Atrodo, belieka tik susitaikyti su tuo, kad esame iki ausų murkdomi Rusijos propagandoje. Knygynuose randame knygų, aukštinančių Josifą Staliną, spaudoje skaitome Kremliaus pateiktas įvykių versijas, rusiški televizijos kanalai meluoja ir kursto nesantaiką.

Vaiva Sapetkaitė

Įdomių dalykų gali rasti sugalvojęs pasivaikščioti po rusiškus sostinės knygynus, Kalvarijų ar kitas turgavietes arba užsukęs į vietas, kur pardavinėjami sendaikčiai. Šie nestebina. Matrioškos per muges, sovietiniai ženkliukai ar kažkas panašaus – taip pat. Vis dėlto knygynas „Homo sapiens“, besigiriantis esąs didžiausias Lietuvos knygynas, prekiaujantis knygomis rusų kalba, priverčia kilstelėti antakius: čia, šiuolaikiškai atrodančioje vietoje, įėjęs netrunki pamatyti didelį atlasą su Rusijos prezidento Vladimiro Putino atvaizdu. Neskoninga, bet nieko blogo. Įdomumas prasideda patekus į istorijos, karybos bei politikos skyrių.

Dėmesį patraukia Igorio Vasiljevičiaus Pyhalovo knyga „Stalinas be melo. Priešnuodis nuo „liberalaus“ užkrato“. Autorius garsėja kaip žmogus, įnikęs į Josifo Stalino valdymo laikotarpį ir slaptąsias Sovietų Sąjungos tarnybų temas. Jam taip patinka J.Stalinas, kad jis jo garbei sukūrė interneto puslapį „Už Staliną!“. Ten pamatysime raudonus J.Stalino, ruso kareivio ar pionieriaus paveiksliukus ir galėsime svaigintis sovietine nostalgija, taip pat paskaityti šiek tiek propagandos su įkandimais Rusijos ar Sovietų Sąjungos priešams. Tiesa, tinklalapis „Už Staliną!“ nėra dažnai atnaujinamas.

I.Pyhalovo knygos pagrindinė idėja paprasta: J.Stalinas buvo vienas geriausių Rusijos lyderių, todėl Rusijos priešai metų metais nepaliauja jo kritikuoti ir šmeižti, taip kartu norėdami sumenkinti socialistinės santvarkos laimėjimus. „Stalinas be melo. Priešnuodis nuo „liberalaus“ užkrato“ neva peržiūri populiarius „antisovietinius mitus“, juos paneigia ir „pateikia neginčijamų įrodymų“, kad didingoji stalinizmo epocha buvo rusų istorijos kulminacija. Būtent tada Rusija pasiekia savo galios ir įtakos viršūnę, todėl Rusijos priešai taip įnirtingai siekia šį laikotarpį sumenkinti.

Na, autorius parašė dar ne vieną knygą apie J.Stalino laikus, tarkim, „Kaip meluoja apie „stalinistines represijas“. Viskas buvo ne taip!“ (potekstė – argi patys ukrainiečiai ar Baltijos šalių gyventojai nebuvo kalti?), „Stalinas be melo. Vadas žinojo, kaip išgelbėti Rusiją“, „Stalino revanšas. Grąžinti rusiškas žemes“ (diktatorius giriamas, kad sugebėjo grąžinti naujai susikūrusias „pasienio valstybes“ į Sovietų Sąjungos sudėtį, aiškinama apie Baltijų valstybių rusofobiją ir pan.).

Netoli padėta ir Michailo Meltiuchovo knyga „Pabaltijo placdarmas 1939–1940. Sovietų Sąjungos sugrįžimas prie Baltijos krantų“. Čia esą kritiškai ir nešališkai peržiūrimi sudėtingi to metų sovietų ir Baltijos šalių gyventojų santykiai. Esmė – 1940-aisiais Sovietų Sąjunga Baltijos valstybių neokupavo.

Į šį istoriką buvo atkreiptas dėmesys, jam parašius knygą „Praleistoji Stalino galimybė“, kurioje teigiama, kad Sovietų Sąjunga, užpuldama Lietuvą, nė nereiškė pretenzijų į Latviją ar Estiją. O ir šiaip Lietuva pati kalta dėl neigiamos Rusijos reakcijos: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietų kariškius ir krėtė kitokias eibes.

