Raimundas Milašiūnas
Kreivų veidrodžių karalystėje
Kartą vienas pacientas man papasakojo smagų ir, mano nuomone, labai įžvalgų anekdotą, kuris puikiai atskleidžia, kaip mes sugebam savaip interpretuoti įvykius ir aplinką.
Taigi anekdotas: du geri draugai gretimų parapijų klebonai kiekvieną sekmadienį viešėdavo vienas pas kitų pietų. Kartą vienas jų ėmė ir nepakvietė draugo eilinių sekmadieninių pietų. Antrasis nustebo, tačiau nieko pirmajam nepasakė, bet kitą savaitgalį irgi jo nebepakvietė. O kai pirmasis tą patį pakartojo dar kartą, antrasis paskambino ir paklausė: “Klausyk, bičiuli, kaip čia nutiko, kad mes pietauti nebesusitinkam?” Draugas jam ir atsakė: “Žinai, brolau, kai mes paskutinį kartą pietavom, man dingo sidabrinis šaukštelis…” Antrasis priblokštas: “Drauge, negi tu mane, šventą žmogų, gali įtarinėti vagyste?” O pirmasis į tai: “Ne, šaukštelis atsirado… Bet nuoskauda tai liko…”
Šio anekdoto įžvalga man atrodo ypač gili – kaip mes sugebam keistai interpretuoti įvykius ir mus supantį pasaulį. Ir tai yra mūsų jau neanekdotinei kasdienybei tinkanti tiesa, nes mes iš tikrųjų kiekvienas savaip vertiname gyvenimą, kiekvienas turime savitą požiūrį, nes ir mūsų patirtis labai skirtinga. Mes tiesiog esame skirtingi. O tai yra labai gerai, nes jeigu žmonės būtų vienodi, gyvenimas taptų nuobodus ir bespalvis.
Tačiau problema kyla tuomet, kai mes savo požiūrį bandome primesti kitiems. Duok Dieve, kad tas požiūris bent būtų teisingas, bet neretai mes esame tiesiog įtikėję savo tiesa ir neleidžiame kitam žmogui abejoti. Tuomet mūsų argumentacija virsta paprasčiausia vaikiška tikrove: “Jei aš taip manau, vadinasi, taip ir yra…”
Brandi asmenybė yra abejojanti. Kuo žmogus primityvesnis ar kuo mažiau pasitiki savimi, tuo gali tapti kategoriškesnis ir labiau brukti kitiems savo nuomonę. Bėda ta, kad aplinkiniai tuomet yra verčiami atsisakyti savo požiūrio ir ima šalintis tokio žmogaus. Deja, ne visuomet. Kartais, ypač kai užkabinami jausmai, mes staiga patikime svetima tikrove ir tampame tarsi mankurtai – kito asmens vidinio pasaulio dalimi.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
tas anekdotas turėtų būti skirtas Dainiui Radzevičiui ir Žurnalistų etikos pirmininkui Linui Slušniui, kuriems Rūtos Janutienės ir Z.Vaišvilos šmeižtai, šmeižiant Prezidentę atrodo “etiški”, o Račo replika savam bloge apie parsidavusius žurnalistus, “neetiška’.
“Kartais, ypač kai užkabinami jausmai, mes staiga patikime svetima tikrove ir tampame tarsi mankurtai – kito asmens vidinio pasaulio dalimi.”
Va, čia tai jau tikrai. Tai ir vadinama PRIKLAUSOMYBE, nuo aplinkos, kuri “formuoja” žmogų. Susimažinęs iki savo primityvaus EGO žmogelis atakuoja kitą, kad ir jį “pamažintų” iki savo menkumo lygio, nes instinktyviai jaučia, kad meilė tarp nelygių negalima. Išmintingas žmogus tokią ataką traktuotų kaip meilės trūkumą, kaip šauksmą “meilės!”. O išminties neturintis kontratakuoja. Silpnesniam ar vaikui tai įsitvirtina kaip kaltės jausmas. Kaltės jausmas prašosi bausmės. Bausmės niekas nenori, tad bando atsikratyt šiuo jausmu kaltindami kitus. Tai vadinama PROJEKCIJA. Tačiau IDĖJOS NEAPLEIDŽIA SAVOJO ŠALTINIO. Ką duodam kitriems, tą gaunam, kuo dalinamės tuom turtėjam. Tuo gal būt galima būtų paaiškinti ir tą interakciją tarp vyraujančios purviasklaidos ir visuomenės mankurtėjimo.
na, tereikia paskaityti kur Žurnalistų sąjungos pirmininkas mato BLOGĮ Lietuvoje:
“Nepriklausomybės dienos išvakarėse Raseinių rajono valdžia pasigyrė, kad jų rajone atsirado naujas laikraštis, kuriame nebus “jokios negatyvios informacijos”. Viskas aišku – Raseinių rajone bus kuriamas informacinis rojus, kuriame viskas yra tik gerai arba labai gerai. Ir už tai, matyt, reikės dėkoti vietos valdžiai. O šią “gražią” informacinio rojaus iniciatyvą įgyvendina Švietimo centras. Matyt, juos įkvėpė Druskininkų rajono mero sukurtas virusinis ir maro epidemijos požymių turintis projektas – laikraštis “Mano Druskininkai”.”
Ir pats įdeda savo pasipiktinimo bei Raseinių valdžos motyvą:
RADZEVIČIUS: “Todėl šį kartą, pamatęs Druskininkų patirtį, komentaro gal ir nebūčiau rašęs. Jei ne Raseinių valdžios įžūlumus ir cinizmas spjaunant mums visiems į veidą ir mūsų šalies demokratijai dar labiau. Perskaitęs vietos valdžios paaiškinimus, kodėl jie nusprendė viešais pinigais liaupsinti savo rajono gyvenimą, pasijutau lyg man sovietų armijos “praporščikas” kerziniu batu būtų per veidą užvažiavęs”:
RASEINIŲ MERAS:„Mūsų Raseiniai” pasieks ir atokesnes vietoves, nes jis leidžiamas 5 tūkst. egz. tiražu. Atsiradus paklausai, tiražas bus didinamas kaip ir jo puslapių skaičius. Už naująjį laikraštį leidėjai pirmiausiai turėtų padėkoti rajono laikraščiams- senbuviams, kurie, įsijautę į monopolininkų vaidmenį, taip „užraitė” informacijos spausdinimo įkainius, kad nebebuvo įmanoma tokius apetitus patenkinti”.