Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu, kurios kadaise buvo nežymių jaunimo sambūrių pasirodymas, šiemet virto visos visuomenės protestu prieš valdžios pastangas nutautinti vieną svarbiausių tautos švenčių.

Prieš savaitę buvome reikšmingo visuomenės sąmonės lūžio liudininkai: Kovo 11-osios eitynės, 2000 metais prasidėjusios kaip visuomenės marginalų skustagalvių, vėliau virtusios politinių marginalų tautininkų eitynėmis, šiemet išsirutuliojo į visos visuomenės protestą prieš nacionalinės šventės šventimą slopinančią valdžią.
Bene taikliausiai didelės visuomenės dalies požiūrį į Vilniaus valdžios bandymus uždrausti pasididžiavimą savo tauta ir valstybe skatinančias eitynes išreiškė galiūnas Žydrūnas Savickas: „Tikriausiai net juodžiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad po 23 metų nuo valstybės atkūrimo žmones su trispalvėmis rankose saugos ginkluota iki dantų Lietuvos policija. Gerai, kad sporto varžybose dar leidžia išeiti į areną su trispalve rankose. Nenustebsiu, jei ir tai po dešimt metų bus nacionalizmas.“
Čia būtina paaiškinti, kad ėjimas į sporto areną su valstybės vėliava rankose ir yra pats tikriausias nacionalizmas, tai yra pasididžiavimas savo valstybe. Mat nacija apibrėžiama kaip „žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu“ ir sukūrusi savo suverenią valstybę.
Prieškariu „nacija“ sulietuvintai buvo vadinama „tauta“, tačiau sovietmečiu pastarojo termino esmė buvo išplauta: tauta imta vadinti tai, ką specialistai vadina etnosu, – žmonių bendrija, kurią vienija kalba, religija, kultūra, bet kuri nėra suvereni. Pats žodis “nacija” sovietmečiu iš kasdienės kalbos praktiškai išnyko, o „nacionalizmas“, tai yra tautos siekis sukurti savo valstybę, buvo paskelbtas nusikalstama veika.
Kaip gerai per keturis okupacijos dešimtmečius suveikė sovietinė propaganda, pajutome Sąjūdžio metais, kai užsienio spaudoje Lietuvos valstybę siekiančius atkurti patriotus natūraliai pradėta vadinti lietuvių nacionalistais, o patį Sąjūdį – nacionalistiniu judėjimu. Šį terminą nedelsdama pasigavo Kremliaus propaganda, o Sąjūdžio vadovybė irgi nedelsdama viešai kreipėsi į užsienio žurnalistus, protestuodama prieš termino „nacionalistai“ ir „nacionalizmas“ vartojimą Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui apibrėžti. Ne todėl, kad būtų slėpusi savo norą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę (tai yra atkurti naciją, kaip XIX a. viduryje dainavo airių patriotai, siekę nepriklausomybės nuo Britanijos imperijos: „Vėl būsime nacija“), o todėl, kad nacionalizmą dėl sovietinės indoktrinacijos suvokė kaip šovinizmą ir, savaime suprantama, jį smerkė.
Kas galėjo pagalvoti, kad su šiomis sovietinės propagandos atrūgomis susidursime vėl, kai įvairiems kairiojo politinio sparno veikėjams prireiks žodžio, kuriuo būtų galima pasmerkti jau daugiau nei dešimtmečio tradiciją turinčias Kovo 11-osios eitynes?
Nebegalėdami kasmet didėjančiai eisenai, kurioje skustagalviai ar kitokie „grėsmingai atrodantys“ sudaro santykinai vis mažesnę dalį (na, nepavadinsi juk fašistėmis pensininkių iš tremtinių choro), toliau lipdyti „fašių“, „skinų“ ar „nacių“ etikečių, eitynių kritikai pagal klasikinius Kremliaus propagandos kanonus įvardijo jų dalyvius „nacionalistais“. Tiek jie, tiek šia etikete pasipiktinusi dalis eitynių dalyvių net nesusimąstė, kad tai ne tik visiškai tikslus, bet ir absoliučiai teigiamas pavadinimas: kiekvienas, kuris jaučiasi prisidėjęs prie savo valstybės atkūrimo, kiekvienas, kuris didžiuojasi savo valstybe, kiekvienas, kuris švenčia Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją, kiekvienas, kuris su pasididžiavimu prie savo namų kelia valstybės vėliavą ar per šventes išeina su ja į gatvę, savaime yra ir bus nacionalistas (taip pat ir patriotas, nors patriotizmas gali būti ne vien valstybinis, bet ir savo kiemo). Todėl ilgas ir įmantrus nacionalinės šventės pavadinimas – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – galėtų (ir turėtų) būti pervadintas tiesiog į Nacijos dieną.
