Nors Prezidentės metiniame pranešime ir Valstybės saugumo departamento metinėje ataskaitoje atvirai konstatuojamas Rusijos kišimasis į Lietuvos vidaus politinius procesus, neatrodo, kad būtume tinkamai nuo jo saugomi.

Praėjus kone ketvirčiui amžiaus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vien tik pasakyti, kad visi mūsų didžiausi pavojai yra Rusijoje, – tai tas pats, kas nieko nepasakyti. Mums reikia aiškaus atsakymo, kaip galime apsisaugoti nuo žalingos įtakos.

Lietuvai ir jos oficialiajai politikai jau seniai metas atskirti Rusiją nuo Kremliaus. Rusija plati, didelė ir įvairi. Ji keičiasi. Tą mato Vakarai. Rusijoje atsiranda jėgų, kurios ateityje galėtų pakeisti šią ekonomiškai ir socialiai atsilikusią, bet labai turtingą valstybę. Ji nėra vienalytė. Viena Rusija šiandien stovi aikštėje prie Kremliaus ir protestuoja prieš Vladimiro Putino savivalę ir jo norą valdyti šalį kumščiu, manipuliuojamu senosios KGB sistemos, kita Rusija skanduoja „Rusija, pirmyn“ ir su Kremliaus palaiminimu daužo Maskvos bei kitų Rusijos miestų gatvėse susirinkusius protestuotojus, reikalaujančius paisyti žmogaus teisių, gąsdina rusus Vakarais, kurie esą išnaudoja įvaikintus mažamečius rusus, ir prisideda prie antivakarietiškos Kremliaus isterijos, kuri Kremliaus šeimininkams būtina, norint išsaugoti savo autoritarinį režimą. Tik gąsdindamas supuvusiais ar Rusiją pavergti siekiančiais Vakarais V.Putinas gali išlaikyti savo valdžios monopolį ir nukelti Rusijos demokratizacijos planus į tolimą ateitį.

Nepaisant tokių Kremliaus keliamų pavojų Lietuvos valstybei, mūsų verslui tenka dirbti su Rusija, naudotis neišsemiamais jos gamtos ištekliais, milžiniška rinka lietuviškiems produktams realizuoti. Rusija Lietuvai visada bus ekonomiškai reikšminga ir svarbi valstybė. Šalies politiniam elitui reikės ypatingo diplomatinio talento, norint įgyvendinti Lietuvos valstybės interesus Rusijoje ir užkirsti kelią Kremliaus įtakai Lietuvoje.

Būtų naivu tikėtis, kad Kremlius atsisakys savo interesų ir pradės mąstyti taip, kaip Lietuva ar apskritai Vakarai. Nežinia, ir kokie išbandymai lauktų Rusijos ir pasaulio, jei demokratinis virsmas šioje šalyje įvyktų staigiai kaip Rytų ir Centrinėje Europoje ar Šiaurės Afrikoje. Vakarų santykių su Rusija istorinė patirtis ir savisaugos instinktas neleidžia per daug aktyviai kištis į Rusijos demokratizaciją nesant užtikrintumo, kad ši šalis ir jos piliečiai apskritai yra pasirengę demokratijai.

Lietuvos saugumo departamento metinėje ataskaitoje dar kartą pademonstruotas žinojimas, kad „Lietuvai nedraugiškos valstybės siekia menkinti Lietuvos suverenumą, istoriją, valdžią, vykdomą užsienio ir vidaus politiką, bando trukdyti įgyvendinti svarbiausius energetinius projektus, galinčius užtikrinti alternatyvų apsirūpinimą elektros energija ir energijos ištekliais. Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos instrumentus, energetinių ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika. Be užsienio šalių valdžios subjektų ir jų remiamų organizacijų, šiame procese dalyvauja ir saugumo bei žvalgybos tarnybos, vykdydamos aktyvią ir agresyvią žvalgybinę veiklą. Grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia ir užsienio šalių, ypač Rusijos Federacijos, bandymai paveikti Lietuvos vidaus procesus: kurstyti etninę ir politinę nesantaiką, mažinti tautinių bendrijų integraciją į Lietuvos visuomenę, skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema, remti tam tikras politines jėgas.“ Apie tai žinome visi ir seniai. Tik neatrodo, kad tas žinojimas mums daug padeda.

