"Veido" archyvas

Emilija Pliaterytė – 1831 m. sukilimo dalyvė, Lenkų kariuomenės kapitonė, dažnai vadinama lietuviškąja Žana d’Ark

Prieš 180 metų, 1830–1831 m., Lietuvoje ir Lenkijoje įvyko sukilimas prieš caro valdžią. Deja, jis baigėsi skaudžiu pralaimėjimu.

Priežasčių mūsų protėviams sukilti tada būta nemažai, ypač bajorams – lenkams ir sulenkėjusiems mūsų tautiečiams. Jie niekaip nenorėjo susitaikyti su svetima valdžia, su buvusių neribotų bajorijos laisvių praradimu ir nuo pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. puoselėjo viltis atkurti senąją valstybę 1772 m. sienomis – su lietuviškomis, baltarusiškomis ir ukrainietiškomis žemėmis.

Tiesa, bendromis rusų, prūsų ir austrų pastangomis gerokai apkarpyta Lenkijos valstybė, vadinamoji Kongresinė karalystė, išliko ir po daugelio permainų. Ji Rusijos imperijoje turėjo plačią autonomiją: savo vyriausybę, teismus, renkamą Seimą, savo pinigus, administraciją, net konstituciją. Sava kariuomenė turėjo 30 tūkst. nuolatinių karių ir esant reikalui galėjo būti greitai papildoma, ji dėvėjo lenkiškas uniformas, žygiavo su lenkiškomis vėliavomis. Jai išlaikyti teko 40 proc. karalystės biudžeto, todėl buvo gerai apmokyta ir apginkluota. Tačiau to lenkams buvo per maža – juk Kongresinė karalystė turėjo vos 3,3 mln. gyventojų.

Dar labiau nepatenkinti buvo Lietuvos bajorai, mat caro valdžia ne tik apribojo jų laisves, bet ir lietuviškas žemes atskyrė nuo lenkiškų ir be jokių autonomijų prijungė prie imperijos. Negana to, ji užsimojo Lietuvą surusinti, nes tvirtino, kad šis kraštas buvo visai teisėtai sugrąžintas iš Lenkijos, todėl būtina, kad “tos senos rusų žemės būtų rusiškos ne tik iš vardo, bet ir visa siela”. Tam tikslui daug dvarų Lietuvoje buvo atiduoti rusų valdininkams, didikams, suvaržyta Katalikų bažnyčios veikla.

Tiesa, Lietuvos didikai Mykolas Oginskis, Adomas Čartoryskis ir kiti iš caro Aleksandro I bandė geruoju išprašyti reformų Lietuvai – panaikinti baudžiavą, suteikti Lietuvos Kunigaikštystei autonomiją ar prijungti jos žemes prie Lenkijos karalystės. Bet šis, kurį laiką padelsęs, tuos projektus atmetė, tik leido įkurti atskirą Lietuvos korpusą – karinį junginį, kuriame tarnautų vyrai, kilę iš LDK žemių.

Todėl nepasitenkinimas stiprėjo tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Natūraliai kūrėsi slaptos organizacijos. 1825 m. į sostą įžengęs naujasis caras Nikolajus I nepakentė jokio liberalizmo, tad režimą sugriežtino, nelegalias organizacijas likvidavo, o jų dalyvius ištrėmė. Bet atsirado naujų, sukilimą paskatino ir Prancūzijos revoliucija, įvykusi 1830 m., – maištingos idėjos iš Paryžiaus pasklido po visą Europą.

Ginklo nepadėti, kol neatgausime tėvynės ir laisvės!

Ginkluoto sukilimo idėja brendo kelis dešimtmečius, vis dėlto jis buvo blogai parengtas ir blogai organizuotas, o jo pradžia 1830 m. lapkričio 29-osios naktį Varšuvoje – chaotiška, su beprasmiškomis aukomis. Tačiau rusų įgula laikėsi pasyviai, todėl sukilėliai miestą užvaldė ir tikėjosi taikiai susitarti su caru: dėl didesnių laisvių – visiško suvereniteto ir dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos. Karalystės Seimas net paskelbė, kad Lenkijos sostas laisvas, nes Nikolajus I nuverstas. Bet caras į derybas nesileido, o prie Balstogės ėmė telkti kariuomenę sukilimui malšinti.