Panašių knygų tikrai ne viena. Įdomu, kad Lietuvos baudžiamajame kodekse įrašyta, jog pritarimas Sovietų Sąjungos ar Vokietijos nacių vykdytai Lietuvos okupacijai, užgaulus arba įžeidžiamas šių režimų nusikaltimų menkinimas arba neigimas gresia bauda arba kalėjimu iki dvejų metų. Vis dėlto panašias versijas siūlančios knygos laisvai platinamos.

Be nusiskundimų dėl nuolatinio šmeižto ir melo, skleidžiamo Rusijos ar Sovietų Sąjungos laimėjimais nepatenkintų priešų, išaiškėja, kad Rusija – vargšė auka. Tarkime, Valentino Katasonovo knyga „Ekonominis karas prieš Rusiją ir stalininė industrializacija“, kurioje kritikuojamas kapitalizmas, Vakarai. Autorius teigia, kad dabartinės Vakarų sankcijos Rusijai dėl Ukrainos įvykių nėra kažkas sensacinga ar nauja. Jo teigimu, prieš Rusiją ekonominis karas kariaujamas bent šimtmetį. Sankcijos, embargas, blokados – nuo to apsaugojo tik J.Stalino įdiegta industrializacija, kada šalis esą tapo ekonomiškai nepriklausoma.

Valstybės saugumo departamento (VSD) kovo ataskaitoje dėl grėsmių Lietuvai atvirai rašoma apie nuoseklias Rusijos pastangas menkinti prieš sovietinę okupaciją kovojusių partizanų įvaizdį ir reabilituoti sovietinėse represinėse struktūrose dirbusius asmenis, kurie prisidėjo prie Lietuvos piliečių persekiojimo, trėmimo ir žudymo. Kad rusams būtų suformuotas Lietuvos, kaip fašizmą propaguojančios, rusakalbius skriaudžiančios valstybės, įvaizdis.

Kur turėtų baigtis tolerancija

Kodėl Kremliui palankią poziciją išreiškiančios, Lietuvos istoriją iškraipančios knygos laisvai platinamos nepriklausomoje vakarietiškoje valstybėje?

„Demokratinėje valstybėje gali būti prieinama net didžiausia „makulatūra“, vadinasi, ir knygos, su kurių autoriais niekada nesutiksime. Laikome juos tiesiog Rusijos politinio elito įrankiais, bet šiuo atveju Lietuvoje automatiškai nesuveikia kažkoks apribojimas ar cenzūra, kuri neleistų tokios literatūros atsivežti ar platinti. Priešingai nei Rusijoje. Joje, be abejonės, tokių knygų, kurios nesutiktų su oficialiąja istorijos koncepcija, sunkiai pamatytume, ypač išverstų iš lietuvių kalbos“, – teigia Seimo narys, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Vis dėlto kyla klausimas: jei turime Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį, kad sovietų nusikaltimų neigimas ar švelninimas gali užtraukti baudą arba laisvės atėmimą, ar tokie principai neturėtų būti taikomi ir tiems, kurie platina tai skelbiančias knygas? Regis, „tolerancija“, „nuomonių įvairove“ ir panašiais gražiais žodžiais vėl ėmėme teisinti savo trumparegiškumą.

Seimo narys Liutauras Kazlavickas, besigilinantis į istorinės atminties tematiką, tiesiai sako, kad pas mus per daug liberalaus požiūrio į istorinės atminties formavimą ir per mažai kontrolės. Viską paleidome iš rankų ir kaip valstybė neatlikome reikalingų namų darbų.

„Teigdami, jog žmonės gali patys atsirinkti ir todėl jiems reikia leisti susipažinti su kuo daugiau informacijos, nesuvokėme vieno: kad galėtume atsirinkti ir suvoktume, jog istorija yra iškraipoma ar klastojama, turime turėti bazinį žinių bagažą. Be šito esame kaip baltas popieriaus lapas, kuriame suinteresuotos jėgos, besilaikančios kryptingos istorinės atminties politikos, gali „užrašyti“ bet kokias nuostatas“, – dėsto L.Kazlavickas.

