BFL

Aušra LĖKA, Jūratė KILIULIENĖ

„Sveiki, aš – Andrius. Ir aš tas bičas iš „Foje“, – labinasi Andrius Mamontovas, ir minia gerbėjų, kaip ir 1989-aisiais, per Roko maršą, jam pritaria: „Tam, kas klajoja nakty, laužo šviesa bus viltis…“

Ir šiandien, minint mūsų laisvės 26-uosius, A.Mamontovas (48 m.), kaip anuomet tas vos 22-ejų „bičas“, minią ne tik moko prasmingų savo dainų žodžių, bet ir bando įkvėpti keisti pasaulį į gera.

Gal skamba šiek tiek pompastiškai, bet kaip anuomet gyvybiškai svarbu buvo padrąsinti žmones kovoti dėl laisvės, taip šiandien svarbu telktis, kad kiekvienas vaikas skaitytų knygas ir jų dėka augtų visapusišku, laimingu žmogumi, kad iškiliausi protai galėtų siekti mokslo ar verslo aukštumų ar kad mūsų šalyje namų ieškantys pabėgėliai rastų čia tą viltį, kuria su lietuviais, bėgusiais nuo karo ir sovietų okupacijos, dalijosi tuomet laisvų valstybių žmonės. Tokių Piliečių, kurie nesiekdami asmeninės naudos ar pinigų telkia ir įkvepia, vis daugėja.

A.Mamontovas: „Nes negaliu to nedaryti“

Dainų autorius ir atlikėjas. Aktorius. Fo­tografas. Prodiuseris. Visoje Lietuvoje ir ne tik išpopuliarėjusios Gatvės muzikos dienos sumanytojas. Tiek veiklos, kad, atrodytų, paroje turėtų pritrūkti valandų. Tad klausimas, tegu ir nelabai „patriotiškas“: kodėl A.Mamontovas dar organizuoja fondą leisti knygas vaikams, sumanė savižudybių prevencijos programą, kodėl nusiskuta galvą plikai palaikydamas mergaičiukės Ievos užmojį paremti sergančius vėžiu vaikus, netikėtai pasirodo pikete prieš „Leo LT“ prie Pre­zidentūros, kad išdainuotų tuomečiam Pre­zidentui „Ar tu vis dar leidi kažkam instruktuoti, kaip tau gyventi, kaip tau galvoti?“, ar viešai pasisako prieš svaigalų vartojimą.

„Nes negaliu to nedaryti. Viskas, ko galiu nedaryti, nedarau“, – paprastai atsako gyva muzikos legenda tituluojamas A.Mamontovas.

Jis pasakoja kiekvieną dieną – neperkeltine prasme – sulaukiantis vieno ar dviejų kvietimų kur nors dalyvauti ir dažniausiai atsisakantis, nes nori pasilikti laiko muzikai – tam, kuo jis gyvena. „Pirmiausia esu dainų autorius ir atlikėjas – tai pagrindinis mano pašaukimas. Be to, mėgstu keliauti – norisi pasaulį pamatyti, norisi skirti laiko šeimai. Noriu gyventi ir kūrybinį, ir paprastą gyvenimą – ne tik visuomeninį. Tad pasilieku vieną dvi temas, kai tikrai negaliu atsisakyti“, – aiškina A.Mamontovas.

Jau kelerius metus tai, ko Andrius, jo paties žodžiais tariant, negali nedaryti – tai fondas „Švieskime vaikus“ ir savižudybių prevencijos iniciatyva (jis įspėja nevadinti akcija, nes šis žodis jam labiau asocijuojasi su išpardavimais prekybos centruose).

Andrius prisimena, kaip kartą su mecenatu ir Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu kalbėjosi apie gyvenimą: jų požiūriai, kad nuo švietimo ir kultūros priklauso tautos ateitis, gerovė, visų problemų sprendimas, sutapo. Tačiau tam skiriame nepakankamai dėmesio, tad jie nutarė prie to prisidėti leisdami knygas vaikams.

„Knygų skaitymas ir ugdo fantaziją bei kūrybiškumą, ir suteikia žinių, ir lavina emocinį intelektą – ugdo tas žmogaus savybes, kurios leidžia jam vėliau gyventi visavertį gyvenimą, būti sėkmingam. Galima lengvai atskirti, kuris žmogus vaikystėje skaitė knygas, o kuris ne. Pagalvojome, jog šiais laikais su knygomis labai stipriai konkuruoja kompiuteris, internetas, tad labai svarbu, kad knyga vaikui į rankas pakliūtų anksčiau, nei jis atsisėda prie kompiuterio. Tada yra šansas, kad tas vaikas atras santykį su skaitymu, su knyga“, – A.Mamontovas pasakoja, kaip prieš trejus metus gimė analogų neturinčio didžiausio Lietuvos istorijoje knygų leidybos projekto idėja.

Per 20 metų planuojama išleisti per penkis milijonus lietuvių autorių knygų vaikams, kasmet po 10–15, kurios dovanojamos visoms mokykloms, vaikų darželiams, bibliotekoms, vaikų ligoninėms, vaikų globos namams. Knygos skirtos vaikams maždaug iki 12 metų – fondo tikslas pasiekti pačius jauniausius skaitytojus tuo jų gyvenimo laikotarpiu, kai žmogus visapusiškai formuojasi.

