Tarptautiniam Teisingumo teismui pripažinus, kad Kosovas 2008 m. teisėtai paskelbė savo nepriklausomybę, sukruto separatistai Europoje, Azijoje ir net Afrikoje.

Po ilgų mėnesių svarstymų Tarptautinis Teisingumo teismas (TTT) apsisprendė dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos teisėtumo. Verdiktas aiškus ir tiesus: 2008-aisiais vienašališkai paskelbęs savo nepriklausomybę nuo Serbijos, Kosovas nepažeidė tarptautinės teisės, Serbijos teritorijos vientisumo ar kokių kitų teisių.

Kitaip sakant, Kosovo nepriklausomybės deklaracija tarptautinės teisės požiūriu yra visiškai teisėta.
Tačiau ką toks sprendimas reiškia ne teisine, o geopolitine prasme?

Visų pirma, politologai baiminasi sumaišties ir neramumų Balkanuose. Mat nors TTT išaiškinimo dėl Kosovo nepriklausomybės teisėtumo buvo paprašiusi pati Serbija, dabar į jai nepalankų sprendimą ji moja ranka ir sako niekada, jokiomis aplinkybėmis nepripažinsianti Kosovo kaip suverenios valstybės.
Serbija su Kosovu geriausiu atveju sutinka nebent atnaujinti derybas dėl nepriklausomybės.
Rezultatas – Kosovo gatvėse protestuojantys albanai ir Serbijoje bruzdantys serbai.

Vadinasi, apie taiką ir ramybę šiame regione nėra ko nė svajoti. Kaip ir Serbijai – apie narystę ES, o Kosovui – apie visavertį valstybingumą.

Juk kol Serbija nesutinka pripažinti Kosovo, tol jos pačios mažai kas laukia ES. Tarkime, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai Serbijos narystės ES galimybę svarstyti sutinka tik po to, kai ši pripažins Kosovą. Kas, kad priešingos nuomonės laikosi Serbijai daug atlaidesnės Italija ar Rumunija.

Baiminasi sugriūti pačios

Nelabai kuo džiaugtis gali ir pats Kosovas. Bent jau artimiausiu metu jam nelemta tapti, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų nariu.

Į šią organizaciją galima įsilieti, nepriklausomybę pripažinus dviem trečdaliams iš 192 JT narių ir visoms penkioms nuolatinėms JT narėms: JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Rusijai ir Kinijai.

Tačiau kol kas Kosovui stinga ne tik pastarųjų dviejų “palaiminimo”, bet ir dar bent dvigubai daugiau pripažinimų nei sulaukta iki šiol. Juk iš viso Kosovą iki šios dienos yra pripažinusios tik 69 pasaulio valstybės. Tiesa, tarp jų yra JAV ir net 22 iš 27 ES narių, o liepos pradžioje Europos parlamentas didele balsų dauguma patvirtino rezoliuciją, kviečiančią ir likusias penkias ES nares nieko nelaukiant pripažinti Kosovo nepriklausomybę.

Be to, Kosovo užsienio reikalų ministras Skenderis Hysenis, džiaugdamasis palankiu TTT sprendimu, pažadėjo asmeniškai kreiptis į 121 pasaulio valstybės vadovus prašydamas pripažinti nepriklausomybę, o vien vizito JAV metu žadėjo susitikti ir akis į akį pasikalbėti su dar 60 šalių lyderiais.

Pripažinti Kosovą raginą ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague, sakydamas, jog Kosovas šiaip ar taip jau kelis metus gyvuoja kaip savarankiška valstybė, o pripažinimas yra tik formalumas, kuris neturėtų gąsdinti kitų šalių, draskomų separatistinių judėjimų.

Tačiau vargu ar tai jas įtikins. Juk ir prieš kelis metus kalbėta lygiai tas pats, o Europos Parlamentas buvo priėmęs panašią raginimų rezoliuciją.

O vis tiek kaip tuomet, taip ir dabar, labiausiai Kosovo pripažinti nelinkusios kaip tik tos valstybės, kurios pačios yra kamuojamos separatistinių judėjimų ir kurios baiminasi, kad vietos aktyvistai nepasektų Kosovo pavyzdžiu ir nesumanytų skelbti nepriklausomybės bei tikėtis tarptautinių arbitrų palaiminimo.

Tarp labiausiai nepatenkintųjų Kosovo valstybingumu Europoje yra baskų bei katalonų savarankiškumo bijanti Ispanija, dvilypumo problemų įsiutintos Graikija ar Slovakija. Jau nekalbant apie Kiprą, kuris pareiškė, jog Kosovo nepripažintų net tuo atveju, jei tai padarytų pati Serbija.

Kipro užsienio reikalų ministerijos išplatintame pareiškime sakoma, jog šalis ir toliau tvirtai rems Serbijos ir bet kurios kitos šalies teisę į neliečiamą suverenitetą ir teritorijos integralumą.

Be to, iš karto po TTT sprendimo į tarptautinę tribūną išstojusi Rumunija pareiškė, kad tarptautinių teisėjų nuosprendis nėra privalomas ir tai niekaip neįtakos ankstesnio šalies pasirinkimo neremti Kosovo nepriklausomybės.