„Lietuva neturi istorijos politikos. Tik keli politikai supranta istorijos reikšmę šalies valstybingumui. Kažkodėl sakoma, kad istorija moko, na, bet istorija nemoko – ji baudžia už nemokėjimą, nežinojimą. Nenoriu sulaukti to laiko, kai būsime nubausti“, – panašiai situaciją vertina istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

L.Kazlavickas pabrėžia, kad Rusijos istorijos politika, kitaip nei mūsų, yra nuosekli ir aktyvi. „Leidžiamos knygos, kuriami filmai iškraipant įvykius. Kai kurie Lietuvoje mano, kad istorinė atmintis gali savaime įsitvirtinti, tačiau pagrindo savaiminiam atsiradimui nedaug. Turime kelias kartas, kurios išaugo mokydamosi iš sovietinių istorijos vadovėlių su iškraipyta istorija. Tada turime jaunimą, kuris istoriją mokėsi atskirais gabalais, ir jų istorijos suvokimas yra fragmentiškas, jiems nėra perteikta įvykių prasmė ir reikšmė mūsų istorijoje“, – optimizmu netrykšta parlamentaras.

Televizija ir masės

Pernai rudenį kilo skandalas dėl „Pervyj Baltijskij kanal“ (PBK) paskleistos melagingos informacijos apie Sausio 13-osios įvykius. Lietuvos radijo ir televizijos komisija nustatė, kad laidoje „Žmogus ir įstatymas“ buvo paskleista neapykantą kurstanti ir tikrovės neatitinkanti informacija, tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių ir niekinamas kovotojų dėl Lietuvos laisvės atminimas. Tada PBK transliacijos buvo sustabdytos trims mėnesiams. Šiemet Valstybės saugumo departamento paskelbtoje ataskaitoje apie grėsmes Lietuvai PBK atvirai įvardytas rusiškos įtakos instrumentu.

Po kurio laiko į akiratį pateko ir kiti du rusiški kanalai „RTR planeta“ ir „NTV Mir Lithuania“. Vėlgi dėl propagandos ir tautinės nesantaikos kurstymo buvo apribotos jų transliacijos.

Žurnalistas Andrius Tapinas savo liepą paskelbtame žurnalistiniame tyrime nurodo, kad vienas didžiausių Lietuvoje palydovinės televizijos transliuotojų „Viasat“ daro kur kas didesnę įtaką nei šie rusiški kanalai.

„Viasat“ dėl jo turinio suvaldyti niekaip nepavyksta: retransliuotojas paprasčiausiai ignoravo Lietuvos institucijų reikalavimus sustabdyti rusiškų kanalų retransliacijas – tuo iš esmės viskas ir baigėsi. Kadangi retransliuotojas skelbia pasiekiantis apie 4 mln. Baltijos šalių gyventojų, leisti jam elgtis kaip užsimano, matyt, neprotinga.

Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos vadovė Vaiva Žukienė tokią situaciją vadina anekdotine. Pasak jos, jei šis Švedijos žiniasklaidos grupei „Modern Times Group“ priklausantis retransliuotojas, teikiantis paslaugas Lietuvoje, čia sudarinėjantis sutartis ir mokantis pridėtinės vertės mokestį, niekaip nėra suvaldomas, tai kelia nuostabą. „Jei tiek su mūsų žmonėmis ir valstybe susijusios įmonės negalima priversti klausyti valstybinės institucijos nurodymų, situacija yra anekdotinė, – mano V.Žukienė. – Čia reikėtų pradėti nuo valios trūkumo ir įstatymo spragų.“

Ji apibendrina, kad pastarieji dveji metai buvo ne prevenciniai, vyko ne „priešgaisriniai“ veiksmai, o veikiau gaisrų gesinimas. V.Žukienė sutinka, kad atsirado daugiau dėmesio prevencijai, vis dėlto pabrėžia, jog sunku staigiai kažką pakeisti, jei daug metų nieko nebuvo daroma.

A.Jakubčonis antrina, kad bendro požiūrio į istorijos politiką nesama. Taip, yra keletas institucijų, kurios tuo užsiima, tačiau jų veikla siaura ir išskaidyta. „Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Nacių ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija, Seime yra Lietuvos valstybės atkūrimo, istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisija, bet su šios kadencijos Seimu darbas nutrūkęs, prie Vyriausybės įsteigta Vasario 16-osios šimtmečio paminėjimo komisija, tik ar kas žino apie ją?“ – retoriškai klausia istorikas.