Lenkų sukilėliai entuziazmo turėjo daug, o jėgų mažokai. Jų vadovybė buvo nevieninga ir neryžtinga,tad dažnai praleisdavo patogiausią progą veikti. Dalis generolų patys netikėjo, kad įveiks rusus. Todėl caras galėjo sukaupti gerokai daugiau kareivių, nei turėjo lenkai, – 120 tūkst. Jie 1831 m. vasarį ir įžengė į Lenkiją. Keletą mūšių rusai pralaimėjo, bet gegužės 26 d. prie Ostrolenkos jie sumušė geriausius lenkų pulkus, ir sukilimo pralaimėjimas tapo neišvengiamas.

"Veido" archyvas

Mūšis prie Grochovo (1831 m. vasario 26 d.) nebuvo sėkmingas

Vis dėlto galutinis jo žlugimas šiek tiek užtruko, nes prasidėjo kovos Lietuvoje. Ne veltui tada atsirado dainelė: “Dabar lenkai neprapuola, kol žemaičiai gyvi!” Valdžia, žinoma, stengėsi užkirsti tam kelią – paskelbė Lietuvoje karo padėtį, įvedė pašto cenzūrą, sustiprino karines įgulas miestuose, uždarė sienas, bet tas nepadėjo. Sukilus Varšuvai ir Lietuvoje išplito atsišaukimai, raginantys brolius lietuvius ir žemaičius imtis ginklo, neklausyti caro valdžios.

1831 m. sausį į Vilnių, greičiausiai universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio iniciatyva, buvo atvykęs Varšuvos emisaras su instrukcijomis, kaip organizuoti sukilimą. Čia atsirado Vyriausiasis sukilėlių komitetas, bajorai kilo į kovą visose apskrityse: Raseinių, Panevėžio, Upytės, o Vileikos sukilėliai paskelbė: “Prisiekiame atiduoti aukai savo gyvybę, turtus ir ginklo nepadėti, kol neatgausime išplėštos mums tėvynės ir laisvės!” Taigi sukilimas apėmė ir dalį Baltarusijos, visur bajorai reikalavo jungtis prie Lenkijos, tačiau Lietuvos korpuso karių į sukilimą įtraukti nepavyko.

Lemiamas mūšis dėl Vilniaus

Ne tik Lietuvos bajorai ir dvarininkai buvo nepatenkinti Rusijos valdžia, nes ji labai pasunkino ir taip nelengvą baudžiavos naštą, valstiečiams padidino mokesčius į valstybės iždą, įvedė jiems karinę prievolę – rekrūtais po 25 metus, uždraudė skųstis dėl ponų savivalės. O sukilimui prasidėjus atsirado dar ir naujų prievolių sutelktai kariuomenei išlaikyti, karo ligoninėms įrengti. Negana to, caras paskelbė visuotinį rekrūtų ėmimą. Todėl valstiečiai pradėjo bruzdėti: nevykdyti baudžiavos prievolių, bėgti į Užnemunę, kuri priklausė Lenkijos karalystei ir kurioje baudžiavą panaikino dar Napoleonas 1807 m. O galiausiai ėmėsi aktyvių veiksmų: 1831 m. vasarį ginkluotas jų būrys Žemaitijoje, Salantų krašte, užpuolė policiją, saugančią sugautus rekrūtus, ir juos išlaisvino. Pasklido gandai apie šimtus ginkluotų valstiečių, kurie plėšia dvarus ir net žada pulti muitinę Palangoje.

Tada sujudo ir bajorai, visų pirma Raseiniuose, Telšiuose – kovo mėnesį, o vėliau ir kitur. Rusų įgulos miestuose buvo menkos, todėl jas įveikti pavyko greitai, visur įsikūrė sukilėlių valdžios struktūros. Veikė bent keli ginklų ir amunicijos fabrikai – Varniuose, Rietave, Ukmergėje. Caro valdžia išliko tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje.

Iš esmės sukilėlių laimėjimai Lietuvoje buvo nemaži, bet jie nedaug ką reiškė, kol Vilnius ir Kaunas tebebuvo rusų rankose. Todėl gegužės pabaigoje, atvykus į pagalbą iš Lenkijos nemažoms pajėgoms – apie 13 tūkst. reguliarios kariuomenės vyrų ir daugiausia jų dėka išlaisvinus Kauną, turėjo įvykti lemiamas mūšis dėl Vilniaus.