Įprastai vaikams skirtos knygos leidžiamos 1–3 tūkst. egzempliorių tiražu, o „Švieskime vaikus“ konkurso knyga nugalėtoja – 45 tūkst., kitų laimėtojų – iki 30 tūkst. egzempliorių. Konkurso nugalėtoją išrenka komisija, vadovaujama vaikų literatūros tyrinėtojo dr. Kęstučio Urbos. Konkursantų vardai būna užšifruoti, komisija skaito kūrinius nežinodama, kas jų autorius. Taip atrandami ir lig šiol nežinomi talentingi autoriai.

„Švieskime vaikus“ – ne pirmas A.Ma­montovo įsteigtas labdaros fondas. 1996 m. kartu su muzikos įrašų kompanijomis „Bomba“, „Tango records“ ir koncertine organizacija „Tigris“ įsteigė fondą „Muzikantai vaikams“. Fondas organizavo tris paramos vaikams festivalius.

1996-aisiais Lietuvoje tai buvo pirmas didelis koncertas, kurio uždirbtos lėšos skirtos labdarai. Už tuos pinigus A.Mamontovas su kitais muzikantais į vaikų namus, vaikų sodybas visoje Lietuvoje vežė knygas, muzikos instrumentus, kūrybiškumą, logiką ir kitas savybes lavinančius žaidimus, pieštukus, popierių – viską, kas skirta vaikams lavinti. Taip kai kuriuose vaikų namuose pirmąkart atsirado muzikos instrumentų.

O 2009 m. A.Mamontovui kartu su Pauliumi Skruibiu, daug metų vadovavusiu „Jaunimo linijai“, kilo dar vienos iniciatyvos – „Sumažink tylą“ idėja. „Savižudybės yra ta tema, kurią politikai bijo analizuoti: ji nedidins rinkėjų reitingų, mat žmonės vengia šios temos. Mes pagalvojome, kad reikia apie tai kalbėti, šviesti žmones, nes kiekvienos problemos sprendimas prasideda nuo jos įvardijimo: norint pradėti spręsti problemą pirmiausia reikia pradėti apie ją kalbėtis“, – neabejoja Andrius.

Jis važinėja po Lietuvą, aiškina, kaip atpažinti, kad žmogus gali pakelti prieš save ranką, kaip elgtis, kalbėtis su tokiu žmogumi, kur kreiptis pagalbos. „Susitikimuose sulaukiame daugybės skausmingų klausimų ne tik apie savižudybes, bet ir apie smurtą, patyčias, alkoholizmą – didžiausius skaudulius mūsų Lietuvoje, vienas didžiausių mūsų nelaimių. Valdžia, kurios rankose yra visi įrankiai tai išspręsti, nieko nedaro, nors kiekvienais metais nieko nedarydami leidžiame numirti tūkstančiui žmonių“, – kodėl negali nedalyvauti sprendžiant šią problemą, aiškina A.Mamontovas.

Jo manymu, Lietuvoje vis dar labai trūksta kiekvieno žmogaus sąžiningo ir kūrybiško darbo, iniciatyvos, vis dar turime sovietinį mentalitetą, kad mums kažkas turi pasakyti, ką daryti. „Bet laimi ir sėkmės sulaukia tie, kurie imasi iniciatyvos ir kažką pakeičia gyvenime. O net mažame dalyke gali padaryti didelį pokytį, jei tik imsiesi iniciatyvos“, – sako A.Mamontovas.

Ne tik sako, bet ir visą gyvenimą nuosekliai taip daro tiek savo kūryba (ne veltui vienas jo dainų albumas taip ir vadinasi – „Geltona. Žalia. Raudona“), tiek kitokia veikla.

Dar iki nepriklausomybės atkūrimo muzikuoti Roko maršuose, vadintuose Sąjūdžio mitingų repeticija, reikėjo drąsos. Tiesa, Andrius dalyvavo tik trečiajame, 1989-aisiais, pirmuosiuose negalėjęs dalyvauti, nes teko būti sovietų kariuomenėje.

„Kelio atgal nebebuvo. Kuo daugiau prisijungdavo žmonių, tuo drąsiau prisijungti buvo ir kitiems. Tai buvo grandininė reakcija. Roko maršai jau buvo apibendrinimas ir įtvirtinimas to darbo, kurį daugelį metų pogrindyje darė mūsų disidentai, kalbėję apie laisvę tais laikais, kai už tai galėjo pasodinti į kalėjimą“, – Andrius savo indėlio nesureikšmina, nors ir vadinamas laisvės šaukliu.

Jis savęs nevadina drąsiu ir todėl, kad Sausio 13-ąją gynė Lietuvos laisvę prie Televizijos bokšto. „Visuomet baisiau iš toli. Taip, mačiau savo akimis – pro mane važiavo tankai, šaudė, šviečiančios trasuojančios kulkos lėkė į orą ir atsimušinėjo į Televizijos bokštą. Bet tuo metu negalvoji apie baimę“, – prisiminimais dalijasi A.Mamontovas.

Vesdamas paralelę su šiais laikais jis vis dėlto pripažįsta: anuomet priešas buvo už Lietuvos ribų, jį buvo lengva matyti ir atpažinti, o dabar, jei ir yra priešas, tai jis vidinis ar net mūsų pačių viduje. Tada reikėjo šūkių ir staigių ryžtingų veiksmų, bet po to atėjo laikas imtis iniciatyvos ir veikti. Veikti nuolatos, kiekvieną dieną, nes dabar kažką spręsti gali tik veiksmais, ne šūkiais.

