Politikai vengia atsakymo į klausimą, kodėl, šalies gyventojų nuolat mažėjant, viešasis sektorius toliau pučiasi, jo kokybė prastėja, o jam išlaikyti reikia vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų.

Remiantis Laisvosios rinkos instituto atliktų apklausų duomenimis, net 60 proc. gyventojų pateisina visų kontrabandinių prekių vartojimą. Nelegali akcizinių prekių rinka Lietuvoje „verta“ per 1 mlrd. Lt nesumokėtų mokesčių. Alkoholio rinkos šešėlis sudaro 27 proc., cigarečių – 28 proc., o degalų – 18 proc.

Viena pagrindinių tokio šešėlio dydžio priežasčių yra milžiniški skirtumai tarp akcizinių prekių kainų Lietuvoje ir kaimyninėse Rytų valstybėse Baltarusijoje ir Rusijoje. Nepaisant tokio šešėlinės ekonomikos masto, pastarosiomis savaitėmis aptarinėjamos galimybės akcizus dar labiau padidinti. Tokia būtinybė grindžiama Vyriausybės noru kompensuoti sumažintas pensijas.

Iš kur kyla tokia Lietuvos vartotojų antikultūra? Kas atsakingas už tokį vartotojų polinkį į sukčiavimą, pataikavimą kontrabandininkams? Ar čia kaltas tik dalies šalies piliečių skurdas? Žinoma, galima ir vėl viską nurašyti sovietmečiui, kuris pilietį ir valstybę padarė priešais, nes piliečių niekas nevadino piliečiais, o mokesčių mokėtojų – mokesčių mokėtojais, išlaikančiais savo valstybę. Piliečiai tada buvo tik patrankų mėsa, be jokios savarankiškos savivokos ar nuomonės. Bet kodėl praėjus 24 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metams mes negalime išsivaduoti iš sovietinio mąstymo būdo?

Ar Lietuvoje galėtų susiformuoti tokia vartotojų elgesio kultūra, kai žmogus pirkdamas legalius degalus, cigaretes, alkoholinius gėrimus jaustų, kad jis prisideda prie savo valstybės klestėjimo, jos viešojo sektoriaus išlaikymo? O kontrabandą vartojantys asmenys būtų laikomi ne „kietais“ ir „apsukriais“ vyrukais, o visuomenės priešais ir sukčiais? Gal ir galėtų, bet tam reikės nemažai lako. Tam būtina, kad ir Lietuvos valstybė, jos politikai bei valdininkai pakeistų savo elgesio kultūrą ir nežiūrėtų į mokesčių mokėtojus taip pat kaip sovietmečiu, t.y. kaip į patrankų mėsą.

Toks požiūris į mokesčių mokėtojus, kuris politikams buvo būdingas nuo pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pradžios, vyravo visus 24-erius II Lietuvos Respublikos gyvavimo metus ir dėsningai atvedė prie mokesčių mokėtojų ir valstybės supriešinimo. Brutalų elgesį su mokesčių mokėtojais apvainikavo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir jos finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Sunkmetis buvo įveiktas ne politikams demonstruojant gebėjimus suderinti šalies viešojo sektoriaus poreikius su mokesčių mokėtojų pajėgumais, o tiesiog per naktį įvedant didesnius mokesčius.

Privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimai susitraukė dešimtimis procentų, o viešojo sektoriaus – tik keliais procentais. Apie jokį viešojo ir privataus sektoriaus solidarumą nebuvo net šnekama. Viešasis sektorius buvo paskelbtas ypatinga biurokratų zona ir paliktas toliau daugintis. Po naktinės mokesčių reformos, sulaukus kitų biudžetinių metų, finansų strategai pasiūlė dar dviem procentais padidinti pridėtinės vertės mokestį, motyvuojant tuo, kas šį mokestį tiesiog lengviausia surinkti. Tada Lietuvos pramonininkų vadovas Robertas Dargis juokais pasiūlė padidinti PVM iki 30 proc., kad pagaliau visiems viešajame sektoriuje pinigų užtektų. Taip buvo pademonstruotas buhalterinės politikos absurdiškumas.