Vis dėlto tam tikri pokyčiai vyksta. Paskelbta, kad Lietuvoje transliuojami rusiški televizijos kanalai praranda dalį reklamos dėl taikytų sankcijų ir besiformuojančios neigiamos viešosios nuomonės, o kitąmet gali prasidėti dar drastiškesni pokyčiai reklamos rinkoje. TNS duomenys rodo, kad palyginus šių metų aštuonis mėnesius su tuo pačiu laikotarpiu pernai matyti, jog kanaluose „NTV Mir Lietuva“ ir PBK reklamos išlaidos (be nuolaidų) mažėjo atitinkamai 48,9 ir 34,2 proc.

Galima sutikti su A.Anušausku, teigiančiu, kad pirmiausia reikia informuoti visuomenę ir aiškinti jai daromą įtaką. Jei visuomenės nuomonė yra kritiška ir nepalanki Kremliaus poziciją skleidžiantiems kanalams, reklamos užsakovai nori nenori turės rinktis kitas priemones.

Padėtį norėta pagerinti kuriant bendrą Baltijos šalių kanalą rusų kalba, taip tikintis patraukti dalį rusiškų kanalų auditorijos. Vis dėlto planai stringa ir vietoj bendro kanalo pasitenkinta bendra žinių laida. Nors idėja graži, gal taip ir geriau: įkurti ir išlaikyti televizijos kanalą – brangu, o garantijos, kad pavyks išsikovoti reputaciją ir dalį rinkos, nėra.

Kelių frontų informacinis karas

Kremliaus ruporu VSD įvardijo ne tik PBK televizijos kanalą, bet ir laikraščius „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“. Žiniasklaidos ekspertas doc. dr. Mantas Martišius sutinka, kad žiūrint iš šalies yra didelė tikimybė, jog dalis rusakalbės žiniasklaidos yra „remiama iš šono“.

„Dirbant spaudoje reikia mokėti honorarus, atlyginimus, patalpų nuomą, užtikrinti leidybą, platinimą ir kita – visa tai nemažai kainuoja. Jei dirbi rinkoje, turi būti užėmęs tam tikrą jos dalį, generuoti reklamos pajamas ir panašiai. Tada galima sakyti, kad tai padengia išlaidas, – aiškina M.Martišius. – Taip pat turime suvokti, kad spauda Lietuvoje apskritai išgyvena sunkius laikus ir reklamos biudžetai traukiasi, tad pradedame galvoti, iš ko jie išsilaiko. Juolab kad rusakalbių bendruomenė Lietuvoje mažesnė negu lenkų. Didelė tikimybė, kad juos kažkas paremia iš šono.“

Lietuviškoje praktikoje tai nebūtų naujas dalykas ir tai galime palyginti su kai kurios lietuviškos spaudos egzistavimu regionuose, kai vietinė valdžia ją remia, turėdama politinį motyvą, kad vietiniai gyventojai remtų valdžią.

Kaip primena politologas dr. Nerijus Maliukevičius, informacinis karas nėra naujas dalykas, jis tik naujas savo technologijomis, nes atsiranda naujų ne tik žiniasklaidos, bet ir socialinių tinklų galimybių, reikia labiau atsižvelgti į žiniasklaidos globalumo aspektą.

Informacinį karą galima kariauti įvairiuose frontuose. M.Martišius pateikia propagandos pavyzdį, su kuriuo neseniai teko susidurti. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) yra tokia galimybė, kad gali pasisakyti ne tik valstybių narių delegacijos, bet ir įvairios nevyriausybinės organizacijos (NVO). Taigi ten galima pamatyti tokių organizacijų atstovų iš Latvijos ar Lietuvos. Tarkim, Antifašistinių karo veteranų sąjungą, kuri neva atstovaudama Lietuvai iš tiesų pasisako labai prorusiškai. Blogiausia, kad tai fiksuojama įvairiuose ESBO protokoluose ar kitokiuose dokumentuose.

