"Veido" archyvas

Šiandien trokšdami, kad krikštynos būtų prasmingos ir įdomios, internete ieškomės idėjų. Ir randame daug. Kurios jų tikros, o kurios – tik gražios, bet senomis tradicijomis nė nekvepia?

Kadaise krikšto dovaną tėvai suskubdavo įteikti mažyliui jau pirmą jo gyvenimo savaitę. Kodėl taip greitai? Ogi delsti nebūdavo ko. Juk ne puošnūs krikšto drabužėliai ar ištaiginga puota svarbiausia. Visai kita  krikšto esmė, kurią dabar neretai imame ir pametame – patikėti mažylį Dievo globon, įvesti jį į žmonių bendruomenę. Kol kūdikėlis būdavo bevardis, anuomet pribuvėja, kad nelabosios piktosios dvasios nepultų, visą naktį prie jo žibindavo žiburį. Net sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti – laumiuką primesti, o gimusį mažylį sau pasiimti. Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, krikšto apeigas net namie atlikdavo. Krikštytas žmogus (pribuvėja ar kas nors iš namiškių) apšlakstydavo vaikelį švęstu vandeniu ir peržegnodavo, tik nuo žodelio “amen” susilaikydavo, kad kūdikis dar nemirtų. Jei kūdikėlis išgyvendavo, vėliau bažnyčioje apeigas pabaigdavo kunigas.

Kukli šventė patiems artimiausiems

Kadangi krikštynas suruošdavo vos per kelias dienas, ir iškilmių didelių niekas nekeldavo. Iškepdavo ragaišio, suspausdavo sūrį, dar kūma savo pyrago atsinešdavo. Labiau nei valgis rūpėjo vaikelį pagerbti, išsakyti jam gražius linkėjimus, šiaip linksmai tarpusavyje pasišnekučiuoti ir dainą užtraukti. Tik šokių nebūdavo, nes  manyta, kad tai daugiau jaunimo užsiėmimas, o nevedusiems krikštynose – ne vieta. Mat krikštynos – gyvybės paslapties atskleidimas, todėl tiems, kuriems dar ne laikas, nėra ko apie ją ir žinoti. Vaikai šventėje taip pat nedalyvaudavo – jiems, bėgiojantiems kieme, pyrago laukan išnešdavo. Šventė būdavo skirta patiems artimiausiems žmonėms – giminėms, draugams, kaimynams.

Kūmai – garbingiausi žmonės

Visai nesvarbu, ar jie buvo giminės, ar tik artimi kaimynai, susituokę ar net nevedę. Tikėdavo, kad berniukai perimdavo svarbiausias krikšto tėvo savybes, o mergaitės – krikšto mamos. Todėl rinkdavo kūmus atsakingai – jais tapdavo geri, darbštūs, sumanūs ir garbingi žmonės. Kad mažiau pyktųsi ir ginčytusi, kūmus kviesdavo ne iš vienos šeimos (juk labiau tikėtina, kad mažiau apmaudo vienas kitam jaus, ar ne?). Tikėdavo, kad tuomet ir vaikelio būdas bus geresnis.

Šių pareigų svarbą suvokdavo ir patys kūmai arba pakviesti jais tapti. Šiukštu nebūdavo galima be svarbios priežasties atsisakyti – ne, nelaimės gal ir neužgrius, bet štai Dievo palaimos, jei neatliksi to, kas privalu, gali imti ir pristigti. O jei pakrikštysi vargingai gyvenančių ar vienišos motinos vaiką, sakydavo, kad Dievas tau dar ir pridės. Jei vaikelis nuskriaustas tarp žmonių, tai pas Dievą jo dalia bus didesnė. Negalėdavo tapti kūma besilaukianti moteris, kad nemirtų krikštijamas arba į pasaulį besibeldžiantis vaikelis. Greičiausiai čia bus savo pirštą liaudies medicina prikišusi. Besilaukiančiai gali būti sunku laikyti krikšto vaiką, todėl galimas persileidimas, negerumas, o tada netyčia ir vaikelį galima išmesti. Nėščioji turi saugoti ir save, ir aplinką. Vėlgi – jeigu kūdikėlis būdavo labai silpnas ir reikėdavo skubiai jį pakrikštyti, o kūmų tėvai dar nebuvo nusižiūrėję, tuomet nebijodavo prašyti ir bažnyčios elgetų. Netgi priešingai – tikėdavo, kad šie daug melsdamiesi išmels ir vaikeliui sveikatos.

Kūma – krikšto skraistę, kūmas – pinigą

Į bažnyčią krikštyti mažylio važiuodavo tik kūmai. Tėvai jiems pašnibždėdavę vaikelio vardą, kurį kiti svečiai sužinodavo vėliau. “Išvežėm pagoniuką, o parvežėm Jonuką”, – iškilmingai pranešdavo                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          kūmai, grįžę iš bažnyčios, jei mažyliui būdavo duodamas Jono vardas. Tuomet visi naująjį bendruomenės narį pasveikindavo, paliesdami jo rankytę, bet ant rankų neimdavo – saugodavosi užgauti, išgąsdinti. Krikšto apeigoms vaikelį suruošdavo mama. Kūmai belikdavo pasirūpinti krikšto drabužėliu – anksčiau marškinėliais, o dabar skraiste. Kūmas krikšto proga mažyliui dovanodavo sidabrinį pinigą. Jei šeimoje būdavo daugiau vaikų, stengdavosi juos visus krikštyti tais pačiais drabužėliais, kad ryšys tarp brolių ir seserų būtų glaudesnis. Tose trobose, kuriose būdavo duonkepė krosnis, kūmai prie jos mūro priglausdavo vaikelio ranką, kad šis užaugęs nuo namų nenutoltų. Dažnai sode ar kieme pasodindavo medelį: jei krikštydavo mergaitę –  liepaitę ar obelėlę, o jei berniuką – ąžuoliuką, uosį ar beržą. Anot mūsų pasakų ir iki šiol išlikusio tikėjimo, žmogaus ir jam pasodinto medžio likimai būna panašūs.