Dviejų Lietuvos diplomatų kretiniško turinio (prie jo tikrumo įrodymų prisidėjo vieno jų greitas ir savanoriškas pasitraukimas) pokalbių paviešinimas „YouTube“ rodo, kad užsienio valstybių spec. tarnybos ieško ir randa Lietuvos valstybės diskreditavimo būdų. Akivaizdu, kad Kremlius pradeda didelį pasirengimą naujiems šalies iššūkiams.

Prieš kelias savaites „The Economist“ pranešė, kad pasaulio naftos suvartojimas pasiekė piką ir pradės mažėti. Tai bloga naujiena pirmiausia Rusijai, gera – visiems kitiems. Nors trys penktadaliai šiandien išgaunamos naftos atsiduria automobilių, laivų ir lėktuvų degalų bakuose, o dėl Indijos ir Kinijos ekonomikos augimo degalų bakų sparčiai daugėja, dvi naujos technologinės revoliucijos sumažins naftos poreikį.

Pirmoji – skalūnų dujų išgavimo technologija, kuri žmonijai būtinas dabar realiai egzistuojančias gamtos išteklių atsargas pailgino nuo 50 iki 200 metų. Iš skalūnų išgaunamos dujos pamažu pradeda pildyti JAV sunkvežimių, autobusų ir vietinio susisiekimo automobilių bakus, greitai šios dujos pakeis naftą ir laivuose, elektrinėse, gamyklose, namų ir pramoninėse šildymo sistemose, ir tai atims kelis milijonus barelių naftos per dieną iš bendros apie 89 mln. barelių per dieną pasaulio paklausos.

Antras technologinis pokytis susijęs su vis ekonomiškesniais vidaus degimo automobilių motorais ir naujo dizaino bei lengvo lydinio automobiliais. Didėja hibridinių ir elektra varomų automobilių populiarumas. „Citi“ bankininkų analizė rodo, kad automobilių degalų sąnaudos mažėja apie 2,5 proc. kasmet, ir to pakanka naftos poreikio augimui sustabdyti.

Žinoma, Saudo Arabija, kuri šiandien kontroliuoja 11 proc. pasaulio naftos pasiūlos, gali pradėti pumpuoti smarkiau ir numušusi kainas padidinti naftos paklausą. Tai būtų dar viena didelė problema Rusijai, nes čia naftos išgavimo savikaina kelis kartus didesnė nei Saudo Arabijoje. O Rusijos biudžetas subalansuotas tik tada, kai naftos kaina siekia bent 80 dolerių už barelį.

„The Economist“ prognozuoja, kad Vladimiro Putino kleptokratija dar labiau sustiprės. Kremliui bus sunku įgyvendinti diktatorišką valią kontroliuoti savo valstybės gyvenimą, nes sumažės jo galimybės būti patronu ir palaikyti gerojo caro, be kurio savo gyvenimo vis dar neįsivaizduoja didžioji dalis Rusijos piliečių, įvaizdį.

Jei JAV sugebės save visiškai aprūpinti nafta ir dujomis, tai pakeis viso pasaulio geopolitiką. Štai kodėl JAV prezidentas Barackas Obama rugsėjį neketina važiuoti į Maskvą, kaip buvo planuota, ir leidžia sau su sarkastiška vyresnio brolio šypsena patapšnoti Rusijos prezidentui per petį.

Kokių traukulių patirs Rusijos imperija, pajutusi, kad pamažu praranda 40 proc. savo bendro eksporto sudarantį naftos eksportą? Nėra jokių abejonių, kad nuosekliai kurta antivakarietiška isterija turės pasitarnauti Kremliaus saugumui net ir didelių ekonominių sunkumų atveju. Rusiją pražudyti norinčių Vakarų įvaizdis bus plėtojamas ir toliau. Nuolat kaltos ir toliau bus tokios valstybės, kaip Lietuva, kuri kitaip nei Rusija žvelgia į istoriją, kitaip supranta demokratijos reikšmę, skeptiškai vertina Rusijos demokratizacijos procesą. Tiek istorijos supratimą, tiek pastangas stiprinti demokratiją galima kompromituoti sužlugdant valstybės lyderius, jų paskirtus diplomatus. Į tokią istoriją užsimiršę ir pateko mūsų šnekūs diplomatai.