„Manau, kiekvienas turėtų pasirinkti sritį, kurią supranta, kuriai negali būti abejingas, ir jos nepalikti. Vieni rūpinasi gyvūnais, kiti sergančiais vaikais – kiekvienoje srityje yra ką veikti. Bet kokia iniciatyva, nuoširdžiai daroma, yra svarbi“, – A.Mamontovas ragina kiekvieną ieškoti, kuo galėtų prisidėti prie bendros gerovės.

N.Kazlaus: primadona su samčiu

Operos solistės Nomedos Kazlaus balsas skamba prestižinėse Europos teatrų ir koncertų salėse, kuriose scena ji dalijasi su Montserrat Caballe, Simonu Estesu, Ianu Storey ir kitomis operos legendomis. Lietuvoje dainininkės darbotvarkę papildo dar ir pasirodymai įvairiuose labdaros projektuose. Vienuose ji dalyvauja kaip atlikėja, kitus pati veda arba rengia.

N.Kazlaus – Maltos ordino, vienos seniausių pasaulyje labdaros organizacijų, savanorė. Ji rengia ir veda renginius, pasirodo juose kaip atlikėja ir net pasirišusi ryškią Maltos ordino simbolika papuoštą prijuostę pilsto tradicinę maltiečių sriubą jos stokojantiems. Nomeda dalyvauja ir LIONS bei „Rotary“ klubų labdaros projektuose.

Kodėl scenos garsenybė tą daro, nors dažnai savo grafikus tenka derinti kone minučių tikslumu?

„Esu menininkė, ir ši profesija tiesiogiai susijusi su grąža visuomenei. Svarbiausia muzikanto misija yra perteikti kompozitorių šedevrus ir savo kūryba tobulinti, gerinti, skatinti klausytojus. Balsas yra unikalus ir vienintelis gyvas instrumentas, juo galiu labai daug perteikti, pasakyti, tad jaučiu pareigą tuo naudotis“, – paaiškina N.Kazlaus.

Nuostatą, kad menininkas savo talento dovana turi dalytis, Nomeda įgijo dar mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Dauguma puikių jos pedagogų vadovavosi idealistiniu mąstymu ir stengėsi jį perteikti savo mokiniams. Studijų metais įsitraukė į bažnytinę veiklą, per ją įsiliejo į kitas labdarą bei paramą teikiančias iniciatyvas. Dainininkei visos jos svarbios ir prasmingos.

„Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje vykęs 10-osios labdaros akcijos „Maltiečių sriuba“ koncertas buvo ypač jaudinantis. Jis buvo skirtas skurstantiems ir vienišiems senukams. Manyčiau, tai viena skausmingiausių mūsų visuomenės temų. Turime tokią netobulą socialinę sistemą, kad vieniši, skurstantys senoliai jaučiasi itin prastai. Man labai svarbu, kad kaip maltiečių savanorė galiu prisidėti bent kiek prašviesindama jų kasdienybę“, – teigia dainininkė.

Apgaubdama savo dėmesiu kitus Nomeda ir pati gauna tai, kas neįkainojama, – pažintį su daug išgyvenusiais turtingos dvasios žmonėmis. Per minėtą renginį ji  susipažino su 90-mete poete Stase Dzenuškaite, nevaikštančia, blogai matančia ir girdinčia, bet nepraradusia meilės savo artimui. Jos poezijoje ypač daug šviesos.

Operos solistė nuolat sulaukia pasiūlymų prisidėti prie labdaros ir paramos akcijų, jei tik leidžia koncertų ir išvykų darbotvarkė, į juos atsiliepia. Bet tai nėra aklas savęs dalijimas. N.Kazlaus svarbu, kokia iniciatyvos misija, kiek lėšų tikimasi surinkti ir kokiems konkretiems tikslams jos bus aukojamos.

Atsakingos filantropijos ji mokėsi ir iš savo garsiųjų kolegių. Ilgametė lietuvės partnerystė ir artima draugystė su operos primadona M.Caballe 2000-aisiais prasidėjo būtent nuo labdaros renginio – Maskvoje surengto grandiozinio paramos koncerto „Pasaulio žvaigždės vaikams“. „Tada buvau dar studentė, ir tai, ką patyriau toje scenoje, galutinai suformavo mano įsitikinimą, kad menininko kelias neatsiejamas nuo labdaros. Kiekvienais metais į ją vis labiau įsitraukiu“, – pasakoja dainininkė.

Kol pasaulyje bus vienišų, nelaimingų, sergančių ar kitais atžvilgiais apleistų žmonių, visos paramos formos yra sveikintinos. Nomeda įsitraukusi ir į tarptautinės „Gurmanų gildijos“ veiklą. Pernai Zalcburge, Austrijoje, ji dalyvavo pirmą kartą vykusiame šios gildijos labdaros renginyje, kurio 70 proc. surinktų lėšų buvo skirta neturtingų šalių mokykloms paremti.

„Žinoma, menininkų ir verslininkų galimybės skirtingos. Mes, atlikėjai, prisidedame savo talentu ir dalyvavimu, o verslininkai labdarai skiria savo pinigų. Verslas labai dažnai remia meną, be jo prisidėjimo mums nepavyktų įgyvendinti daugybės projektų. Toks yra balansas visuomenėje – menininkai pagal savo prigimtį yra jautrūs socialiniams skauduliams ir nelieka jų nuošalėje, o verslininkai, turėdami finansinių galimybių, savo indėliu palaiko jų iniciatyvas“, – filantropinės veiklos koncepciją aiškina dainininkė.

