Amit Belaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Mano mama sako: jei kažko nežinai, pirmiausia ieškok atsakymo knygose, jei nerandi – klausk žmonių, kurie žino. Visada stengiuosi tuo vadovautis. Iš nežinojimo kyla klaidingas suvokimas ir sąmokslo teorijos“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt kalbinama Lietuvos žydų studentų sąjungos vadovė Amit Belaitė.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

Aktyvi visuomenininkė, Europos žydų studentų sąjungos viceprezidentė, „Gyvosios bibliotekos“ savanorė ir Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto studentė Amit laikosi mamos patarimo: pokalbio metu ji ne kartą, norėdama pasitikslinti ar pagrįsti savo žodžius, ima vartyti savo atsineštas knygas.

Aktyvią organizaciją subūrė nuo nulio

„Mano visuomeninė ir švietėjiška veikla prasidėjo tikriausiai nuo pat gimimo“, – juokiasi Amit. Abu merginos tėvai – Lietuvos žydai, čia gimę ir užaugę. Amit lankė lietuvišką mokyklą, į kurią per žydiškas šventes atsinešdavo macų ir vaišindavo klasiokus.

„Kai esi kitoks, tavo identitetas tampa stipresnis, nes turi visiems paaiškinti, kodėl nuo jų skiriesi. Turiu lietuviams neįprastą vardą: mano mamos mergautinė pavardė – Amitinaitė, o besilaukdama manęs ji žurnale perskaitė apie mergaitę, vardu Amit, ir nutarė, kad tai bus puikus vardas vaikui.“

Amit mano, kad nuo pasakojimų, kodėl ji skiriasi nuo aplinkinių, viskas ir prasidėjo. „Ir dabar stengiuosi dalyvauti visur, kur pakviečia, atsakyti į rūpimus klausimus.“

Lietuvos žydų studentų sąjunga siekia burti žydiškų šaknų turinti jaunimą, besidomintį žydų kultūra ir tradicijomis, suteikti jaunuoliams tam tikrą erdvę.

Veiklą Lietuvos žydų studentų sąjungoje Amit pradėjo prieš kelerius metus ir veikti ėmėsi visai nuo nulio: „Neturėjau jokio kontaktų sąrašo, nieko, nuo ko galėčiau pradėti. Tad nutariau eksperimentuoti ir remtis savo ankstesne patirtimi VU Studentų atstovybėje, ėmiau generuoti idėjas. Pirmiausia pakviečiau visus savo pažįstamus, kurie turi žydiškų šaknų. Pakviestuosius raginau, kad atsivestų savo giminaičius, kaimynus, pažįstamus, pradėjau visų klausinėti, ar turi žydiškų šaknų. Dabar tai vienas pirmųjų klausimų, kurį užduodu susipažinusi su jaunais žmonėmis. Pamažu ėmė kurtis bendruomenė, mūsų skaičius išaugo šešis kartus.“

Šiandien Lietuvos žydų studentų sąjunga, veikianti po Lietuvos žydų bendruomenės skėčiu, siekia burti žydiškų šaknų turinti jaunimą, besidomintį žydų kultūra ir tradicijomis, suteikti jaunuoliams tam tikrą erdvę, kurioje atsižvelgiama į kiekvieno poreikius – ar jie būtų kultūriniai, ar religiniai.

Amit labai džiaugiasi, kad į bendruomenės gyvenimą pavyko įtraukti studentus iš užsienio, kurie nori susipažinti, gyventi kultūrinį gyvenimą. Neretai pabaigę studijas žmonės ir toliau dalyvauja sąjungos veikloje.

Europos žydų studentų sąjunga, kurios valdybos narė yra Amit, imasi europinio lygmens iniciatyvų. „Esu pirmas žmogus iš Lietuvos, išrinktas į valdybą. Man labai smagu, kad Lietuva atsirado šiame veiklos žemėlapyje.“

Mitas apie macus: košeriniame maiste apskritai negali būti kraujo

Tačiau apskritai koncentruotis į sunkumus Amit visai nelinkusi ir dabar jau net nebeprisimena, su kokiomis problemomis susidurdavo veiklos pradžioje. Mergina išskiria pagrindinius dalykus, kurie, jos manymu, svarbūs, kad veikla būtų sėkminga:

Labai daug nesusipratimų kyla iš paprasčiausio nepažinimo ir nežinojimo.

