Vilniaus senamiestyje nedrąsiai tęsiasi mažų krautuvėlių plėtra – jau atidaryta šeimos šviežių ir rūkytų žuvų parduotuvė, daržovinė, tačiau vis dar niekas nedrįsta investuoti į mėsines ar sūrines.

Po vasaros sostinės senamiestyje galima aptikti malonių naujienų: tankėja nedidelių, Vakarų Europos senamiesčius taip gausiai apraizgiusių, tačiau pas mus dar tik pradedančių dygti šeiminių krautuvėlių tinklas.
Tačiau kituose Lietuvos miestuose net ir pačiame centre kol kas galima aptikti vos vieną kitą brangesnę, užtat geresnės kokybės produkciją siūlančią specializuotą krautuvę, nes kaip paaiškėjo, – per maža paklausa.
Į akis krinta tai, kad net ir Vilniaus senamiestyje dabar gausu tik vienos rūšies krautuvėlių – bandelinių ir pyraginių, jų galima aptikti beveik kiekvienoje gatvelėje. Tačiau labai trūksta kitų šviežių produktų pasiūlos – atidaryta dar tik pirmoji daržovių krautuvė, pamario verslininkai jau veža į sostinę šviežias ir rūkytas žuvis, tačiau negirdėti niekieno planų prekiauti mėsa ir jos produktais bei sūriu.

Rizikinga “Daržovinės” pradžia

Naujausia specializuotų parduotuvių rinkos žinia – Trakų gatvėje Vilniuje duris atvėrusi “Daržovinė”. Tie, kas dažnai lankosi užsienyje, jau yra pastebėję, kad specialios daržovių krautuvės ten – vienas populiariausių nedidelių šeimos verslų. Viena per kitą jos siūlo sezoninių daržovių, vaisių ir uogų, konkuruoja tarpusavyje jų patrauklumu ir kokybe. Ir niekas nebamba dėl to, kad tokioje krautuvėje tenka mokėti daugiau nei dideliame prekybos centre: visi supranta, kad mokama už šviežumą ir kokybę.
Todėl labai smagu specialią “Daržovinę” išvysti ir Vilniaus senamiestyje. Ją išdrįsusi atidaryti Ieva Šikšnelė – ne naujokė mažmeninės prekybos versle: moteris jau turi tris specializuotas “Indigo gėlių” parduotuves Vilniuje; skintų ir vazonuose augančių gėlių kampelis įrengtas ir daržovių parduotuvėje.
Savininkė pasakoja, kad idėja atidaryti daržovių krautuvę ją taip pat įkvėpė užsienio pavyzdys. “Pusę metų skaičiavau, analizavau rinką ir jos ypatumus. Ir nors labai didelio optimizmo skaičiai neįkvėpė – lietuviai juk įpratę viską pirkti prekybos centruose, be to, Halės turgus netoliese – tačiau nutariau surizikuoti ir pabandyti. Pati auginu vaikus, mums reikia šviežių daržovių ir vaisių, norime žinoti, iš kur jos atvežtos, kaip užaugintos – manau, to reikia ir kitoms Vilniaus senamiestyje gyvenančioms šeimoms”, – motyvus dėsto pašnekovė.
“Daržovinės” pasiūla – įvairi: tarkime, šviežių pomidorų čia trijų rūšių, tarp jų ir lietuviški ekologiški; siūloma ir ekologiškų salotų, bulvių, morkų, pupelių. “Tačiau prekiauti vien ekologiška produkcija nepavyktų: Lietuvoje jos tiekimas ne visada tolygus, o pasiūla – per maža užpildyti visas lentynas”, – sako I.Šikšnelė.
Po pirmo mėnesio veiklos ji skaičiuoja ir viliasi, kad parduotuvė gyvuos – apyvarta po truputį auga, pradeda sugrįžti klientai. “Aišku, yra ir tokių, kurie atėję kelia triukšmą, kodėl pas mus citrina brangesnė negu “Maximoje”. Tačiau daugiau tokių, kurie palaiko ir giria, nes vertina tai, kad pas mus aiškiai deklaruojama iš kur atvežtos daržovės, galima apie jų kokybę pasikalbėti su pardavėjomis”, – kalba moteris.