Nomeda įsitikinusi, kad be labdaros akcijų, pagalbos stokojantiesiems pasaulis būtų vertas nulio. Ir šioje žemėje būtų nyku gyventi ne tik vargšams, ligoniams, bet ir tiems, kurie liktų užsimerkę.

I.Laursas: kodėl jį „veža“ įkvėpti jaunimą verslumui

Joks netikėtumas garsiausią pasaulyje Lie­tuvos verslininką Ilją Laursą (39 m.) pamatyti studentų auditorijoje. „Keletą kartų per mėnesį pavyksta tam rasti laiko, ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako verslininkas.

Dabar jis rengiasi netrukus vyksiančiam susitikimui su Vilniaus Gedimino technikos universiteto startuolių parengimo programos studentais. O dabar I.Laurso kasdieninė veikla – būtent rizikos kapitalo fondas, viena rizikingiausių, bet didžiausios grąžos investicinių sričių.

Sėkmės lydimas verslininkas sako pokalbiuose su studentais įžvelgiąs pridėtinę vertę. Štai lyginant to paties universiteto to paties kurso studentų klausimus prieš penkerius metus ir dabar kokybė labai skiriasi.

I.Laursas mano, kad prie to prisidėjo ir verslo atstovų pastangos susitikinėti su studentais, skaityti jiems pranešimus, paskaitas. Dabar bemaž visi didieji rinkos žaidėjai skiria dėmesio jaunimui šviesti, jų verslumui ugdyti. I.Laursas pasakoja, kad kartais gyvenimas jį kartais suveda su žmogumi, kuris dalyvavo jo paskaitoje, o šiandien jau turi verslo idėją, komandą ir prašo praktinio patarimo, kaip greičiau verslą padaryti sėkmingą.

Labai tikėtina, kad tokį žmogų įkvėpė studentų auditorijoje sutikta tokia neeilinė asmenybė, kaip I.Laursas, pelnęs ne vieną tarptautinį titulą: žmogaus, kuris keičia pasaulį, Europos verslo Metų vadovo, vieno iš technologijų lyderių (juk jo sukurta mobiliųjų programėlių platforma sėkmingai varžosi su šios srities gigantais – „Apple“, „Microsoft“, „Google“).

I.Laursas cituojamas tokiuose leidiniuose, kaip „Wall Street Journal“, „Forbes“, CNN ar BBC laidose, apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Dream Valley“, o jo paties knyga „Verslas naujai“ sulaukė didelio susidomėjimo. Yra gavęs asmeninį kvietimą pasidalyti savo įžvalgomis Davoso pasaulio verslo ir politikos elito forume, kai tokio kvietimo nesulaukdavo Lietuvos prezidentas ar premjeras.

Klausimas, kodėl toks užsiėmęs žmogus skiria laiko ne vien savo verslui ar diskusijoms ne tik su pasaulio pirmaisiais asmenimis Davose, bet ir su Lietuvos pirmakursiais, jo nestebina. I.Laursas sako dažnai tokių sulaukiantis ir turi į juos atsakymą. Jo manymu, gyvenime veikia mažėjančios grąžos dėsnis: jei susitelki tik į darbą, nieko kito gyvenime nedarai, tai neteikia laimės. Todėl apie 20 proc. darbo laiko jis skiria visuomeniniams projektams.

„Nematau prasmės skirti savo gyvenimo tik finansinių išteklių didinimui, jei neturi kada jais pasidžiaugti ar padaryti ką nors gero kitiems. Tikiu subalansuotu gyvenimu ir manau, kad laimė susideda iš daug komponentų – ir visuomeninės veiklos, ir fizinio aktyvumo, ir kitų gyvenimo sričių. Jei visko nesuderinsi, neturėsi tobulo gyvenimo“, – neabejoja I.Laursas.

Kai jis pats mokėsi universitete, Lietuva buvo labai toli nuo to, ką turi dabar: verslininkų buvo mažai, nebuvo šalyje tarptautinių korporacijų, o užsienio profesionalai čia lankėsi retai. Sėkmės lydimas verslininkas mano, kad jei anuomet būtų buvusi galimybė pabendrauti su patirties turinčiais žmonėmis, jis būtų sutaupęs daug laiko siekdamas to, ką pasiekė, ar pasiekęs daug daugiau.

„Tad galiu atsakyti, kodėl mane „veža“ dalytis patirtimi: nes žinau, kokia gali būti begalinė grąža vieno ar kito patarimo, duoto laiku tinkamam žmogui, kad jis pasirinktų teisingesnį kelią“, – I.Laursas savo šviečiamąją veiklą laiko indėliu į valstybės pažangą.

Pardavęs savo sėkmingiausią verslo projektą „GetJar“ dabar I.Laursas – „Nextury Ventures“ rizikos kapitalo fondo pirmininkas. Fondas investuoja į verslo startuolių komandas, dirbančias su didelį verslo potencialą turinčiomis technologinėmis idėjomis.

Į klausimą, kas jam šis fondas – verslas, finansinė investicija, kuri turėtų atsipirkti, ar, atvirkščiai, kol kas labiau finansinė ir dalykinė parama jauniems verslams, I.Laursas atsako taip bandantis realizuoti keletą gyvenimo iššūkių.