„Reikia tikėti tuo, ką darai, daryti tai atvirai ir sąžiningai. Taip pat būtina žinoti, ar tai, ką veiki, yra aktualu, ar atitinka aplinkos poreikius. Tarkime, žydų bendruomenė Lietuvoje yra negausi, Lietuvos žydai jau nebėra tokie religingi, kokie buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Suaugusiam, susiformavusiam žmogui diegti religinį mokymą yra sudėtinga ir dažnai neturi prasmės. Religingų jaunuolių beveik nebėra. Todėl ir visą veiklą stengiuosi pritaikyti prie esamos situacijos, daugiau koncentruotis į kultūrinius užsiėmimus, šventes. Tačiau šią savaitę į Vilnių persikėlė naujasis rabinas Samsonas Danielis Izaksonas, Lietuvoje taip pat lankysis ir rabinas Kalevas Krelinas, todėl tikiu, kad gilesnis judaizmo suvokimas ir pažinimas Lietuvoje visgi atgis.“

Supažindindama su žydų kultūra ir paveldu, Amit taip pat siekia, kad mūsų visuomenėje neliktų neteisingo suvokimo ir stereotipų.

„Niekados nepakeisi žmogaus požiūrio, jei užsispyrusi jam prieštarausi. Tinkamiausias būdas įveikti klaidingus stereotipus – švietimas, atvirumas. Labai daug nesusipratimų kyla iš paprasčiausio nepažinimo ir nežinojimo, – įsitikinusi mergina. − Štai, pavyzdžiui, mitas, kad macuose yra krikščionių vaikų kraujo. Tačiau tai neįmanoma: juk košeriniame maiste apskritai negali būti kraujo. Tad yra gausybė dalykų, kuriuos išmanydamas tikrai nesusidarysi klaidingos nuomonės.“

Amit Belaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, ji pastebi, kad pačiai su antisemitizmu savo atžvilgiu susidurti tenka retai. „Nors mūsų suvokimas apie daugelį dalykų, ne tik žydus, dar turi pasikeisti, privalome suvokti, kad gyvename bendruomenėje ir reikia laikytis kartu, negalime užmiršti ar nuslėpti tam tikrų savo istorijos epizodų. Tačiau apskritai man labai gera gyventi čia, Lietuvoje“, – neabejoja Amit.

Štetlas Kaziuko mugėje ir pasivaikščiojimai po žydiškąjį Vilnių

Pasak Amit, ji jau kelerius metus pastebi tendenciją, kad susidomėjimas žydų kultūra ir paveldu Lietuvoje didėja. „Žmonės ima domėtis tuo, kas yra šalia jų: kodėl šis namas atrodo taip keistai – gal tai buvo sinagoga? Jiems tampa įdomu, kodėl taip pavadinta viena ar kita gatvė, ar kas buvo Vilniaus Gaonas.“

Štai šiemet pirmąsyk Kaziuko mugėje buvo pamėginta atkurti štetlą – miestelį, kuriame kadaise gyveno beveik vien žydai. Amit nuomone, labai svarbu, kad šis unikalus dalykas atgimė pačiame Vilniaus centre, Rotušės aikštėje, ir buvo galima pamatyti tarsi savotišką inscenizaciją, kaip Lietuva atrodė iki Antrojo pasaulinio karo.

„Džiugu, kad ir iš Vilniaus miesto savivaldybės sulaukiame palaikymo tokioms iniciatyvoms bei renginiams“, – pažymi Amit.

