Artėjantys Europos Parlamento rinkimai žada intrigą, mat kaip niekada daug kalbama apie kraštutinių dešiniųjų partijų, kurios skelbia siekį grąžinti politinę galią iš Briuselio į nacionalines sostines bei pasisako prieš integracijos didinimą, stiprėjimą. Tačiau faktai rodo, kad pagrindas tokiems pokyčiams tebėra menkas.

“Matome ekstremizmo didėjimą tiek iš dešiniosios, tiek iš kairiosios politinio spektro pusės, tad šiandien Europos projektą reikia ginti itin akylai”, – įspėjo dabartinis Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.
Būsimuosius Europos Parlamento rinkimus aptariančioje Senojo žemyno žiniasklaidoje netyla panašios kalbos apie stiprėjančias populistines kraštutines partijas, kurios kelia grėsmę visos Europos Sąjungos stabilumui. Pabrėžiama, kad priešiškai imigrantų, multikultūralizmo bei Europos integracijos atžvilgiu dažniausiai nusiteikusios politinės jėgos gali užimti ketvirtadalį ar net trečdalį Europos Parlamento vietų.
“Turėkime omenyje, jog įvairiose valstybėse situacija skiriasi, ypač dėl specifinių rinkimų sistemų niuansų, tačiau bendra tendencija per pastaruosius tris dešimtmečius tokia, kad radikalios dešinės įtaka yra išaugusi. Juo labiau kad 2009–2014 m. daugelyje ES šalių pastebimas euroskepticizmo, kuris yra vienas iš dviejų esminių šios partijų šeimos bruožų kartu su antiimigracinėmis nuostatomis, didėjimas”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Mažvydas Jastramskis.
Vis dėlto kol kas nėra pagrindo manyti, jog ES staiga pasuks kraštutinės dešinės keliu: tikėtina, kad šios partijos, net ir sustiprėjusios, netaps vieninga jėga, kuri gebėtų sukurti realią alternatyvą didiesiems centro dešiniųjų ir kairiųjų blokams Europos Parlamente.

Kas naujo
Kraštutinių dešiniųjų stiprėjimas vyksta jau ne vienus metus ir yra siejamas su modernizacijos bei globalizacijos keliamais iššūkiais, kurie, paskatinę informacinę revoliuciją ir individualizaciją, tam tikras nusivylusias visuomenės grupes pavertė “pralaimėtojais”. Prie to pridėjus multikultūralizmą, kuris Vakarų valstybėse sukelia kultūrinių problemų, ES kamuojantį demokratijos trūkumą bei iki šiol jaučiamą finansinę krizę atsiranda niša greitus ir radikalius sprendimus siūlantiems politikams.
“Galima išskirti du laikotarpius: pirmasis kraštutinių dešiniųjų pikas buvo apie 2000–2002 m., kai Austrijoje radikali Laisvės partija suformavo vyriausybę, o Prancūzijoje Jeanas Marie Le Penas pateko į antrąjį prezidento rinkimų turą, – aiškina M.Jastramskis. – Dabar artėjame prie antro piko, nes šios politinės partijos stipresnės tokiose šalyse, kuriose prieš dešimt metų jos tokio vaidmens neatliko, pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje ar Graikijoje.”

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m