Tai ir gana rimtas komercinis instrumentas, nes Lietuvoje tikrai yra didelis potencialas plėtoti modernias technologijas. Bet fondas – ir instrumentas bendravimui su startuolių bendruomenėmis palaikyti, prisidėti prie bendrų iniciatyvų, spartinti technologijų pažangą.

„Šiame gyvenime jau galiu sau leisti derinti tiek asmeninį, tiek komercinį, tiek visuomeninį interesus. Man atrodo, žmonės, kurie suderina savo darbe daugiau nei finansinių pajamų uždirbimą, yra laimingesni. Esu pasirinkęs tokį savo gyvenimo ir fondo modelį“, – sako pasaulyje pripažinimo sulaukęs verslininkas.

A.Janulaitis: milijonas – mokslininkui sugrąžinti

2010-aisiais JAV mokslinių tyrimų bendrovei „Thermo Fisher Scientific“ įsigijus didžiausią Lietuvos biotechnologijų įmonę „Fermentas“, jos buvę vadovai ir vieni iš akcininkų prof. Arvydas Janulaitis ir prof. Viktoras Butkus pasuko skirtingais keliais. Abu dalį iš šio 260 mln. JAV dolerių siekusio sandorio, specialistų skambiai pavadinto sėkmingiausiu lietuviškos įmonės pardavimu nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, gautų pinigų nusprendė skirti darbams, kurie praturtintų Lietuvą. Skyrėsi tik buvusių kolegų pasirinktos sritys.

Prof. V.Butkus atsigręžė į kultūrą – 2019 m. Vilniuje duris atvers Modernaus meno centro muziejus, kuriame bus eksponuojama Viktoro ir jo žmonos Danguolės surinkta Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcija, apimanti laikotarpį nuo 1960 metų iki šių dienų. Apie projekto solidumą ir vertę byloja jau vien tai, kad muziejų projektuoja pasauline architektūros žvaigžde vadinamo architekto Danielio Libeskindo studija „Studio Libeskind“. Kokia bus jo vertė eurais, šiuo metu neatskleidžiama.

Tuo metu prof. A.Janulaitis (73 m.) mecenatystės kryptį pasirinko pagal tai, kas jam kėlė didžiausią galvos skausmą Lietuvos moksle. Protų nutekėjimas ir nesugebėjimas pritraukti talentų – ši problema ir šiandien tebėra opi.

Nelaukdamas, kol situacija pasikeis savaime, A.Janulaitis nutarė sugrąžinti į Lietuvą  gabų biochemiką Liną Mažutį. Prieš trejus metus profesorius skyrė milijoną litų, kad jo buvęs studentas grįžtų, įsteigtų laboratoriją ir tęstų joje tuos darbus, kuriuos buvo pradėjęs kitų šalių prestižinėse mokslo įstaigose – pavienių molekulių ir ląstelių tyrimus, taikant mikroskysčių technologiją.

„Aš pats buvau jį paskatinęs išvykti, nes visada laikiausi nuomonės, kad mokslininkams naudinga padirbėti kitur. Linas paruošė ir apsigynė disertaciją Prancūzijoje, Strasbūro institute, vėliau dirbo Jungtinėse Valstijose – Harvardo universitete Bostone. Kai pradėjau klausinėti, kada grįš su ten įgyta patirtimi, Linas vis sakydavo neturėsiąs sąlygų dirbti. Ir jis buvo teisus. Jo kompetencijų realizavimui reikalingos aparatūros Lietuvoje nebuvo. O valstybinės institucijos ir politikai, daug šnekantys apie protų nutekėjimą ir būtinybę kažką daryti, realių veiksmų iki šiol nesiima. Tad pats iš savo lėšų nupirkau įrangą“, – pasakoja profesorius.

A.Janulaitis pabrėžia, kad L.Mažutis, kuriam dabar priklauso visa laboratorijos aparatūra, neturi jam jokių finansinių įsipareigojimų, neprivalo derinti su juo mokslinių tyrimų krypties.

L.Mažučio ir jo suburta mokslininkų grupė atlieka tokius tyrimus, kurie galbūt galėtų išgelbėti milijonus gyvybių. Daromi eksperimentai, kaip atrinkti tokias ląsteles, kurios gamintų anti­kūnus, padėsiančius išgydyti sunkias ligas. Taip pat ieškoma naujų vėžio nustatymo metodų – tiriant atskirų vėžinių ląstelių genų raišką, bus bandoma nustatyti, kokie pakitimai vyksta sergant šia liga.

Nepagailėti asmeninių pinigų tokiam tikslui A.Janulaitį paskatino ne tik krypties neturinti mokslo politika, bet ir patriotiniai tikslai.

„Mano karta turėjo stiprias patriotines aspiracijas. Darbai ne vien sau, bet ir tėvynės labui – tai buvo tarsi atskaitos taškas. Biochemiją studijavau Sankt Peterburgo universitete, ten gyniausi ir disertaciją. Tuo metu ten mokėsi nemažai lietuvių ir susibūrus viena pagrindinių mūsų pokalbių tema buvo apie tai, kaip mes grįšime į Lietuvą ir jai dirbsime. Ir iš tiesų ten liko vos keli lietuviai, dauguma grįžo į tėvynę“, – prisimena mokslininkas.