Kadangi Lietuvos žydų studentų sąjunga organizuoja ir įvairius atvirus renginius, praėjusią vasarą kilo idėja surengti pasivaikščiojimus po žydiškąjį Vilnių. „Didžiulis susidomėjimas šiais pasivaikščiojimais nustebino ir pradžiugino. Tai rodo, kad žmonės domisi tuo, kas yra šalia jų, o svarbiausia – jie nebebijo ir tampa atviresni, plečiasi jų akiratis, galimybė keliauti ir pažinti mažina mūsų uždarumą. Tas ypač pastebiu jaunojoje kartoje“, – džiaugiasi Amit.

Mergina taip pat yra naujojo projekto „Mayses fun der Lite / Stories from Lithuania“ kuratorė. Tai Lietuvos žydų istorijos, kurias pasakoja Amit, o jas per objektyvą fiksuoja fotografas Eugenijus Barzdžius. Noras įamžinti tokias istorijas kilo iš baimės, kad jos gali tiesiog pradingti užmarštyje, todėl norėjosi, kad šie žmonės turėtų platformą, kurioje galėtų būti įamžinti ir išsaugoti. Amit tikisi, kad šios istorijos padės griauti stereotipus ir suartins ilgą laiką Lietuvą kūrusias tautas.

Pozityvumas – būdas kurti geresnį pasaulį

Amit taip pat yra „Gyvosios bibliotekos“ savanorė. „Tai unikalus projektas, kuriame per dialogą su kitų bendruomenių, socialinių grupių atstovais žmonės gali šviestis, pamatyti, kuo jie gyvena. Juk šiaip galbūt neišdrįstum prie jų prieiti ir paklausti, o čia nereikia varžytis dėl įvairiausių nepatogių, keistų klausimų. Kai į savo erdvę nebijai įsileisti kitų žmonių, ima keistis požiūris į kitus, ne tik į žydus, bet ir, pavyzdžiui, neįgaliuosius ar LGBTQI bendruomenės atstovus.“

Mergina sako, kad keisti klausimai jos neglumina ir nestebina – juk tam šis projektas ir skirtas, kad būtų galima juos užduoti. Tačiau ją nuoširdžiai stebina paaugliai, jaunoji karta, dar jaunesnė už ją pačią: „Žavi jų požiūris, branda ir suvokimas. Vietoj įprastų 15 minučių su viena mergina prašnekėjome beveik valandą. Jei visa jaunoji karta tokia bus, „Gyvoji biblioteka“, užaugus tai jaunajai kartai, tiesiog nebeturės ką veikti.“

Neseniai Amit prisijungė prie dar vienos iniciatyvos –Lietuvos žmogaus teisių centro projekto „Apie žmones iš naujo“, kuriame ketina rašyti ir dalintis įžvalgomis žmogaus teisių tema.

Nemanau, kad esu perdėtai pozityvi, tiesiog dirbdama stengiuosi būti teisinga, sąžininga ir atsižvelgti, įsigilinti į aplinkos poreikius.

Nesunku pastebėti, kad Amit tiesiog spinduliuoja pozityvumu ir optimizmu. „Mėgstu į dalykus žiūrėti per pozityvią prizmę“, – šypsosi mergina. „Sakydamas piktus komentarus ar rašydamas juos socialiniuose tinkluose pasaulio nepakeisi. Juk jei kažkas nepatinka, imi dirbti, kad tai pasikeistų. Nemanau, kad esu perdėtai pozityvi, tiesiog dirbdama stengiuosi būti teisinga, sąžininga ir atsižvelgti, įsigilinti į aplinkos poreikius. Man patinka organizuoti, planuoti, stengtis dėl kitų. Toks požiūris labai palengvina darbą. O negatyvumas tikslų siekti nepadeda. Aš laikausi žydų Tikkun Olam principo, pagal kurį kiekvienas žmogus pagal savo galimybes turėtų prisidėti prie pasaulio gerinimo ir tobulesnės visuomenės kūrimo.“

Amit neabejoja, kad ir toliau daug dirbs ir bus aktyvi. „Nemėgstu sėdėti vietoje, o visuomeninė veikla yra tai, kur galiu save realizuoti.“