Reikšminga smulkmena. Jei tikėsime vokiečių statistika, kas antras jaunas ir kas dešimtas suaugęs žmogus šiandien vaikšto nukramtytais nagais. Kokios priežastys lemia šį įprotį ir kaip jo neskausmingai atsikratyti?

Psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius apie paplitusį reiškinį – nagų kramtymą kalba kaip apie vidinę žmogaus organizmo streso išraišką: „Savimi pasitikintys ir gyvenime tvirtai besijaučiantys asmenys įprastai tuo neužsiima.“

Nagų kramtymas - tai charakterio ar elgesio sutrikimas, kurio priežastys nuo to kenčiančiam asmeniui nėra aiškios.

Jis svarsto, kad šią problemą gali lemti vaikystėje patirtas auklėjimas. Žinoma, ne paskutinėje vietoje šiuo atveju atsiduria ir kultūriniai visuomenių skirtumai. Sutariama, kad prie šio ydingo visuomenės įpročio gana smarkiai prisideda ir asmens patiriamas stresas. Galima sakyti, kad stresas tiesiogiai proporcingas neigiamų asmens emocijų ir išgyvenimų kiekiui.

Klinikinės vokiečių neuropsichologijos profesorius dr. Sfeffenas Moritzas nagų kramtymo nevadina liga. Jo nuomone, tai charakterio ar elgesio sutrikimas, kurio priežastys nuo to kenčiančiam asmeniui nėra aiškios. Nesąmoningai žmonių kramtomus nagus nuo jų dantų gelbsti Vokietijoje gana plačiai taikoma elgesio terapija.

Psichologai sutaria: siekiant išgyvendinti šį įprotį iš savo kasdienybės paties žmogaus valios ne visuomet pakanka. Apie tai liudija ir įspūdinga nagų kramtytojų statistika. Kas dešimtas suaugęs ir kas antras dar neužaugęs žmogus vokiškai kalbančioje bendruomenėje šiandien kramto nagus ir nesusimąsto, kad toks elgesys apie juos itin daug atskleidžia aplinkiniams (tai rodo nepasitikėjimą savimi ir pan.).

Kiek šis įprotis paplitęs Lietuvoje, tikslių duomenų nesama, tačiau „Veido“ ekspertai sutaria, kad duomenys galėtų būti panašūs.

Dažnu atveju vaikystės metais užgimęs žmogaus įprotis krimsti nagus, nesulaukęs atitinkamo dėmesio, tęsiasi ir individui suaugus. „Nei iš gero gyvenimo, nei iš didelio malonumo žmonės nagų negraužia“, – tvirtina psichologas M.Daugelavičius.

Ne tik nagų graužimu, bet ir plaukų sukimu ar pešiojimu, lūpų kramtymu ar rašiklių laužymu susirinkimų metu individas linkęs save raminti dėl patiriamo streso.

Šį teiginį palaiko ir Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas. Pasak jo, nagų kramtymą mokslininkai sieja su vidiniais žmogaus išgyvenimais: nerimu ir tam tikrose situacijose kylančia frustracija (kai nežinoma ir neapsisprendžiama, kaip tinkamai pasielgti). Ne tik nagų graužimu, bet ir plaukų sukimu ar pešiojimu, lūpų kramtymu ar rašiklių laužymu susirinkimų metu individas linkęs save raminti dėl patiriamo streso.

Psichologai tokią elgseną apibūdina kaip peradresuotą aktyvumą, tačiau pats žmogus dažnai nė nejaučia, kad taip elgiasi. Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys, kad vyrai į nagų kramtymą linkę gerokai dažniau nei moterys. JAV endokrinologo prof. Steveno Dowsheno teigimu, dauguma berniukų jau vaikystėje taip elgiasi. Skirtingose šalyse nagus kramto nuo 30 iki 60 proc. vaikų ir paauglių. Kartais pasitaiko, kad kramtomi net kojų nagų.