Baigęs doktorantūrą pats A.Janulaitis sulaukė pasiūlymo tapti Kremliaus klinikų Kardiologijos instituto laboratorijos, kurioje atliekami fundamentalūs medicinos tyrimai, vedėju. Daugeliui tai tada reiškė fantastiškas galimybes – turtinga laboratorija, butas Maskvoje, dalyvavimas mokslinėse konferencijose užsienyje. Lietuvis jų atsisakė.

„Nors Lietuvoje sąlygų aukšto lygio moksliniam darbui tuo metu nebuvo, grįžau su mintimi padaryti viską, kad ir mes turėtume tokias galimybes. Per daugelį metų kartu su kolegomis pavyko įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus. Tą liudija Biotechnologijos instituto bei iš jo kilusių bendrovių „Fermentas“ ir „Teva Sicor“ pasiekimai. Pirmyn stūmė ir motyvavo nuostata – dėl tėvynės ir jos žmonių. Gaila, dabar tai nebepopuliaru“, – apgailestauja A.Janulaitis, to labai pasigendantis iš mūsų valdininkijos ir aukščiausio rango politikų. Valstybė, anot jo, iki šiol neturi nei strategijos, nei priemonių, kurias pritaikius Lietuva taptų patraukli po pasaulį pasklidusiems saviems ir užsienio talentams. Lino pavyzdys rodo, kad misija įmanoma.

V.Dagienė: „Man patinka šviesti“

„Man atrodo, kad kiekviename žmoguje dega vidinis variklis daryti ką nors gera. Vieni užsiima šeima, kiti gėles augina, treti stato namus. Man patinka mokyti, šviesti, man norisi Lietuvoje matyti daugiau išprususių, inteligentiškų žmonių“, – taip paprastai savo jau daug metų prisiimtą misiją sudominti vaikus informatika, programavimu aiškina Vilniaus universiteto Mate­matikos ir informatikos instituto profesorė dr. Valentina Dagienė (61 m.).

Mokslininkė – per 60 informatikos, programavimo tematikos mokomųjų knygų autorė. Bet labiausiai, ir ne tik Lietuvoje, ji išgarsėjo „Bebro“ informatikos konkursu.

„Bebro“ sėkmė neįtikėtina: prieš 12 metų V.Dagienės sumanytas informatikos ir informatinio mąstymo konkursas, kuriuo ji sako norėjusi vaikams parodyti, kokia įdomi gali būti informatika, šiandien išsiplėtęs į daugiau nei 50 pasaulio šalių. Pernai „Bebro“ konkurse varžėsi net 24,7 tūkst. nuo pradinių iki paskutinių klasių moksleivių Lietuvoje, apie 340 tūkst. Prancūzijoje, 250 tūkst. Vokietijoje, visame pasaulyje – per milijoną. Galima net sakyti, kad žodis „bebras“ – bene geriausiai pasaulyje žinomas lietuviškas žodis.

V.Dagienė dažnai sulaukia klausimo, kuo nusipelnė bebras, kad jo vardu pavadintas programavimo ir informatikos konkursas. Bet būtent gyvūnų vardais mėgstama pavadinti konkursus, pavyzdžiui, matematikų vadinasi „Kengūra“. Konkurso sumanytojai norėjosi Lietuvoje gyvenančio gyvūno vardo. O darbštus ir atkaklus bebras, sugebantis dantimis nugraužti storiausius medžius, kad galėtų susiręsti „namus“, puikiai tiko.

Pasaulinio garso mokslininkė pasakoja, kad „Bebras“ atsirado iš idėjos – jokių pinigų jo steigimui niekas neskyrė. Vėliau kai kurioms veikloms gaudavo nedidelės paramos, bet ir dabar programa remiasi entuziazmu, joje darbuojasi ir doktorantai, ir studentai.

„Labai norėtųsi gauti finansavimo ir aptvarkyti sukurtas sistemas. Kelis kartus teikėme projektus, bet nelaimėjome“, – V.Dagienė apgailestauja, kad tokios svarbios srities nenorima paremti. Juk konkurso tikslas – įdomiais uždaviniais sudominti moksleivius informatikos mokslu, patraukti juos mokytis programuoti, o visame pasaulyje reikia jaunų žmonių, kurie išmanytų technologijas.

V.Dagienė „Bebro“ projektą ne tik kūrė, bet ir 12 metų jį puoselėja be atlygio. Tiesa, pernai ji įvertinta „Informatics Europe“ asociacijos geriausios praktikos prizu – 5 tūkst. eurų. „Juos paskyriau interaktyvių uždavinių programos atnaujinimo idėjoms generuoti. Tam pakviečiau penkis užsieniečius iš Austrijos, Vokietijos, Nyderlandų ir kelis lietuvius, kad kelias dienas Druskininkuose drauge pasidarbuotume. Iš tų pinigų bus apmokėta nakvynė ir užsieniečių skrydžiai į Lietuvą“, – V.Dagienė džiaugiasi galėsianti kartu su įvairių šalių protais kurti vaikams įdomius, žaismingus, interaktyvius, modernius uždavinius.

„Bebras“ subūrė pasaulinį entuziastingų informatikų tinklą, kuriantį naujus uždavinius, ieškantį naujų technologinių sprendimų.