„Galiu pasakyti labai paprastai: jos tikriausiai iš kažko gauna už tai pinigų. Paprastos NVO dažniausiai neturi galimybių važinėti į įvairius tarptautinius renginius, – įsitikinęs M.Martišius. – Iš kur NVO gauna pinigų, jei ji nedidelė ir nesvarbi? Žinoma, yra ES, Lietuvos valstybinių fondų, kurie gali kažkiek finansuoti kažkokią veiklą, bet į juos dažnai tokios NVO nė nesikreipia.“

Pavyzdžiui, neseniai kalbėta apie naujienų agentūros BNS žurnalistų pasiklausymo bylą ir nuo to bandyta pritempti iki rusiškų propagandinių kanalų transliacijų sustabdymo.

„Bandoma sulipdyti abu šiuos dalykus į vieną istoriją, nors tokie skirtingi nutikimai tikrai neturėtų būti siejami. Vienas dalykas yra žurnalistų pokalbių pasiklausymas be teisinio pagrindo, o kitas – rusiškų kanalų, skleidusių dezinformaciją, kursčiusių tautinę nesantaiką, laikinas sustabdymas. Čia – pilkoji propaganda“, – įvardija M.Martišius. – Dėl Latvijos pasakojama, pavyzdžiui, apie rusakalbių problemą. Yra sukurta tokių nevyriausybinių organizacijų, kurios tuo užsiima.“

Sovietinė nostalgija niekur nedings

Kodėl žinant, kad Rusija kovoja propagandinį karą, vis tiek vartojama tiek daug rusiškos informacinės produkcijos?

Pasak dr. Ievos Petronytės, mūsų visuomenė labai nevienalytė, taigi, nors viena dalis šalies gyventojų yra dėl to susirūpinusi, vyksta viešos diskusijos, kita dalis politika beveik nesidomi ir, nesekdama įvykių, net nesugeba sieti rusiškų žinių, filmų ar muzikos vartojimo su galimu poveikiu. „Tą rodo ir tyrimai. Tarkime, politika nesidomi apie 50 proc. gyventojų, o maždaug 30 proc. mano, kad jiems nėra būtina žinoti politinių naujienų“, – apibendrina I.Petronytė.

Profesorė Ainė Ramonaitė yra atlikusi įdomių tyrimų gilindamasi į Lietuvos visuomenės paveikslą. Paaiškėjo, kad Lietuvoje vis dar didelė visuomenės dalis palankiai žvelgia į praeitį. Tarkime, apskaičiuota, kad 2007 m. (žymesniems pokyčiams nėra prielaidų) apie 40 proc. Lietuvos gyventojų teigė, jog sovietiniais laikais gyventi buvo geriau.

„Sovietinė nostalgija glaudžiai susijusi su laimėjimu ir pralaimėjimu po sovietinės sistemos griūties“, – pabrėžia I.Petronytė.

Taigi dalis tų, kuriems dėl objektyvių priežasčių buvo geriau sovietiniais laikais (ėjo geras pareigas, turėjo namą, buvo prisitaikę), po nepriklausomybės atkūrimo prarado darbus, jiems buvo sunku ar apskritai nepavyko prisitaikyti prie šios sistemos. Natūralu, kad pralaimėjusieji sovietinę praeitį vertina kur kas palankiau, priešingai nei sugebėjusieji prisitaikyti.

Beje, pastebėtas stiprus ryšys tarp Lietuvos vertinimo ir dabartinių įsidarbinimo galimybių šalyje. Jei žmogus ir jo artimiausia aplinka neturi darbo, jam dažniausiai atrodys, kad sovietiniais laikais gyventi buvo geriau. Taigi lietuviams ekonominė dimensija tokia pat svarbi (o neretai ir svarbesnė) nei vertybinė. „Kadangi kaip šalis vis dar gyvename gana neturtingai, čia tinka Abrahamo Maslow piramidės pavyzdys: pagrindiniai ekonominiai poreikiai mums vis dar dažnai pakiša koją, kai kalbama apie vertybes ir vertinimus“, – dėsto I.Petronytė.

Natūralu, kad Lietuvos tautinėms mažumoms – dar sudėtingiau. Integracijos problemos ne iš piršto laužtos, o atsimuša į žemišką ekonominį pagrindą. Nepaneigsi, kad žymi dalis tautinių mažumų gyvena skurdžiau, ir tai yra ir mūsų valstybės problema. Ilgą laiką tam nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tad dabar ir turime gana palankią terpę propagandai. „Jei tautinės mažumos nepritampa visuomenėje, iš tiesų gali stiprėti identifikacija su kitomis valstybėmis“, – sako politologė.

