Teisingumo ministras Remigijus Šimašius informavo, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradeda rengti naują kovos su korupcija programą, pakeisiančią ankstesnę Seimo nutarimu patvirtintą Nacionalinę kovos su korupcija programą. Žadama, kad ji bus platesnė, aiškiau struktūrizuota, manoma, galinti būti efektyvesnė.

Kova su korupcija gali būti prilyginama kovai su gripu. Kaip žinome, gripo virusas dažnai mutuoja – greičiau, nei mokslininkai spėja sukurti vakciną nuo jo. Panašiai ir su korupcija: vos tik politikai randa kokį teisinį ar administracinį būdą, kaip apsunkinti nesąžiningų viešųjų pirkimų dalyvių korumpuotus veiksmus, jie tuoj sugalvoja ką nors naujo.

Todėl kovos su korupcija programos, grindžiamos tik techniniais administraciniais sprendimais, negali būti sėkmingos.
Diskusija apie kovą su korupcija neatrodo nei rimta, nei nuoširdi, kai pokalbis pradedamas nuo atlygį už savo paslaugas imančio gydytojo ar baudas į savo kišenę dedančio kelių policininko. Reikia ieškoti fundamentalių korupcijos priežasčių ir kovą pradėti nuo jų šalinimo.

Prieš kelias savaites savaitraštis “Veidas” paskelbė Seimo narių apklausą, kurios rezultatai liudija, kad prie aktyviausių lobistų Lietuvoje priklauso didžiausių verslo organizacijų vadovai ir Seimo nariai. Lietuvos Seime, priešingai nei JAV Kongrese ar Europos Parlamente, neregistruotas ir neskaidrus lobizmas iki šiol yra teisėtas. Ką tai reiškia? Arba ką reiškia, kai balsuojant dėl alkoholio akcizų sumažinimo prieš balsavę Seimo nariai per savaitę pakeičia nuomonę ir balsuoja už?

Lietuvos politinės partijos savo veiklą šiandien finansuoja tiek iš fizinių, tiek iš juridinių asmenų finansinės paramos. Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje pateikiami duomenys liudija, kad prieš savivaldos rinkimus sparčiai pradėjo gausėti juridinių asmenų, dosniai remiančių politines partijas. Vienos bendrovės stato Valdovų rūmus, kitos gausiai naudojasi ES parama, trečios dažnai laimi viešuosius prikimus. Kodėl juridiniai asmenys remia politines partijas? Ar daug tarp jų yra tokių, kurie tai daro nuoširdžiai siekdami gerinti Lietuvos politikos lygį, duodami lėšų tam, kad partijos galėtų profesionaliau atlikti savo pareigas? Ar tiesiog partijoms, jų nariams užėmus savivaldybių tarybų postus, teks tuos pinigus “atidirbti” sudarant geresnes galimybes gauti valstybinių užsakymų?

Esant tokiai partijų finansavimo sistemai, jos nėra laisvos, o užprogramuotos inicijuoti korupcinius ar nelegalaus lobizmo sandorius su savo rėmėjais. Ar ne čia pagrindinė korupcijos šaknis, kurios neišrovus kova su korupcija negali būti sėkminga?

Teigiamų poslinkių kovojant su korupcija Lietuvoje tikrai esama. Ar kas nors šiandien galėtų pagrįstai apkaltinti korupciniais sandoriais prezidentę Dalią Grybauskaitę, premjerą A.Kubilių ar Seimo pirmininkę Ireną Degutienę? Tai, kad šiandien ant šalies aukščiausių vadovų nekrinta net įtarimo šešėlio, yra geras įrodymas, jog einame teisingu keliu ir galime turėti skaidrų ir nekorumpuotą ne tik politinį elitą bet ir visą viešąją erdvę.