Abi kovojančios pusės tą gerai suprato, bet veikė nevienodai. Rusai skubiai statė gynybinius įtvirtinimus miesto prieigose ir pačiame mieste, Gedimino, Bekešo ir Plikajame kalnuose, įrengė ten artilerijos pozicijas, papildė įgulą naujais daliniais. O sukilėliai, vadovaujami lenkų kariuomenės generolo Antano Gelgaudo, tuščiai delsė, lūkuriavo ties Panerių kalvomis. Mat šis vadas pasirodė nevykęs – menkai išmanė karybą, nes Napoleono žygio metu iš karto iš civilio tapo pulkininku, o vėliau ir generolu. Jis vis atidėliojo miesto šturmą – net jo karininkai ėmė bruzdėti dėl tokio neveiklumo. Tik birželio 19 d. pagaliau įsakė pradėti puolimą, bet mūšiui vadovauti nesugebėjo – niekaip nesuderino atskirų dalinių veiksmų.

Dėl to Vilniaus puolimas žlugo, sukilėliai patyrė didelių nuostolių – 600 žuvusiųjų. Ir vėlesni sukilėlių veiksmai buvo nesėkmingi, todėl dalis jų pasitraukė į Lenkiją, emigravo į Prancūziją, dalis buvo internuota Prūsijoje. A.Gelgaudą nušovė saviškiai, įtarę išdavyste.

Pralaimėjimo priežastys ir pasekmės

Sukilėlių jėgų aiškiai nepakako caro armijai įveikti, o lauktos Vakarų pagalbos sulaukti nepavyko. Bet svarbiausia – jie nebuvo vieningi: bajorams labiausiai rūpėjo atsikratyti rusų valdžios, o valstiečiai norėjo nusimesti baudžiavos jungą.

Tačiau to bajorai jiems net nesiryžo žadėti, savo proklamacijose tik daug plepėjo apie lenkų ir lietuvių brolybę, apie gerovę, kuri visų laukia išvijus rusus ir prisijungus prie Lenkijos: “Dievas yra su lenkais, Dievas mums padės!” O prievoles ponams, dvarams jie ir toliau reikalavo vykdyti.

Tas valstiečiams negalėjo patikti, jie maištavo ir prieš savo ponus, o į sukilėlių kariuomenę eiti nenorėjo – teko juos gaudyti ir varyti prievarta, kaip į caro armiją. Kai kurie sukilimo vadai suprato, kad tai neprotinga. Generolas Enrikas Dembinskis rašė, kad “ponai jiems priskirtus reikalavimus užkrauna valstiečiams, o tai atgraso valstiečius nuo mūsų reikalo”. Bet tos kritikos niekas neišgirdo. Savo ruožtu malšintojai taip pat nepraleido progų nuteikti valstiečius prieš ponus: jie platino atsišaukimus lietuvių kalba, žadėdami, kad caras visus apgins nuo skriaudėjų…

Žinoma, valdžia tik apsimetė geraširde: paskelbė amnestiją, bet žiauriai keršijo. Lenkijoje buvo atimta 2500 dvarų, Lietuvoje – beveik 2900, 250 sukilimo vadų nubausta mirtimi, dešimtys tūkstančių atsidūrė tolimoje Sibiro katorgoje. Apie 10 tūkstančių emigravo į Vakarus, o likusiems tėvynėje buvo užkrauta kontribucija, uždarytas Vilniaus universitetas, 1840 m. atšauktas Lietuvos statuto galiojimas. Valstiečiai buvo priversti ir toliau kęsti baudžiavos jungą.
Vis dėlto sukilimas parodė, kad ta baudžiava negalės būti amžina, be to, jis sužlugdė caro planus pasiųsti savo armiją malšinti  revoliucijos Vakarų Europoje. Tačiau tai buvo menka paguoda Lietuvos ir Lenkijos gyventojams.

Todėl dabar kai kurie istorikai svarsto: ar vertėjo sukilti, ypač lenkams, kurie Rusijos imperijoje iki tol turėjo lygiai tokią pačią autonomiją kaip suomiai, o dėl sukilimo viską prarado: Seimą, konstituciją, administraciją, kariuomenę, pinigus ir t.t.? O suomiai, būdami lojalūs caro pavaldiniai, puikiai panaudojo autonomiją šalies ekonomikai ir kultūrai plėtoti.