Tik iš noro prisidėti prie mokytojų ugdymo mokslininkė be atlygio veda ir seminarus, paskaitas, diskusijas mokytojams. „Esu tvirtai įsitikinusi, kad mokytojas – vienas svarbiausių pažangios visuomenės kūrėjų, nes išprusęs, išdidus mokytojas asmenybė ugdo kūrybingus, orius piliečius. Pavydžiu suomiams jų mokytojų kokybės, tikrai pavydžiu. Pas mus dabar sunkus metas: sunku pritraukti jaunų žmonių būti mokytojais, o ir baigusiems studijas vietų nelabai yra. Tad reikia darbuotis su esamais, kelti jų kvalifikaciją, skatinti norą mokytis“, – sako V.Dagienė.

Tiesa, prisiminus, nuo ko su ja pradėjome pokalbį – kad vienų varikliukas daryti ką nors gera pasireiškia atsidavimu šeimai, kiti gėles augina, treti stato namus, galima sakyti, kad pati profesorė turbūt turi kelis variklius. Kuo kitu galima būtų paaiškinti, kad mokslo ir edukologijos aukštumų pasiekusi moteris yra ir penkių vaikų mama, aistringa keliautoja, išmaišiusi pusę pasaulio, o dar spėja ir visuomeniniais pagrindais lavinti moksleivius bei pedagogus.

L.Kleiza: labdaros išmokė NBA

Į „Google“ paieškos sistemą įrašius Lino Kleizos (31 m.) pavardę atsiveria nuotraukos ne tik iš krepšinio aikštės, bet ir daugybė šiltų, jautrių, tarsi šeimyninių. Jose sportininkas pozuoja apsuptas vaikų ir paauglių, kartu užsiima jiems svarbiais dalykais. Šiems vaikams Linas – ne tik krepšinio dievas, bet ir žmogus, atveriantis duris į prasmingesnį, įdomesnį gyvenimą, priartinantis tikslus ir galimybes.

Krepšininko įsteigtas jo vardo labdaros ir paramos fondas tuo užsiima jau šeštus metus: ir tiesiogiai, įvairiomis formomis skirdamas dėmesio šalies vaikų globos namams, ir kartu su policija ar verslo atstovais rengdamas bei įgyvendindamas įvairius projektus.

„Kodėl būtent vaikai? Tai lėmė ir mano paties patirtis. Buvo daug įvairių situacijų, kai tėvai buvo išvažiavę, o aš likęs be jų. Negaliu sakyti, kad suprantu tą baisų gyvenimą, kai esi be nieko, bet nuo pat mažų dienų esu tam prijaučiantis. Jaučiu, kad mano patarimai, prisidėjimas, kuriamos akcijos gali kažką pakeisti“, – kodėl atsigręžė į jaunąją kartą, aiškina žinomas krepšininkas.

Linas nė neslepia, kad augdamas buvo padykęs. Keleri metai net buvo tokie, kad jo gyvenimas galėjo pakrypti ir į blogąją pusę. Dauguma ano laikotarpio jo draugų dabar leidžia dienas kalėjime. Likti teisingame kelyje Linui padėjo tėvai. Kadangi dauguma vaikų, kuriais rūpinasi fondas, tėvų neturi, jis jaučia pareigą pasidalyti su jais savo gyvenimo patirtimi.

L.Kleiza nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs šiam tikslui skirti ne tiek pinigų, kiek laiko. Nes kas krepšinio šalyje augantiems vaikams gali būti didesnis autoritetas, nei vienas garsiausių krepšininkų? „Jie visada užduoda man labai daug klausimų. Sportas suartina labiau nei kuri kita sritis, ir tiems vaikams tikrai labiau norisi lygiuotis į krepšininką negu į, tarkim, politiką“, – neabejoja garsus krepšininkas ir priduria, kad atsigręžus į tai, kas jau padaryta, apima geras jausmas.

Jis svarsto, kad nuo 2010-ųjų veikiančio fondo veikla galėtų būti dar efektyvesnė, jei projektų būtų mažiau, bet jie būtų didelio masto. Ir tai jau vyksta. Bendradarbiaujant su restoranų tinklu „McDonald’s“ pernai duris atvėrė atnaujintas Naujosios Vilnios vaikus iš sunkiai besiverčiančių šeimų globojantis bibliotekos vaikų ir jaunimo dienos centras. Šįmet iš šio bendradarbiavimo surinktos lėšos bus nukreiptos į dienos centro Kaune atnaujinimą.

„Džiaugiamės šiais savo partneriais, nes jų rasti ganėtinai sudėtinga. Kažkada, kai buvau populiarumo viršūnėje, buvo lengviau. Bet Lietuvoje apskritai dar nėra taip, kad žmonės būtų pasiruošę daug aukoti. Aš atiduodu savo vardą ir visi pinigai nuo to eina fondui, tačiau didžiausios mūsų akcijos yra tos, kurias vykdome kartu su restoranų tinklu „McDonald’s“, – pasakoja krepšininkas.

Jis neabejoja, kad praeis keleri metai, ir mūsų šalyje aukoti, padėti savo artimui bus taip pat įprasta, kaip šias tradicijas seniai puoselėjančiose Jungtinėse Valstijose. Ir pačiam Linui labdaros idėja kilo žaidžiant NBA. Daugelis šios krepšinio lygos žvaigždžių dalyvauja labdaros projektuose, jiems tai – prioritetinė veikla.

„NBA akcentuojama, kad kiekvienas žaidėjas privalo grąžinti bendruomenei, ką pats iš jos gauna, padėti jos nariams. Susipažinęs su ta kultūra, pats joje dalyvavęs, nutariau, kad galiu perkelti ją į Lietuvą. Turbūt buvau vienas pirmųjų sportininkų, įsteigusių savo vardo fondą“, – tikina Linas ir juokiasi, kad tuo metu Rūtai Meilutytei, taip pat turinčiai savo fondą, tebuvo 12 metų.

