Kol daugybė žmonių negauna pajamų, už kurias įmanoma sąžiningai išgyventi, tol visos kalbos apie kovą su kontrabanda yra nieko vertos.

Ekonomikos kurse yra viena tema, kuri kažkodėl tiesiog užburia mano mokinukus. Tai klausimas apie tai, ką mes sovietiniais laikais valgėme, kai parduotuvėse būdavo tik būtiniausių maisto prekių ir liūdnų žuvies konservų.
Per ilgą laiką išmokau gana sklandžiai papasakoti istoriją apie tai, kaip išgyventi išvirkščiame pasaulyje. Na, dirbi, pavyzdžiui, vaistinėje. Kažkas suplanuoja, kad nurodytą dieną vaistinė gaus eilinę siuntą vatos, marlės ar kokių labai deficitinių “Essentiale forte”. Jei ne visa, tai bent didžioji siuntos dalis tą pačią dieną nuperkama pačių vaistinės tarnautojų ir įvyksta tikroji ekonominė transformacija: prekėmis nepadengtas rublis virsta pinigais, daiktu, turinčiu realią mainomąją vertę. Marlės pavidalą įgavęs rublis tapo visuotinai geidžiama preke: nori – virsta knyga (knygyno darbuotojos savo rublius lygiai taip pat iškeičia į realias vertes – tas knygas, kurių kažkam išties reikia), nori – majonezo indeliu.
Vis dėlto tik iš pirmo žvilgsnio toks žaidimas atrodo esąs be pralaimėjusiųjų. Panašaus mainų lauko nuošalyje visada liūdnai stovi tas, kurio darbo vieta neleidžia įsigyti kokios nors visuotinai trokštamos gėrybės, gebančios menkavertį rublį stebuklingai paversti trokštama preke.
Vadovėliai sovietinę ekonomiką vadina planinės ekonomikos vardu. Vis dėlto žymusis vengrų ekonomistas Janosas Kornai dar anais 1980 metais užčiuopė gerokai gilesnę sisteminę aprašyto ūkio bėdą. Sovietinio tipo ekonomikai jis davė deficito vardą ir matematiškai tiksliai pagrindė hipotezę, kad chroniškas stygius, nurodantis jų esminę bėdą, yra biurokratinės administracijos veiklos nulemtas sisteminis prekių ir pinigų srautų pažeidimas.
Kodėl laisvės dvidešimtmečiui pasibaigus staiga kalbu apie tuos praėjusius laikus? Priežastis paprasta – laikai praėję, bet tam tikra ekonominio veikimo logika, kuria remiasi dabarties lietuviška ekonomika, kažkokiais esminiais momentais labai panaši. Tai ant galvos pastatytas pasaulis, kuriam visai nesvarbus prekių ir pinigų srautų subalansavimas, tikroji išteklių ir gaminių kaina. Mechaniškai ir labai technokratiškai įsitvėrę subalansuoto biudžeto vizijos nenagrinėjame pamatų, kurie vieni tik ir leistų tą biudžetą deramai sunešti, subalansuoti ir, svarbiausia, išsaugoti.
Sovietai niekada viešai nekėlė klausimo, kaip majonezas ir žirneliai, kurių nėra parduotuvėje, papuošia šventinius stalus. Tai buvo klausimas tabu, nes kažkaip intuityviai buvo jaučiama, kad atsakius į šį klausimą bus atskleista visa anos epochos veidmainystė ir menkystė.
Dabar irgi yra klausimas, kurio nedera klausti. Jis labai paprastas ir kasdien kylantis kiekvienoje bent kiek mąstančioje galvoje. Tai klausimas apie išgyvenimą. Kaip išgyvena tie daugiau nei penktadalis užimtųjų, kurie gauna minimalią algą (nepilnus 700 Lt)? Kaip išgyvena tie daugiau nei 250 tūkst. bedarbių, kurie negauna bedarbio pašalpos? Kaip išgyvena nedirbantys pensininkai, kurių pensija nesiekia, tarkime, 800 Lt? Ir kaip išgyvena būsto neturinčios jaunos šeimos su vaikais, jei šeimos pajamos nesiekia bent 3000 Lt per mėnesį?