Moterims susilaikyti nuo šios blogybės padeda periodiškai atliekamas manikiūras, tačiau išimčių pasitaiko ir tarp jų. Ne tik su estetika, bet ir su elementaraus mandagumo taisyklėmis prasilenkiantis įprotis, psichologų nuomone, rodo, kad žmogus patiria vidinę įtampą. Vieni griebiasi rūkymo, kiti kramto nagus – kiekvienas susinervinęs elgiasi individualiai.

Pats nagų kramtymas nėra problema – tai problemos išraiška, verčianti elgtis nesąmoningai.

Ką daryti, norint atsikratyti šio bjauraus įpročio? S.Moritzas siūlo pamėginti atsakyti į klausimą, kada aplanko noras graužti nagus. Tai suvokus bus lengviau keisti įprastai besiklostančią elgseną. Pakeliui itin praverstų ir motyvacija, tai yra atsakymas sau, kodėl norime šio įpročio atsisakyti ir kaip tai pakeis mūsų gyvenimą. Įveikus šiuos žingsnius teliks pakeisti įprastinį nagų graužimą kažkuo kitu (saldainiais ar kramtomąja guma; žinoma, kartais tiesiog pakaktų sugniaužti pirštus į kumštį, sukioti ant piršto žiedą ir neleisti sau nuklysti į nagų žalojimą). Argumentų, kodėl verta atsisakyti šio estetinį nagų vaizdą darkančio įpročio, ne vienas ir ne du, tačiau pasakyti daugeliu atveju lengviau, nei tai įgyvendinti.

M.Daugelavičiaus nuomone, pats nagų kramtymas nėra problema – tai problemos išraiška, verčianti elgtis nesąmoningai. Vaduodamasis iš įtampos ir siekdamas išspręsti slegiančią situaciją žmogus nukreipia savo dėmesį ir savotiškai save ramina. Taigi pakaktų pašalinti nerimą ar stresą keliančią priežastį ir prastas įprotis dingtų. Kitaip tariant, jei jūsų aplinkoje kažkas graužia nagus, reikėtų susimąstyti apie gilesnę slegiančių priežasčių analizę.

Šis įprotis žmogui sukelia nemažai bėdų. Nagus graužiantį asmenį lydi dviprasmiški jausmai (norisi tokio elgesio atsikratyti, slegia kasdienė gėda: nukramtyti pirštai dar nė vieno nepapuošė). Taigi, nors ir slegiamas kaltės, žmogus kramto nagus ir dėl įtampos, ir dėl nekantrumo, staiga užplūdusio streso ir pan.

Dermatologė Rochelle Torgerson tikina, kad dauguma mėgsta kramtyti ne tik nagus, bet ir aplink juos esančias odeles. Abiem atvejais didžioji blogybė ta, kad yra rizika pasigauti nepageidaujamą infekciją ar ligą (į burną kišamos neplautos rankos), o tai gali paveikti ne tik burnos ar dantų būklę (gali būti pažeistas emalis), bet ir nagų formą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako edukologijos mokslų daktarė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

VEIDAS: Kiek laiko gali prireikti norint atpratinti vaikus nuo nagų kramtymo?

A.L.: Bet kokio įpročio (veiksmo, kuris nuolat pasikartoja, o vaikas jį atlieka tarsi nesąmoningai) atsisakymas užtrunka. Kaip žinome, vaikai nėra nulipdyti iš kitokio molio nei suaugusieji, taigi prisiminkime, kiek pastangų tenka įdėti, kol metama rūkyti ir pan. Didžiausia suaugusiųjų bėda šiuo atveju, kad per greitai norima rezultato. Nepakanka vaikui vien pasakyti „nekramtyk“ ir tikėtis, kad taip ir įvyks. Kartais reikia ir fiziniu būdu apie tai priminti (pvz., pirštų spragtelėjimu ar beldimu į stalą) – tai tarsi slapti signalai, jog jau susitarėme, kad bus stengiamasi taip nesielgti. Visuomet verta pažiūrėti, kaip jūsų atžala elgiasi žiūrėdama televizorių ar maigydama planšetinį kompiuterį. Jeigu pastebite, kad nagų kramtymas susijęs su kažkokia situacija ar veikla, jos metu papildomai sudrausminkite vaiką, priminkite, kad tarėtės palikti pirštukus ramybėje.