Žuvų kelionė per Lietuvą

Ne vienas mūsų, dar pamenančių sovietmetį, pabamba, kad tuo metu kiekviename Lietuvos miestelyje veikė specializuotos žuvų parduotuvės, prekiavo Lietuvos vandenyse sugautomis šviežiomis žuvimis. Lietuviškų žuvų, rodos, nesumažėjo, tačiau nusipirkti šviežių lietuviškų žuvų turguose dabar tegali pajūrio gyventojai – į kitus miestus jų niekas neberizikuoja vežti. Šią spragą ryžosi užpildyti pamaryje gyvenanti Žemaičių šeima, kurios šalia Ventės rago įkurtas viešbutis su restoranu “Šturmų švyturys” jau penkerius metus traukia klientus iš visos Lietuvos romantiško poilsio ir šviežios lietuviškos žuvies galimybėmis.
“Per tuos metus susiklostė puikūs santykiai su žvejais, kokybiškai įrengėme žuvų apdorojimo ir rūkymo cechus. Pagalvojome – laikas vežti šviežių žuvų į Vilnių”, – pasakoja Asta Žemaitienė, dabar nuolat kursuojanti tarp “Šturmų švyturio” ir Užupyje vasaros viduryje atidarytos krautuvėlės “Šturmų žuvys”. Savininkė užtikrina, kad čia prekiaujama tik šviežiomis žuvimis – arba atvėsintomis, arba rūkytomis: “Pagrindinis mūsų principas – žuvų nešaldome nei prieš parduodami, nei prieš rūkydami.” Į Vilnių tiesiai iš pamario žuvys vežamos tris kartus per savaitę, specialiai tokiai kelionei įsigytomis transporto priemonėmis, kuriose palaikoma nuo 0 iki 5 laipsnių temperatūra.
A.Žemaitienė pasakoja, kad prieš rūkant žuvys labai saikingai pasūdomos – mat druska ir pagardai gali suvienodinti visų žuvų skonį, o čia jis atskleidžiamas per dūmą. Žuvys rūkomos tik juodalksnio malkomis, ilgai ir neaukštoje temperatūroje – tada žuvis išlieka sultinga. “Jokie prekybos tinklų tiekėjai tikrai taip nežaidžia. Prekybos centruose apskritai neįsigysi žuvies, kuri prieš tai nebūtų buvusi sušaldyta”, – skirtumus vardija moteris. Todėl ji ir nesistebi, kad “Šturmų žuvų” klientai nekelia klausimų dėl čia parduodamų žuvų kainos, net jei ji kai kuriais atvejais ir didesnė nei prekybos centruose. “Mes – pats tiesiausias kelias nuo marių iki sostinės, dirbame be jokių tarpininkų – vargu ar kas kitas galėtų kokybiškų žuvų atvežti pigiau”, – mano pašnekovė.
Tiesa, krautuvių plėtros į kitus miestus Žemaičių šeima neplanuoja. “Manome, kad didžiausia mūsų produkcijos paklausa būtent čia, Vilniaus senamiestyje. Šviežias žuvis vertina ir uostamiestis, tačiau ten jų paklausą visiškai patenkina turgūs”, – įsitikinusi “Šturmų žuvų” šeimininkė.