Pasvarstome pastarąjį ir bent išoriškai gražiausią atvejį. Taigi trijų asmenų šeima, du vidutiniai darbo užmokesčiai, po tūkstantį litų “galvai”. Lietuviškais mastais labai neblogai. Išgyventi įmanoma, bet reikia gyventi taupiai, labai atsargiai, ir ateities perspektyvos miglotos. Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima rimčiau susirgti, nes bus netekta didelės dalies pajamų, o sveikatos apsauga vis mažiau “nemokama”. Žinoma, jei ši šeima vis dėlto išdrįsta imti paskolą (ir jei ją gauna), tai situacija labai paaštrėja – išlaidos būstui išauga mažiausiai iki 1500 Lt (paskola ir išlaikymas), reikia baldų, būtinas būsto ir gyvybės draudimas. Bent aš paskolos esant tokiai situacijai imti nedrįsčiau.
Sąmoningai nagrinėju “gražų” tūkstančio litų žmogui atvejį, kuris, matyt, bent jau didesniame mieste pasakoja apie tą kritinę ribą, žemiau kurios prasideda išgyvenimo klausimai. Taigi turime dvi rimtas problemas.
Pirma. Kiek žmonių Lietuvoje nepasiekia aptartos pajamų ribos? Intuicija sako, kad bus mažiausiai trys ketvirtadaliai visų namų ūkių. Tikrovėje, matyt, daugiau.
Tada antras ir įdomesnis klausimas. Tai iš ko išsilaiko šeimos, kurių darbinės pajamos nepasiekia išgyvenimo ribos? Alternatyvų keletas. Jei suma pernelyg nenutolusi nuo išgyvenimo slenksčio, tai nuolat skursta, praktiškai visas pajamas paversdamos komunalinių paslaugų teikėjų ir maistininkų bei prekybininkų pajamomis.
Dar mažesnių pajamų grupėje atsiranda galimybė gauti įvairias socialines pašalpas (kompensacijas už šildymą, nemokamą vaikų maitinimą ir pan.). Šiuo atveju irgi praktiškai visos pajamos paverčiamos jau minėtų komunalininkų ir “maistininkų” pajamomis, vis dėlto gali išlįsti dar vienas labai įdomus momentas. Lietuvoje minimali alga į rankas nesiekia 700 Lt, ir akivaizdu, kad bent žiemą už tokius pinigus Lietuvoje išgyventi neįmanoma. Taigi toks darbuotojas, jei turi išlaikytinių, gali pretenduoti į socialinę paramą – ir tada jau mokesčių mokėtojai padeda žmogui išgyventi, o tam esą verslininkui užsimokėti už jam reikalingus darbo išteklius (jam privačią naudą teikiančio darbo sąnaudas jis perkelia ant visuomenės pečių). Jei gaunantis minimalią algą žmogus negali pretenduoti į paramą, jam lieka kelios alternatyvos – nuolat skursti ir neprivalgyti arba emigruoti. Trečia galimybė – prisidurti iš šešėlinės ekonomikos, tarkime, pačiam nešant kontrabandą, vartojant kontrabandinius gaminius, perkant pigias neapmokestintas prekes turgeliuose, nelegaliai dirbant ir pan.
Bet kokios kalbos apie kovą su kontrabanda turi prasidėti nuo vieno labai paprasto klausimo – o kas bus, jei tos kontrabandos ir visokio kitokio šešėlio staiga neliks. Kiek žmonių nebegalės išgyventi? Kontrabanda (ir visoks kitoks šešėlis) yra vienas kertinių esamos Lietuvos ekonominės sistemos ramsčių, garantuojančių šimtų tūkstančių mūsų žmonių išgyvenimą. Ir jokia kova su ja neįmanoma iki tol, kol ekonomikos net nebandoma statyti ant kojų, pradedant kalbėti apie realią visų išteklių (tarp jų darbo) kainą. Kol darbas Lietuvoje sistemiškai vertinamas žemiau jo atgaminimo lygio (žmonių kalba – kol daugybė žmonių negauna pajamų, už kurias įmanoma sąžiningai išgyventi), tol bet kokios kalbos apie funkcionuojančią ekonomiką ir našų verslą tėra sovietinio pareigūno sapalionės apie artėjantį komunizmo rytojų. Kuris, kaip žinome, baigėsi laidotuvėmis.