Ko vertas tas Kremliaus pavojaus suvokimas, jei paskelbęs planą „Stabdyk Rusiją“ dešiniųjų politinis lyderis Andrius Kubilius su savo „buhalteriais“ išmąsto, kad per naktį gali net kelis kartus pakelti mokesčius nepriklausomai spaudai ir taip ją ekonomiškai nuskurdinus paversti priklausoma nuo Rusijos kapitalo kontroliuojamų bankų ar įmonių. Ir tai tokiu metu, kai po 130 metų iš Lietuvos žiniasklaidos Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikisi Jono Basanavičiaus “aušrininkų” misijos. Toks politinis idiotizmas ir intelektinis menkumas mūsų lyderiams būdingas. Taip ir nesugebant įgyti ne tik ekonominių žinių, bet ir politinės išminties, neįstengiant įvertinti visumos ir pamatyti tų sričių, kuriose Kremliaus įtaka pavojingiausia ir lengviausiai realizuojama.

Saugumo tarnybos, šalies Mokesčių inspekcija, turėdamos visus akivaizdžius įrodymus, kad Viktoro Uspaskicho kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės atlyginimus moka vokeliuose ir taip „taupo“ Kremliaus investicijas į Lietuvos informacinę erdvę, daugybę metų leidžia joms veikti laisvai ir ne tik nuodyti viešąją erdvę, bet ir konkuruojant ekonomiškai žlugdyti tas informacines priemones, kurios sąžiningai moka mokesčius, atlieka savo demokratijos priežiūros misiją.

Ko verta VSD veikla, jei Darbo partijai jau daug metų leidžiama vykdyti politinę destrukciją? Kokio aklumo turi būti mūsų nacionalinio saugumo tarnybos, jei kelerius metus leidžia prievartauti jauną Lietuvos demokratiją? „Darbo partijos“ juodosios buhalterijos politinio veikimo modelis rodo, kad Lietuvos valstybė nesugeba apsiginti nuo aiškių Kremliaus projektų grėsmių ir laiku jų pažaboti. Tai daugiau nei akivaizdus įrodymas, kad nei VSD, nei kitos už nacionalinį saugumą atsakingos Lietuvos institucijos nesugeba veikti efektyviai ir rezultatyviai, o pasitenkina pasyvaus stebėtojo vaidmeniu. Belieka tik spėlioti, kodėl su tokiu Kremliaus įtakos stebėtojo vaidmeniu lengvai susitaiko šalies vadovai.

Prezidentė D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime pakvietė visus atviro pokalbio apie Lietuvos vietą pasaulyje ir padėtį mūsų šalyje bei priminė, kad „už galimybę patiems kurti savo valstybę turime kovoti nuolat. Kiekvienai kartai tenka savi išbandymai. Turime nepasiduoti įtakoms, neparsiduoti, išlikti savimi, kritinėse situacijose rasti būtinus sprendimus, pasipriešinti ir ginti savo valstybės interesus.“ Vargu ar atsirastų lietuvis, kuris nepritartų Prezidentei. Bet ir Prezidentė turi prisiimti atsakomybę už tai, kaip veikia jos skiriamų vadovų valdomos institucijos. Piliečiai už nepriklausomybę kovojo ir vėl neabejotinai kovos, kai jų veikimo Lietuvos valstybei prireiks. Bet šimtais milijonų litų finansuojamos mūsų konstitucinės institucijos turi atlikti savo darbą, o ne tik dalytis savo grėsmingais praregėjimais. „Darbo partijos“ juodoji buhalterija, kvislingų nusikalstama veikla prorusiškoje, vokeliais apmokomoje žiniasklaidoje, visuomenę suskaldžiusio pedofilijos skandalo kūrimas, atominės elektrinės statybos referendumo manipuliatoriai yra mūsų valstybę turinčių saugoti institucijų darbo brokas. Mokesčių mokėtojų sunkiai uždirbtais

šimtais milijonų litų finansuojami, bet nesugebantys laiku ir efektyviai atlikti pareigų generolai turėtų nusimauti savo purpurinius lampasus. O pastebėti miegančius ir paraginti juos judintis ar trauktis yra Prezidentės misija.