Tai, ko nėra prekybos centruose

Nuostabiomis šviežiomis bandelėmis ir įmantriais pyragėliais garsėjanti mažulytė “Thierry kepyklėlė” Užupyje sėkmingai gyvuoja jau daugiau nei pusmetį, jos apyvarta nesmarkiai, bet stabiliai didėja kiekvieną mėnesį. Kepyklėlės savininkas prancūzas Thierry Lauvray mano, kad nepaisant kepyklėlių gausos Vilniaus senamiestyje, jo verslas sėkmingas dėl to, kad jis labai paiso produktų kokybės. “Jokių dirbtinių pakaitalų – tik tikras kokybiškas sviestas”, – savo “auksinį” sėkmės komponentą atskleidžia pašnekovas. Prieš atidarydamas savo krautuvę jis dirbo konditerijos technologu “Iki” prekybos tinkle, tačiau nejautė pasitenkinimo. “Aš galėjau sukurti nuostabių receptų, smulkiai aprašyti jų technologiją, tačiau galutinis rezultatas labiausiai priklauso nuo rankų, kurios bandelę minko ir kepa. O dideliame versle nuolat keičiantis pamainoms visko sukontroliuoti neįmanoma”, – dalijasi patirtimi verslininku tapęs konditeris.
Jis pats vis dar keliasi vos brėkštant ir skuba į nedidelį cechelį, kur drauge su dar viena konditere skuba prikepti garuojančių bandelių pirmiesiems klientams, pakeliui į darbą užsukantiems į nuo 7 val. veikiančią kepyklėlę. “Kol kas sukamės keturiese – mes dviese ceche ir dar dvi pardavėjos. Tačiau jau pamąstau apie dar vieną kepyklėlę”, – atvirai sako T.Lauvray. Jo akiratyje – tik Vilniaus senamiestis: “Nes tik čia yra pakankamas gerą kokybę jau mokančių vertinti klientų srautas.”
Siūlydama tik tai, ko negalima nusipirkti prekybos centruose, sėkmingai jau daugiau negu metus gyvuoja ir specializuota lietuviško alaus krautuvėlė “Bambalynė” senamiesčio Stiklių gatvėje. “Žmonės net nustemba, kad iš viso yra tiek lietuviško alaus rūšių”, – juokiasi jos savininkė Gintarė Orlauskienė. Čia jo – net 80 rūšių iš 17 skirtingų daryklų. Ir nė vieno butelaičio iš tų didžiųjų gamintojų, kurie yra užtvindę visą Lietuvą savo didelių gamyklų produkcija. “Kokia prasmė būtų prekiauti tuo, ko yra visur? Dėl ko tada žmonės turėtų užsukti būtent pas mus”, – savo verslo idėją komentuoja pašnekovė.

Trūksta mėsos ir sūrių

Tačiau kodėl net ir Vilniaus senamiestyje niekas iki šiol nesiryžta atidaryti specializuotos sūrinės ir mėsinės – juk tokių užsienyje taip pat nemažai. Juk tikrai atsirastų klientų, pageidaujančių nusipirkti tikrai šviežios mėsos ar naminio pašteto gabalėlį – kad ir brangesnį, negu “fabrikinę” produkciją siūlančiuose prekybos centruose.
Bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” mažmeninės prekybos ekspertas Justas Gavėnas abejoja, ar didelės sėkmės galėtų tikėtis vien tik sūrius pardavinėjanti specializuota krautuvė. “Lietuvių skonis šioje srityje ne itin išlavintas, brandintų užsienietiškų sūrių ypatybes išmanančiųjų – vos vienas kitas; patys neturime senų tradicijų gaminti įvairius sūrius, o su vos kelių rūšių lietuvišku tradiciniu sūriu parduotuvės juk neatidarysi”, – priežastis vardija pašnekovas.
O štai mėsinė, siūlanti ne tik kiaulieną ir vištieną, bet ir brangesnę jautienos išpjovą, ėrienos, galbūt net žvėrienos Vilniaus senamiestyje galėtų būti populiari. “Tiesą sakant, man keista, kad iki šiol jos niekas neatidarė”, – stebisi J.Gavėnas
Tačiau mažmeninės prekybos praktikai dėl specializuotų sūrinių ir mėsinių trūkumo nesistebi. Senamiestyje veikiančios vyninės “Notre Vie” savininkas Edgaras Pliauška mini, kad krautuvėlių plėtrai koją kiša taip pat pačiame miesto centre įsikūrę prekybos centrai. “Lietuviai įpratę viską pirkti prekybos centre, reikėtų daug investicijų ir pastangų priversti juos ieškoti sūrio ar mėsos kurioje nors senamiesčio gatvelių”, – mano jis.
“Bambalynės” savininkė G.Orlauskienė priduria, kad problemų galėtų kilti ir dėl šviežio sūrio, mėsos tiekimo. “Reikėtų pačiam suburti pavienius tiekėjus, padėti jiems gaunant prekybos leidimus, skerdžiant gyvulius. Tai labai sudėtingas mechanizmas”, – įsitikinusi verslininkė.

Mažmeninės prekybos ekspertas J.Gavėnas: “Keista, kad iki šiol niekas neatidarė mėsinės Vilniaus senamiestyje.”

“Šturmų žuvys” sostinę tiesiai iš pamario pasiekia specialiu transportu – tik taip įmanoma prekiauti visiškai šviežiomis žuvimis
“Daržovinė” senamiestyje veikia dar tik mėnesį, tačiau jos apyvarta jau po truputį didėja
“Thierry kepyklėlės” sėkmės paslaptis – tik tikras sviestas bandelėse