Iš pradžių Seimo pirmininkė pasiskundžia, kad per savo mobilųjį telefoną girdi, ką virtuvėje šneka jos artimieji, gyvenantys kitame miesto rajone, ir kad klausomasi visos jos giminės. Po daugiau nei metų Valstybės saugumo departamento metinėje ataskaitoje galėjome perskaityti, kad egzistuoja techninės galimybės iš išorės kontroliuoti visą Lietuvos elektroninės erdvės turinį. Taip pavėluotai ir tokiu sudėtingu būdu Lietuvą pasiekė žinia, kad nebegalime tikėtis privatumo elektroninėje erdvėje.

Akivaizdu, kad privataus žmogaus gyvenimo apsauga degraduos ir toliau. Pirmiausia todėl, kad patys vis daugiau duomenų apie save savanoriškai atiduodame elektroninei erdvei, nepaisydami, būtina tai ar ne. Ištisa naujoji karta masažuoja savo besimezgantį ego, socialiniuose tinkluose skelbdama visus savo gyvenimo įvykius. Vadinamosios „Aš. Aš. Aš“ kartos gyvenimo būdas yra talentingai modeliuojamas ir manipuliuojamas galingos IT industrijos rinkodaros specialistų. Į sunkiai atsiperkančios ir dažnai vien iš mistinės „rinkos vertės“ gyvenančios industrijos verslo planus turime sudėti savo dėmesio valandas ir privataus gyvenimo turinį. Socialinių tinklų vartotojų “klikai”, SMS’ai ar nemokami telefoniniai pokalbiai yra tai, kas būtina šiai industrijai, kad toliau palaikytų savo vertės burbulą.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. pasauliui įžengus į totalaus terorizmo etapą, naivu tikėtis, kad privatus žmogaus gyvenimas bus saugomas tokia pat apimti, kaip iki tol. Terorizmas yra sunkiai prognozuojamas, saugumo tarnyboms reikia dirbti su itin dideliais kiekiais informacijos, stebėti daugybę žmonių, siekiant užtikrinti bent pačią menkiausią terorizmo prevenciją.

Tokia yra šiandienos žmogaus teisių “real politik”. Jokiam demokratui tai negali patikti, bet dėl visų saugumo tenka su tuo taikstytis. Ir tikėtis, kad ta informacija nebus naudojama prieš nenusikaltusius piliečius.

Savo privataus gyvenimo erdvę norintiems išsaugoti politikams, pareigūnams, diplomatiniam korpusui tenka nauji iššūkiai. Jei tarp jų yra idiotų, apie tai neišvengiamai sužinosime visi. Tuo pasirūpins Kremlius ar koks kitas mūsų nedraugas, norėdamas mus kompromituoti bei neutralizuoti ir taip kuklią mūsų įtaką tarptautinei politikai. Jei ir toliau turėsime diplomatų, kurie eteryje laidysis kretiniškais juokeliais apie valstybės prezidentą ar premjerą, o tai pasirodžius viešumoje žurnalistams skaitys Konstitucijos tekstą apie privataus gyvenimo apsaugą, reikės susitaikyti su tuo, kad tapsime tarptautinės pajuokos objektu. Ir Kremliaus tikslas bus pasiektas.

Tai nėra išskirtinis diplomatinis skandalas Europoje. 1997 m. Šveicarijos dienraščio „Tages-Anzeiger“ žurnalistas Martin Stoll paskelbė slaptą diplomatų susirašinėjimą dėl holokausto aukų turto, slepiamo Šveicarijos bankuose. Diplomatinio pašto turinys buvo apgailėtinas.

Izraelis buvo apkaltintas pasauliniu žydų sąmokslu prieš Šveicariją, siekiant apiplėšti jos bankus. Žurnalistas, paviešinęs valstybės paslaptį (diplomatinis paštas yra priskiriamas prie valstybės paslapčių), nubaustas pagal Šveicarijos baudžiamąjį kodeksą. 2007 m. Strasbūro žmogaus teisių teismas jį išteisino. Argumentai paprasti: Šveicarijos piliečiai turėjo teisę žinoti, kaip dviveidiškai elgiasi jų diplomatai, vienas vertybes deklaruodami viešojoje erdvėje, kitas – diplomatiniame pašte.

Susitepusiems Šveicarijos diplomatams, kilusiems iš senų Šveicarijos aristokratų šeimų ir turėjusiems didelių nuopelnų valstybei, teko pasitraukti. Šveicarijos politiniam elitui jų nereikėjo raginti.