurioje bus aiškiai nustatyta, kokia nemokamai teikiama sveikatos apsauga bus finansuojama iš biudžeto, kokia nemokama, bet finansuojama iš solidaraus privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kokia teikiama tik apsidraudusiems ar valstybės apdraustiems asmenims ir kokios sveikatos paslaugos turi būti finansuojamos tik iš savanoriškojo draudimo fondo ar iš pacientų kišenės.

Belieka tikėtis, jog politikai nebeužsiims populizmu ir nebemeluos savo rinkėjams, kad visas medicinines, sveikatos priežiūros paslaugas pagal Konstituciją turime teisę gauti nemokamai. Mes žinome, kad tai tik pigi deklaracija ir primityvus pažadas padėti visiems. Nes tos pagalbos gali tekti laukti stovint eilėse tol, kol tos medicininės paslaugos taps nebereikalingos, nes pacientas bus atsidūręs pasaulyje, kuriame sveikata jau neberūpi.