Tiesa, ir čia nesame pavyzdiniai – į rusų ar lenkų kalbą verstų lietuviškų istorijos darbų nėra labai daug.

Rusijos motyvai – žemiški

Rusijos informacinės atakos suaktyvėjo, kai Lietuva pradėjo pirmininkauti ES Tarybai. „Matyčiau daug objektyvių paaiškinimų, kodėl suaktyvėjimas prasidėjo per mūsų pirmininkavimą ir kodėl tas pats bus, kai pirmininkaus Latvija. Vienas iš pirmininkavimo akcentų buvo Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ir konkrečiai – Ukrainos klausimas. Tai sukėlė atsakomąją Rusijos reakciją“, – dėsto  N.Maliukevičius.

Pasak jo, viena iš V.Putino pretenzijų – diskredituoti ES ir NATO per jų silpnųjų narių kompromitavimo kampanijas. Akivaizdu, kad vienu atveju geriausias laikas tam buvo per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, o kitu – per JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Taline. Per pastarąjį pamatėme konkrečią agresyvią akciją prieš estų saugumo policijos pareigūną Estoną Kohverą, kada  Rusijos saugumo tarnybos jį pagrobė – oficialiai „suėmė“ ir netrukus jis buvo apkaltintas šnipinėjimu.

„Tokia informacinė politika, lygiai taip pat kaip energetinė, yra viena esminių valdžios išlaikymo sąlygų. V.Putinas energetiką naudoja kaip tam tikrą savo rato praturtėjimo šaltinį (ne tik kaip Rusijos galios šaltinį), o informacinius, propagandinius įrankius naudoja tam, kad mobilizuotų visuomenę ir taip išlaikytų valdžią savo rankose, – teigia N.Maliukevičius. – V.Putino pagrindinis motyvas šiuo metu yra ne kažkokios grandiozinės geopolitinės vizijos, bet aiškus siekis išlikti valdžioje.“

Ne tik dėl asmeninių ambicijų, bet ir potencialios rizikos, kad atlygis už dabartinius Rusijos veiksmus galėtų būti netgi tarptautinis tribunolas, tad galios perskirstymas valdžioje nėra pageidaujamas.

Taigi informacinio karo išpuoliai, istorijos falsifikavimas dažnai būna skirta ne priešininkams pakenkti, o vidaus auditorijai.

O ką apie tai mano patys istorikai? Kodėl Rusijoje neatsiranda kritinės masės intelektualų? A.Anušauskas pabrėžia, kad Rusija labai didelė. Žinoma, egzistuoja dabartinės valdžios palaikoma grupė, kuri istoriją intensyviai panaudoja informaciniame kare, ypač prieš naująsias ES valstybes, tačiau yra ir objektyvių istorikų. „Be abejonės, istorikams, kritikuojantiems kolegas, smerkiantiems represijas, okupacijas, Rusijoje sunku, bet jei tai profesionalai, jie vertinami užsienio universitetuose, naudojamasi jų paslaugomis, jie dalyvauja tarptautiniuose projektuose“, – neabejoja A.Anušauskas.

Politikas pabrėžia, kad dalis istoriją iškraipančių Rusijos istorikų tyrimų yra labai riboti, negilūs, praleidžiantys, ignoruojantys daugybę faktų, kitokia nuomones, didžiausius klodus dokumentų. „Kita vertus, Rusijoje kitaip rašyti gal ir būtų sunku, nes dalis archyvų kaip kažkada buvo įslaptinti, taip ir liko. Vietiniai istorikai nė negali prieiti prie dalies informacijos“, – atkreipia dėmesį jis.

