"Veido" archyvas

Vieni skaičiuoja paskutines D.Kreivio valandas ministro poste, kiti mano, kad skubėti jam nėra kur

Nuo to, kaip susiklostys ūkio ministro Dainiaus Kreivio likimas, priklausys ne tik Andriaus Kubiliaus ir jo Vyriausybės ateitis, bet ir galių balansas Lietuvos politinėje sistemoje.

Viską sugadino savivaldybių tarybų rinkimai. Tiksliau, jų rezultatas – nei šioks, nei toks, bet vis dėlto palankiausias dabartinei valdančiajai koalicijai ir asmeniškai premjerui Andriui Kubiliui, kuris prieš rinkimus buvo nurašytas beveik lygiai taip, kaip dabar ministras Dainius Kreivys.

A.Kubilius, apie kurio atstatydinimą kartu su visa Vyriausybe, ar bent jau pakeitimą sukalbamesne Seimo pirmininke Irena Degutiene, nekalbėjo tik visiškai nesidomintieji politika, po rinkimų vėl atkuto. Suk nesukęs, bet pusiaukelės rinkimai antraisiais krizės metais – tai ne kas kita, kaip rinkėjų balsavimas dėl pasitikėjimo Vyriausybės politika.

Lietuvoje visados taip buvo ir dabartiniai rinkimai – ne išimtis, kad ir ką Seimo pirmininkė šnekėtų, tarkim, esą rinkėjai balsavo už stiprias asmenybes merų postuose. Tad visa išankstinė dėlionė ėmė byrėti kaip kortų namelis, iš kurio pagrindo kažkas ištraukė esminę kortą.

O sudėliota viskas buvo puikiai. Vyriausybė įsiūbuojama dar iki rinkimų, atakuojant kertinius jos ministrus. Pirmiausia prezidentės Dalios Grybauskaitės nemalonę dar pernai pelniusį Gediminą Kazlauską, ant kurio laikosi Arūno Valinsko ir septynių jo balsų Seime parama valdantiesiems. Paskui – Arvydą Sekmoką, atkakliai stumiantį pirmyn atominės elektrinės ir elektros jungčių reikalus, o pastaruoju metu ėmusį kovoti ir su “Gazpromu”. Kovoje su tokiu visados galima tikėtis turtingų ir įtakingų energetikų paramos.

Akivaizdžiai buvo rengiamas puolimas ir prieš švietimo bei mokslo ministrą Gintarą Steponavičių. Tik štai po sekmadienio nakties Liberalų sąjūdis neišnyko iš politinės arenos, tad grupės kadaise garbių profesorių surašytas reikalavimas ministrui atsistatydinti už “antimoksliškų” laisvosios rinkos idėjų propagavimą atrodo kaip sovietiniu naftalinu dvelkiantis humoras. Tik paskelbtas visiškai ne laiku ir ne vietoje.

Lygiai ne vietoje praėjusią savaitę atrodė ir staiga užgimęs Seimo pirmininkės I.Degutienės principingumas, užsispyrimas reikalauti, kad D.Kreivys paklustų prezidentei ir atsistatydintų. Ypač menant, kad anksčiau atskirą negu premjero nuomonę esminiais politiniais klausimais I.Degutienė turėdavo nuo rytmetinio pasisakymo per Žinių radiją iki pietų su A.Kubiliumi.

Štai jeigu per sekmadienio rinkimus konservatoriai būtų buvę sutriuškinti, toks I.Degutienės užsispyrimas būtų atrodęs labai vietoje: rinkimus prapylęs, žmonių nekenčiamas partijos vadas desperatiškai gina savo ministrą, o principinga ir populiari Seimo pirmininkė kartu su prezidente randa visus tenkinantį sprendimą. Po kurio užima Vyriausybės vadovo, o netrukus, per rinkiminį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą, – ir partijos pirmininko postą. Na, o dabar tokia seniai visų Vyriausybės politika nepatenkintųjų išsvajota rokiruotė – I.Degutienė vietoje A.Kubiliaus – atrodo mažiausiai tikėtina.

Menkinama D.Kreivio pažymos vertė

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar D.Kreivio atstatydinimas (ir būtinai iki rinkimų) buvo sudėtine opozicijos nesėkme pasibaigusios rinkimų kampanijos dalis. Bent jau Vyriausybėje manoma, kad buvo. Tai žinoti svarbu, nes tada galima geriau suvokti Vyriausybės ir jos vadovo veiksmus.

Dar svarbiau yra tai, kad savaitę po rinkimų D.Kreivio atstatydinimas įsiaudrinusios ir jokių argumentų girdėti nebenorinčios prezidentės rankomis tampa vieninteliu svertu, kurį pasitelkus vis dar bandoma versti A.Kubiliaus Vyriausybę. O nuversti ją siekiama todėl, kad, kaip rodo D.Kreivio vardu išplatinta pažyma apie Ūkio ministerijos vadovo ir jam pavaldaus Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko kontaktus su verslo pasaulio atstovais, šiuodu pažeidė esminę taisyklę: gali vogti, gali nevogti, bet negali trukdyti vogti kitiems. Svarbiausia – galima kalbėti apie oligarchinį valdymą ir korupciją, bet niekuomet negalima konkrečiai įvardyti, kaip ir su kuo tvarkomi viešieji pirkimai, kurių sumos siekia šimtus milijonų litų. Dėl šios priežasties dabar visais būdais bandoma sumenkinti D.Kreivio pažymos A.Kubiliui vertę, o jį patį ir Ž.Plytniką pavaizduoti kaip kvailelius.

Tačiau A.Kubilius po rinkimų jaučiasi ir laikosi visiškai kitaip nei iki jų (kai irgi tikėjosi triuškinamo konservatorių pralaimėjimo). Iki savivaldybių rinkimų tai buvo premjeras, kuris poste laikosi tik jį besąlygiškai remiančios prezidentės D.Grybauskaitės dėka, o po rinkimų A.Kubilius vėl tapo premjeru, savo poste sėdinčiu rinkėjų valia. Nors į atvirą konfliktą su valstybės vadove eiti jis nėra linkęs, bet mandagus prašymas, kad D.Grybauskaitė viešai argumentuotų, kodėl ministras D.Kreivys turėtų atsistatydinti, prilygsta konstitucinio valdžių atskyrimo principo priminimui. Juoba kad prezidentė lig šiol savo sprendimų argumentuoti buvo nepratusi.

Tad kova dėl D.Kreivio likimo ministro poste virto kova dėl ministro pirmininko galių D.Grybauskaitės prezidentavimo laikais.