Dar daugiau problemų Kosovui kelia pasaulio galingosios. Jo nepriklausomybės priešininkės yra visą šūsnį atsiskirti mėginančiųjų už pakarpos laikančios Kinija ir Rusija. O kur dar valstybės, tiesiog nenorinčios susipykti su kuria viena iš šių gigančių.

Antipatijos separatistams Kosovo pripažinti neleidžia ir Izraeliui, Indijai, Brazilijai, Egiptui, Indonezijai ar net Pietų Afrikos respublikai. Ir jokios kalbos ar TTT sprendimai joms nė motais.

Sujudins ir kitus separatistus

TTT sprendimas dėl Kosovo nepriklausomybės nėra privalomas ir turi tik patariamąją reikšmę. Be to, jis nereiškia, kad teisėta yra pati Kosovo nepriklausomybė, o tik jos paskelbimo faktas, t.y., 2008-ųjų deklaracija.

Tačiau daugelis ekspertų situaciją vis dėlto vadina precedentu ir teigia, kad tai neabejotinai įkvėps ir kitus separatistinius regionus aktyviai siekti įteisinti savo nepriklausomybę.

“Šis sprendimas neliečia kitų regionų, ir nežinia, ar tikrai turės jiems įtakos, tačiau tai galima numanyti”, – tiki Londono Tarptautinio Strateginių Studijų instituto analitikė Dana Allin.

Dar mažiau TTT sprendimo poveikiu abejoja Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius. “Ši situacija labai grėsminga. Tai lyg atverta Pandoros skrynia. Ir reikia ją kuo skubiau užverti, kol iš jos kas nors neišskrido”, – aiškina politikas.

Ir bent jau dėl grėsmės, kad iš Pandoros skrynios tikrai kažkas išskris, tikrai gali būti teisus.
Tarkime, Kalnų Karabacho atveju. Šio regiono aktyvistai dar prieš kelis metus mėgino prisišlieti prie tos pačios Kosovo bylos ir prašyti TTT tuo pačiu prisėdimu nutarti, ar pagrįsta yra šio regiono 1990-aisiais paskelbta nepriklausomybę. Tiesa, TTT šį prašymą tuomet atmetė, bet nepaneigė, kad Kalnų Karabacho atvejį galėtų nagrinėti ateityje.

Juolab kad šis regionas, kaip ir Kosovas, turi stiprų JAV užnugarį. Juk sutapimu vargu ar pavadinsi tai, kad vos kelios savaitės iki TTT sprendimo dėl Kosovo, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton apsilankė Azerbaidžane ir paragino šalies prezidentą Ilhamą Alijevą kuo greičiau atnaujinti taikos derybas su Armėnija bei išspręsti nesutarimus dėl separatistinio regiono.

Tačiau dėl TTT sprendimo ledai gali pajudėti ne vien čia. Paskata aktyviau kovoti dėl nepriklausomybės atsirado ir baskų ir katalonų separatistams Ispanijoje.

Štai katalonų liberalų ir nacionalistų partija CDC kreipėsi į Ispanijos vyriausybę ragindama pripažinti ne tik Kosovo nepriklausomybę, bet ir tautų apsisprendimo teisę, jei tokį apsisprendimą palaiko Jungtinės Tautos.
Didesnis suaktyvėjimas artimiausiu metu laukiamas ir Škotijoje, vokiečių dominuojamoje Italijos Alto Adigės provincijoje, vengrų tankiai apgyvendintose Rumunijoje ir Slovakijoje.

Štai vengrų mažumos Rumunijoje lyderis Laszlo Tokes retoriškai klausia, kodėl ir jiems nepasekus, tarkime, katalonų pavyzdžiu, ir neišėjus į gatves reikalauti daugiau autonomiškumo. “Jei Kosovas gavo nepriklausomybę, kodėl mes negalėtume gauti bent jau autonomijos”, – klausia L.Tokes.
Padrąsintos jaučiasi ir nuo Gruzijos atsiskyrusios bei nepriklausomybę nuo Gruzijos vienašališkai paskelbusios Pietų Osetija bei Abchazija.

Pastarojo regiono prezidentas Sergejus Bagpašas džiūgauja, esą Kosovo nepriklausomybės įteisinimas ateityje užkirs kelią dvigubiems standartams ir leis teisėtas valstybes sukurti visoms to pageidaujančioms tautoms.

Panašiai galvoja ir Bosnijos serbų, dar nuo 1990-ųjų siekiančių atsiskirti nuo Bosnijos, premjeras Miloradas Dodikas. “Tarptautinių teisėjų nuomonė šviesiomis spalvomis piešia mūsų ateities kelią”, – vaizdžiai kalba separatistų atstovas.

Kaip ir jo bendraminčiai kituose pasaulio regionuose. Štai Artimuosiuose Rytuose galvas į viršų kelia Irako autonomijoje gyvenantys kurdų separatistai, kurie jau dabar teigia atidžiai studijuojantys TTT sprendimą ir ieškosiantys būtų patys įteisinti visišką savo nepriklausomybę nuo Irako.

O kai kurie analitikai mano, jog TTT sprendimo dėl Kosovo atgarsiai pasklis net iki Indonezijos, kur atsiskirti trokšta mažiausiai dvi provincijos – Acehas ir Vakarų Papua, ar net iki Afrikos, kur be autonomijos teisių gyvena šimtai represijas ir suvaržymus išgyvenančių tautų.