Vis dėlto tikėtis, jog didžiulės pastangos ir pinigai, metami į informacinį karą, taip išsekins Rusiją, kad nepatenkinta visuomenė sukils, irgi nevertėtų. „Pažiūrėkime į Šiaurės Korėją. Ji išsekinta iki negalėjimo, bet valdžioje laikosi ta pati šeima, – lygina N.Maliukevičius. – Jei tai ir išsekintų visuomenę, dar klausimas, ar tai turėtų įtakos V.Putino valdžiai. Manau, pasitelkęs propagandą jis sukūrė tokį naratyvą, kad visada sugebės pasiteisinti  ir išaiškinti, jog visos bėdos – dėl Amerikos, Europos ar tų trijų Baltijos šalių, kurios esą tik ir ieško progų, kaip įkąsti Rusijai.“

Jo teigimu, dažnai daroma esminė klaida vertinant padėtį Rusijoje. Dažniausiai žiūrima iš demokratinės, pliuralistinės visuomenės konteksto, o autoritarinio, totalitarinio režimo sąlygomis kitokia nuomonė ar prieštaravimas reikalauja didžiulių pastangų. Taip užsukama vadinamoji tylos spiralė. Kas nutinka nepaklusus, galime pamatyti kad ir iš režimą kritikuojančio legendinės Rusijos roko grupės „Mašina vremeni“ lyderio Andrejaus Makarevičiaus pavyzdžio: Rusijos žiniasklaidoje prieš jį prasidėjo, kaip jis pats rašė, „propagandos ir melo orgija“.

Taigi ėmus prieštarauti tenka susitaikyti su rizika, kad gali tekti palikti šalį ar bent susidurti su dideliu spaudimu.

Aukštosios ir masinės kultūros įtaka

Vilniaus universiteto Rusijos filologijos katedros vedėjas doc. dr. Pavelas Lavrinecas įsitikinęs, kad per kultūrą galima daryti didelį poveikį žmogaus pasaulėžiūrai bei elgsenai. Istorinių pavyzdžių juk turime. „Šiuolaikinė literatūra XVIII a. Europoje ir susiformavo kaip visuomenės elgsenos reguliatorius. Bažnyčios vaidmuo mažėjo, ir kartu su modernizacija, industrializacija, miestų augimu mažėjo tradicinės kaimų, nedidelių miestelių bendruomenės spaudimas žmogaus elgsenai. Kaip vienas to pakaitalų ir atsirado šiuolaikinis teatras ir šiuolaikinė literatūra, kaip tam tikras vertybinis visuomenės institutas“, – primena P.Lavrinecas.

M.Martišius antrina, kad jei skaitysime „Brolius Karamazovus“, „Karą ir taiką“, klausysimės Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo ar Sergejaus Prokofjevo, dar netapsime Maskvos agentais. „Reikėtų kalbėti apie masinę kultūrą, kuri paveikia kur kas daugiau žmonių. Ji dažniau susipina su aktualiais politiniais įvykiais ir tendencijomis, tad potencialiai turi daugiau įtakos nei prieš šimtą metų parašytas literatūros kūrinys“, – neabejoja žiniasklaidos ekspertas.

I.Petronytė taip pat mano, kad intelektualioji kultūra yra visai kita plotmė: „Žmonės, skaitantys rusų klasikus, dažniausiai nebus tie, kurie pasiduoda propagandai. Galų gale ten propaguojamos vertybės visai kitos.“

P.Lavrinecas mano, kad propagandos „pamušalas“ veikiau matomas kine. Pavyzdžiui, yra toks kanalas „Naše kino“, per kurį galima pamatyti daug įvairaus senumo filmų, ir kada žiūri senesnius filmus, ypač apie karą, drąsius kagėbistus, pokario metais kariavusius su „banditais“, išaiškėja kino tendencija – armijos, kariuomenės ir represyvių struktūrų aukštinimas. P.Lavrinecas primena, kad kažkada ir per lietuvišką televiziją buvo rodomi tokie seni filmai, tačiau kartu būdavo aptariami, o jei „vienos tonacijos“ ketvirtojo dešimtmečio ar pokario metų filmai rodomi be komentarų, tikrai tikėtina, kad žiūrovams tai daro atitinkamą įtaką.

Populiariosios muzikos poveikis taip pat didelis. Tarkim, rusiškų televizijų transliuojamuose koncertuose, konkursuose intensyviai eksploatuojamas Didžiojo tėvynės karo tematika.