Kuo daugiau pilietiškų asmenybių, tuo daugiau jų sekėjų

Vis daugiau žinomų, daug pasiekusių mūsų valstybės žmonių imasi visuomenei svarbių iniciatyvų, nesiekdami finansinės grąžos. L.Kleizai patinka europarlamentaro Antano Guogos, olimpinės čempionės R.Meilutytės, buvusio rinktinės krepšininko Rimanto Kaukėno, dainininko Egidijaus Dragūno veikla.

A.Guoga, vienas matomiausių veidų tarp šalies filantropų, įsitikinęs, kad kilniam tikslui paaukoti pinigai yra vieninteliai neišleisti veltui. Jis nuolat prisideda prie „Maisto banko“ veiklos, nuo 2007 m. yra vienas dosniausių labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ rėmėjų. Milijonus siekiančią paramą per savo įsteigtą paramos fondą europarlamentaras skyrė ir šalies sportui, yra parėmęs Lietuvos kariuomenę.

Olimpinį auksą Londone iškovojusios R.Mei­lutytės labdaros ir paramos fondas 2013 m. surengė pirmas šeimų plaukimo estafečių varžybas „Rūtos Meilutytės taurė“. Nuo tada reikšmingiausios iniciatyvos, nukreiptos į vaikų plaukimo įgūdžių formavimą, naujų baseinų statybą, siejamos su jaunosios olimpietės vardu.

„Norime suteikti galimybę išmokti plaukti vaikams, kurie dėl socialinių priežasčių negali to padaryti“, – prioritetinę savo fondo veiklos kryptį išskiria R.Meilutytė.

Vaikų svajones pildo ir 2012 m. įsteigtas krepšininko R.Kaukėno labdaros ir paramos fondas. Tik jos – kitokios. „Dažniausiai stengiamės palengvinti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą – perkame jiems vaistų, stengiamės išpildyti svajones, suteikti psichologinę pagalbą“, – vardija krepšininkas.

E.Dragūno labdaros fondas, kuris rūpinasi sunkiai sergančiais vaikais, įsteigtas 2010-aisiais. Nuo tada jo įvaizdis siejamas ne tik su skandalingo atlikėjo, bet ir filantropo vardu. 2011 m. už jo skirtus 120 tūkst. litų Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Neo­natologijos (naujagimių) centras įsigijo itin reikalingos diagnostinės ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti skirtos aparatūros, keliems vaikams atliktos klausos grąžinimo operacijos. E.Dra­gūnas pastaruosius kelerius metus kasmet labdarai skiria apie 60 tūkst. eurų.

A.Mamontovas žavisi jaunos merginos Ievos Krivickaitės parama vėžiu sergantiems vaikams. „Neįtikėtina, kad toks jaunas žmogus yra tokio sąmoningumo ir tiek tam atiduoda jėgų, pati turėdama sveikatos problemų. Žavi atsidavimas, užmiršimas apie save ir galvojimas apie kitus“, – sako A.Mamontovas.

„Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ sumanytoja, tuomet vos septyniolikos I.Kri­vickaitė ne tik pati pasiryžo atsisakyti savo plaukų, bet ir paskatino prie labdaros akcijos prisidėti šalies garsenybes, taip palaikant sergančius vaikus, kuriems būna labai sunku, kai reikia nusikirpti plaukus, surinkti pinigų vaikų gydymui ir tam, ką turi sveiki vaikai.

V.Dagienei imponuoja programa „Renkuosi mokyti“, padedanti spręsti labai aktualią gero mokytojo problemą. Ji žavisi išaugusia Robotikos akademija vaikams, kurios pamokos plinta visoje Lietuvoje, atsiranda būrelių miesteliuose. Ypač ją žavi „Darom“ iniciatyva, per kurią visuomenė susitelkia apsitvarkyti ir puoselėti gamtą.

Lietuvoje plinta mentorystė: VšĮ „Versli Lietuva“ subūrė Nacionalinį mentorių tinklą, kuriame per šimtą patyrusių verslininkų dalijasi savo žiniomis su pradedančiaisiais verslininkais ir taip prisideda kuriant sėkmingesnę Lietuvą. Yra ir socialinės mentorystės pavyzdžių: Lietuvoje jau 20 metų gyvuoja „Mentor Lietuva“ programa, padedanti paaugliams sklandžiau išgyventi šį laikotarpį, turint suaugusį draugą – mentorių.

Daugėja kuo įvairiausių iniciatyvų. Štai „Biplan“ muzikantai susitikinėja su savo tautiečiais rusų kalba dėstomose mokyklose ir aiškina, kodėl jie myli Lietuvą. Prezidentas Valdas Adamkus, pats patyręs karo ir sovietų okupacijos pabėgėlio dalią, kviečia prisidėti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus akcijos „Ačiū, Lietuva“, kuria tikimasi surinkti lėšų pabėgėliams Lietuvoje.

„Kuo daugiau prisijungdavo žmonių, tuo drąsiau prisijungti buvo ir kitiems“, – kaip kova dėl nepriklausomybės tapo negrįžtama, prisiminė A.Ma­montovas. Tas pats principas galioja ir šiandien: kuo daugiau bus Piliečių, tuo daugiau bus ir jų sekėjų.