VEIDAS: Pažįstame Jus kaip žmogų, ne itin mėgdavusį žodines išpažintis. Kur įgavote drąsos?
G.K.: Atsiverti publikai – mano profesijos dalis. Žodžiai yra muzikos tęsinys ir… atvirkščiai. Stengiuosi visada būti nuoširdus.
VEIDAS: Jei savo biografiją patikėtumėte rašyti kompozitoriui – kas jis būtų?
G.K.: Manau, už savo gyvenimo kelią žmogus atsako pats. Atlikėjai neturi laikyti savęs “kūrėjais”, o kompozitoriams visada naudinga pažinti kuo įvairesnes jų kūrinių interpretacijas. Todėl pirmenybę teikiu autobiografijoms. Mano naujausia knyga “Inorodnyj artist” (“Kitos prigimties artistas”; rusiškai skamba panašiai, kaip “narodnyj artist” – liaudies artistas) ir yra tokia. Mūsų spektaklis – tarsi skambanti šios knygos temų ir kartu mano gyvenimo partitūra. Bet iš tiesų ten kalbama apie menininką kaip tokį, aš – tik jo pavyzdys.
VEIDAS: Ar orkestras Jums – kaip drobė dailininkui ar kaip kordebaletas solo šokėjui?
G.K.: “Kremerata Baltica” man kaip bendruomenė arba šeima, kurioje kiekvienas pasilieka teisę būti savimi dėl bendro tikslo – tarnystės muzikai.
VEIDAS: Jaunų instrumentalistų-genijų pasirinkimas didėja ar mažėja?
G.K.: Asmenybės visais laikais buvo retos. Šiuo metu jų dar mažiau todėl, kad meno industrijos dėmesys nukreiptas į masinio skonio tenkinimą, į tai, kas patinka daugeliui ar net visiems. O tikrosios asmenybės ne visada tam pritinka, nes jos siūlo kai ką naujo. Naujienos savo ruožtu reikalauja laiko jų apmąstymui ir įvertinimui. Todėl ir klesti Epseudoasmenybės: “Žvaigždės”. Deja, jos retai švyti ilgai…
VEIDAS: Ar, be muzikinio talento, yra kitų ypatybių, kurios padėtų tapti Jūsų vadovaujamo kolektyvo nariu?
G.K. Žinoma, etikos faktorius labai svarbus. Mes esame kiekvienam atvira, tačiau iš tiesų – mažai kam prieinama bendruomenė. “Kremerata Baltica” gyva ne tiek profesionalizmu, kiek savo dvasia.