Diagnozė – Rusija

Rusijos elgsena primena siurrealistišką Salvadoro Dali paveikslą, vaizduojantį  keistos logikos ir keistų gamtos dėsnių veikiamą žemę. Vis dėlto šioje realybėje, jei Rusija būtų asmuo, jai jau seniai būtų diagnozuotas psichikos sutrikimas. Simptomų pakanka.

Akis bado tai, kad pacientas prarado racionalų ryšį su realybe ir gyvena savo susikurtų iliuzijų pasaulyje. Ligą peni nepalaužiami ir nepaveikiami, tačiau iš sergančio ir neadekvataus mąstymo gimę argumentai. Rusija vis dar gyvena praeitimi ir nenori susitaikyti su išblėsusiais laimingesniais laikais. 1721–1917 m. gyvavusios Rusijos imperijos suirimas, tiksliau, jos sunaikinimas pačių rusų rankomis per Vasario revoliuciją, ir po to prasidėjusios bėdos (pilietinis karas ir kovos dėl valdžios, ekonomikos smukimas, išplitęs badas) pareikalavo milijonų gyvybių, ir ta trauma jaučiama dabartinėje Rusijoje.

Nuo tada Rusija taip ir nesusitaikė su susilpnėjusia galia ir ne kartą per savo istoriją siekė susigrąžinti buvusį statusą bei jėgą – nesvarbu, ar vilkėdama Sovietų Sąjungos, ar modernios Rusijos drabužiais. Paveldimumas – svarbus veiksnys, lemiantis, ar toks psichikos sutrikimas paveiks kaimynus. Rusija didelę dalį savo istorijos įsivaizdavo save kažkuo kitu, negu buvo tuo metu iš tiesų, kitaip tariant, ją persekiojo haliucinacijos. Neišsipildančios svajonės ir planai ją paskatino imtis neadekvačių veiksmų, pastūmėdami į maniakinę būseną.

Nestebina, kad Rusijos visuomenei būdingi prieštaravimai: štai vieną dieną ji gali rengti didžiausius karinius paradus ir funkcionierių lūpomis kalbėti apie mesianistinę Rusijos misiją, jos didybę, pareigą būti alternatyva dekadantiškam Vakarų pasauliui, didžiuotis savo klasikine kultūra ir čia pat gniaužti laisvą bei kritišką intelektualią mintį, mobilizuoti visuomenę, gąsdinti visokiais baubais ir priešais.

Rusijos visuomenė apimta paranojos. Jai vis atrodo, kad priešai puola šalį, rengia visokius daug žalos pridarančius sąmokslus (Rusijoje viskas būtų daug geriau, jei niekas jai nekenktų, pavydėdami jos laimėjimų), be to, skriaudžia ir engia rusakalbius kitose valstybėse. Bandydama jiems pagelbėti, ji net bando praplėsti savo valstybingumo ribas ne savo teritorijose. Tą matėme ne tik Ukrainoje (atimtas Krymas) – toks principas taikytas ir separatistiniuose Gruzijos regionuose Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, taip pat Moldovos Padniestrėje.

Atrodo, Rusijai kyla net suicidinių minčių. Investuodama į karinį konfliktą Ukrainoje, kišdama tiek pinigų į propagandą, bandydama padaryti stipraus vyruko įspūdį, ji save alina ir, natūralu, anksčiau ar vėliau prisišauks bėdų. Vis dėlto kol Rusija nėra atskirta nuo pasaulio ir jai leidžiama siautėti – rizikuoja aplinkiniai.

Lietuvos gyventojų kalbų mokėjimas (proc.)

Nors lietuviai gali pasigirti dideliu užsienio kalbas mokančiųjų procentu, vis dar vyrauja rusų kalba, kurią vyresnė karta buvo priversta mokytis sovietmečiu. Anglų kalbos mokėjimas didėja, tačiau tebėra maždaug dvigubai mažesnis. Tokia situacija apriboja nuomonių pliuralizmo galimybę.

Moka daugiau nei gimtąją kalbą              78,5

Moka vieną užsienio kalbą 41,6

Dvi kalbas     29

Tris kalbas     6,6

Keturias ir daugiau kalbų   1,3

Rusų kalbą    63

Anglų kalbą  30,4

Lenkų kalbą  8,5

Vokiečių kalbą                    8,3

Šaltinis: 2011 m. visuotinio Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų surašymo duomenys