Nesu tikras, ar daugelis šiųmečių Kovo 11-osios eitynių dalyvių išmano visus skirtumus tarp tautiškumo, valstybingumo, nacionalizmo ir šovinizmo, bet nėra abejonių, kad visuomenė kažkokiu šeštuoju jausmu pajuto, jog kažkas čia negerai: negali sostinės valdžia drausti valstybės šventės dieną išeiti į gatvę jos švęsti nešiniems valstybės vėliava. Savo esme antivalstybinis mero Artūro Zuoko sprendimas uždrausti tautinio ir patriotinio jaunimo eitynes Gedimino prospektu suveikė visiškai priešingai, nei planuota: pareikšti savo protesto prieš bandymą nutautinti vieną svarbiausių (o dabartinei kartai – pačią svarbiausią) valstybės švenčių išėjo tūkstančiai vilniečių ir iš visos Lietuvos suvažiavusių sostinės svečių.
Nėra kito paaiškinimo, kodėl šiemet eitynėse dalyvavo, profesionaliu policijos vertinimu, per tris tūkstančius įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonių. Kol eitynės buvo tik visuomenės marginalų demonstracija, jų dalyvių skaičius kasmet didėjo po 50–100 žmonių.
Šiemet eitynių dalyvių skaičiaus didėjimas buvo sprogstamasis – daugiau nei tris kartus, palyginti su pernai. Viena vertus, tokia stichinė patriotizmo ir nacionalizmo (jei šie žodžiai vis dar gąsdina, sakykime, valstybiškumo) apraiška džiugina: turime savo esme teigiamą visuomenės judėjimą, pakitusį, palyginti su pradžia, ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai: pirminis šūkis „Lietuva – lietuviams“ virto į „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“, o šiemet jau daugiausia skanduota tiesiog “Lietuva, Lietuva!” Iš praeityje gausios pseudonacinės atributikos liko vos viena “skinų” vėliava, paskendusi trispalvių jūroje.
Bet yra ir pavojų keliančių ženklų: šio stichiško protesto sąjūdžio vedliais bando įsitaisyti visuomenei, tautai ir valstybei priešiški asmenys. Kadaise buvusius Kovo 11-osios eitynių pradininkus “skinus” iš pirmos eilės išstūmė politinės šiukšliadėžės dugno gyviai, pasižymintys daug aukštesniu, nei skustagalvių, intelektu ir beribiu cinizmu. Politikai tiesiog neturi teisės numoti ranka į šį visuomenės patriotiškumo ir valstybiškumo proveržį, palikdami jį visokiems songailoms, gražuliams, butkevičiams ar šustauskams. Jeigu šie nebus išstumti normalių vedlių ar marginalizuoti judėjimo viduje (kaip marginalizavosi tie patys “skinai”), šitai gali tapti tikru, o ne išpūstu (kaip lig šiol) pavojumi. Štai apie ką reikia kalbėti.
Privalu atminti, kad Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu yra vienintelė masinė, iš apačių gimusi, o ne valdžios sugalvota ir iš viršaus nuleista šventinė iniciatyva, apie kurią ilgai valdžios vyrų ir moterų buvo svajota, bet susidūrus – išsigąsta. Nors bijoti čia tikrai nėra ko. Juoba kad patys eitynių dalyviai parodė savo neigiamą požiūrių į kai kurių pirmoje eitynių eilėje ėjusių veikėjų bandymą pasididinti politinį kapitalą, užgoždami jų šnekas dainomis.

Politikai neturi teisės numoti ranka į visuomenės patriotiškumo ir valstybiškumo proveržį, palikdami jį visokiems songailoms, gražuliams, butkevičiams ar šustauskams.