"Veido" archyvas

Vos Krepšinio federacija pasirinko, kad Kauno krepšinio pergales prie “Žalgirio” arenos įamžins Tado Gutausko “Krepšinio liūtas”, pliūptelėjo skulptūros kritikos banga: “Pernelyg realistinė, plagiatas, kičas.” Grupelė VDU menotyros studentų netgi viešą laišką surašė, kuriame akis rėžia frazė: “Skulptūra neatspindi besivystančio Kauno dvasios.”

Nebeiškenčiau. Nes T.Gutausko “Krepšinio liūtas” tiesiog genialiai atspindi dabartinę Kauno dvasią. Jame į viena susiliejo Karo muziejaus sodelio liūtas, kaip smetoninio Kauno legendos simbolis, ir krepšinio kamuolys, kaip sovietinio Kauno “Žalgirio” legendos simbolis. Kartu sujungus – žiaurus provincialus kičas, kaip šiandienio Kauno esybės atspindys ir kvintesencija. Aplodismentai kūrėjui, nepatenkinamas įvertinimas būsimiems menotyrininkams, nesuprantantiems, kokiame mieste jie gyvena.

Kaunas, kaip miestas, niekur nesivysto. Jis tarsi pakibęs virš bedugnės, nes laisvoje Lietuvoje prarado egzistencijos prasmę.

Smetonos laikais Kaunas buvo priverstinė laikinoji sostinė, ne savo valia tapęs vieninteliu lietuvišku miestu, sukurtu ne pagal Vidurio Rytų, bet pagal Vakarų Europos tradiciją. Pabrėšiu – vieninteliu XX a. pradžioje atgimusios lietuvių tautos savarankiškai, kone nuo pamatų, sukurtu miestu, nes tiek viduramžiškas senamiestis, tiek rusiškas gubernijos centro paveldas sudarė tik labai nežymią jo dalį, palyginti su tuo, kas pastatyta Lietuvos laikais.

Dėl to sovietmečiu Kaunas tapo valstybingumo dvasios sergėtoju ir miestietiškos Lietuvos kūrėju – vakarykščiam kaimiečiui gyventi Vilniuje buvo nejauku, tad jis rinkosi “savą”, kaimo tradicijų nepamiršusį, bet kartu jau miesto gyvenimą gyvenantį Kauną. Peraugę Kauno rėmus vakarykščio kaimiečio vaikai keldavosi į Vilnių, būdami visaverčiai miestiečiai. Kauno politechnikos institutas keturiems dešimtmečiams tapo tiek sovietinės, tiek – vėliau – atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos vadovų elito kalve.

Bet iškovojus nepriklausomybę Kaunas patyrė masinį miestiečių egzodą: į Vilnių persikėlė ne tik valstybingumo tradicijos sergėjimo pareiga, bet ir dauguma tų, kurie ją saugojo. Dėl šio miestiečių egzodo pakito miesto bendruomenės sandara, vakarykščių kaimiečių skaičius tapo per didelis veiksmingam suvirškinimui, tad pats pradėjo virškinti bei išstumti miestiečius. Ne veltui visa šiandienio Kauno “grietinėlė” gyvena ne Žaliakalnio šlaite ir V.Putvinskio gatvėje stovinčiose vilose, o aplinkiniuose kaimuose. Finalas buvo, kai du broliukai, nors tarsi seni kauniečiai, gryniausiu sodiečių stiliumi vardan galimybės prakalti savo griuvenas nužudė Laisvės alėją, buvusią Kauno širdį architektūriniu, kultūriniu, idėjiniu požiūriu.

Tiesiai priešais “Akropolį” stovėsiantis “Krepšinio liūtas” tai įamžins.