VEIDAS: Į ką vertėtų atkreipti dėmesį tėvams kovojant su šiuo žalingu įpročiu?

A.L.: Svarbiausia nepritrūkti kantrybės. Jeigu kaimynų vaikams tiko vienas iš pasiūlytų auklėjimo metodų, tai dar nereiškia, kad tiks ir jūsų atžalai. Visuomet reikėtų būti pasiruošus išmėginti dar keletą papildomų alternatyvų. Daugelis tėvų nesureikšmina šio žalingo vaikų įpročio ir žiūri į jį pernelyg atlaidžiai. Bet jei nagučiai nukramtyti iki kraujo, verta sunerimti. Gana dažnai šalia to būna ir plaukų pešiojimas, neramus miegas, savęs žnaibymas. Pastebėjus šiuos nerimą keliančius simptomus vertėtų pasikonsultuoti su medikais.

VEIDAS: Galbūt egzistuoja kažkoks paaiškinimas, kodėl vaikai mėgsta kramtyti nagus?

A.L.: Priežastys gali būti pačios įvairiausios: smalsumas, kitų vaikų elgesio pamėgdžiojimas, mėginimas atsipalaiduoti ir pan. Kartais tokiu būdu išreiškiamas nuobodulys ar nerimas, todėl kiekvienu atveju reikėtų šnektelėti su vaiku. Paskatinti taip elgtis gali ir pakeistas ar pradėtas lankyti vaikų darželis, mokykla, artėjantis šokių pasirodymas. Vaikas, pasiklausęs vadovės, kad čia nepaprastai svarbus renginys, gali jausti didelę įtampą, o iš to gali gimti nagų kramtymas. Įprastai jis priskiriamas prie vadinamųjų nervinių ir pasąmoninių įpročių, taigi vaikas labai dažnai nė pats nesupranta, kad tai daro.

Siekiant atsisakyti panašių įpročių sveika nubrėžti leidžiamas ir draudžiamas ribas. Atžala supras, ko iš jos tikitės, taigi susikalbėti bus lengviau. Pavyzdžiui, vaikui galima priminti, kad prie pietų stalo ir viešose vietose nagų nekramtome. Nors iš pirmo žvilgsnio tai labai paprasta taisyklė, galime nuo jos atsispirti ir judėti toliau. Tačiau nepatarčiau vaiko už tai bausti, ant jo šaukti. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis verta nagučius trumpiau kirpti, dažniau plauti rankas ir pan.

VEIDAS: Kai kurie tėvai, kovodami su šiuo negatyviu įpročiu, ištepa vaikų nagus kartumynais ir pan. Ar efektyvi tokia priemonė?

A.L.: Aš manau, kad visuomet geriau su vaiku susitarti gražiuoju. Jei atžala žiūrės į tai ne kaip į bausmę, o kaip į pagalbą, tikėtina, kad sutiks bendradarbiauti. Kai vaikas bus emociškai pasiruošęs (jausis saugesnis ir pan.), jis pats liausis. Svarbu, kad su juo pasikalbėtume ir išaiškintume, koks tai yra įprotis ir kaip jo atsikratyti. Jei įtrauksite jį patį, tikėtina, kad situacija pasitaisys greičiau. Kartais situacijos sprendimu tampa padidintas fizinis vaiko aktyvumas ar laisvalaikio užimtumas (pakanka nukreipti dėmesį), ir nagų kramtymo problema išsprendžiama.

VEIDAS: O kokių priemonių nuo nagų graužimo siūloma imtis suaugusiems?

A.L.: Moterims patariama negailėti pinigų manikiūrui, tuomet bus gaila ir investuotų lėšų, ir nagų grožio. Kitas patarimas, kuris gali suveikti, – ant pirštų galiukų užklijuoti kūno spalvos pleistriukus: dirbti jie netrukdys, o kramtyti patogu nebebus. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad ir nekramtymo įpročiui susiformuoti reikia šiek tiek laiko.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. balandžio mėnesį savaitraštyje “Veidas”