Kas yra tas brutalumas, kuris griauna mokesčių mokėtojo autoritetą? 2008 m. įvesti naktiniai mokesčiai buvo „laikini“. T.y. sunkmečiui pasibaigus jie turėjo būti sumažinti. Ar šiandien augant Lietuvos eksportui ir prasidėjus bendram ekonominiam pakilimui kas nors prisimena apie šių mokesčių laikinumą? Priešingai, vėl siūloma įvesti naujus mokesčius, kuriais būtų galima pamaitinti viešojo sektoriaus Minotaurą ir finansuoti įvairius populistinius projektus, visiškai kompensuoti per krizę sumažintas išmokas.

Per antrus Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės veiklos metus pradeda ryškėti šios Vyriausybės portretas. Viena vertus, pagirtinas premjero ir jo komandos solidesnis ir atsargesnis elgesys su menkai išdiskutuotais sprendimais, kurie akimirksniu gali pakeisti verslo sąlygas ar vartotojų pasitikėjimą valstybės ateitimi, priešingas A.Kubiliaus Vyriausybės elgesiui. A.Butkevičiaus Vyriausybė protingai susilaikė nuo savo rinkimų pažado – progresinių mokesčių įvedimo. Nes suprato, kad šis mokestis ne tik sustabdys investicijas, bet ir dar labiau paskatins iš šalies bėgti vidurinio sluoksnio atstovus.

Kita vertus, A.Butkevičiaus Vyriausybė apskritai pamiršo ir nebeturi jokių ambicijų reformuoti, padaryti efektyvesnį viešąjį sektorių. Apie rimtas struktūrines reformas, kurios turėtų efektyvinti ir modeliuoti valstybės ateitį kelis dešimtmečius į priekį, nebešnekama, nors gerai žinoma, kad šaliai po kelių dešimtmečių teks taikytis su iki 2,5 mln. sumažėjusiu gyventojų skaičiumi, iš kurių didžioji dalis bus pensininkai ir kitokių socialinių išmokų gavėjai. Visos A.Kubiliaus iniciatyva sukurtos pažangios Lietuvos strategijos, tokios kaip „Lietuva 2030“, padėtos į gilius stalčius.

Suvokdami tokią politinę bejėgystę, matydami prastėjantį, bet nuolat brangstantį viešąjį sektorių, mokesčių mokėtojai į naujus mokesčius žiūri ne kaip į būtinybę prisidėti prie viešojo gėrio kūrimo, o kaip į didesnės dalies savo uždarbio atidavimą į beviltišką viešąjį sektorių, kuris nei tobulėja, nei tinkamai tarnauja jo finansuotojams. Taip suformuojama politikos antikultūra, kurioje politikai nemato reikalo tobulinti, efektyvinti viešąjį sektorių ir veikia buhalteriniu principu: eilinį kartą tiesiog suskaičiuoja, kiek trūksta pinigų šalies biudžete, ir įveda naujus mokesčius, kurie turėtų užpildyti šią niekada neužsitraukiančią skylę.

Įvairūs viešojo sektoriaus kompensavimai tampa didele šalies liga ir nesusipratimu, neleidžiančiu adekvačiai reaguoti į biudžeto pajamų pokyčius, susidūrus su naujomis ekonominėms aplinkybėms, ir judėti į priekį priimant racionalius sprendimus. Absoliuti dauguma šalies politikų bei didelis choras politologų ir apžvalgininkų taip ir nesugeba iki galo perskaityti Konstitucinio Teismo nutarimų. Taip, užuot įsigilinus, ką tikrai pasakė Konstitucinis Teismas, atsiranda įvairių interpretacijų ir net populistinių sapalionių.

Konstitucinis Teismas nusprendžia, kad A.Kubiliaus Vyriausybė neteisėtai panaikino anksčiau nustatytas proporcijas tarp skirtingos kvalifikacijos valstybės tarnautojų, teisėjų, o politikų ir politologų choras gieda apie tai, ko Konstitucinis Teismas niekada nereikalavo, – apskritai atkurti sunkmečiu sumažintus valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimus. Konstitucinis Teismas pasako, kad reikia esant galimybėms protingu mastu, atitinkančiu valstybės galimybes, kompensuoti pensijų ar atlyginimų sumažinimą, o politikai ir politologai sako, kad tai reikia daryti nedelsiant ir visiškai.

Kita vertus, ir pats Konstitucinis Teismas atlieka tik dalį savo darbo, nes apskritai nesirūpina, kad jo nutarimų esmė būtų tinkamai iškomunikuota tokia, kokia ji yra, o ne tokia, kokią ją nori matyti politikai ar nutarimo teksto nesugebantys perskaityti politologai.