K.Sabaliauskaitės „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ – jausmingos ir intelektualiai provokuojančios

Na, kur tai matyta? Visos padorios lietuvių prozininkės pirmiausiai išleidžia vieną – dvi novelių knygas, tik po to įsidrąsinę tėkšteli ant leidyklos stalo storesnį romaną. Bet Kristina Sabaliauskaitė pasielgė atvirkščiai: iš pradžių prikaustė skaitančiosios publikos dėmesį dviem „Silva Rerum“ tomais, o tada sumanė visus nustebinti lakoniškesnėmis istorijomis ir trinktelėjo su „Danieliumi Dalba…“
Pati Kristina atvirai šaiposi iš tokių priekaištų ir nemėgina slėpti, kad laužydama lietuvių literatūros pasaulėlio stereotipus jaučiasi puikiai. „Buvo įdomu išbandyti mažąjį žanrą, kuris, kaip supratau, Lietuvoje laikomas rašytojų starto aikštele ar treniruočių poligonu. Kaip dailėtyrinkei, man romanas – tarsi ant drobės nutapytas aliejinės tapybos paveikslas, prie kurio dirbant reikia ir kantrybės, ir parengiamojo darbo, žinių apie gruntavimą, dažų sluoksniavimą… O apsakymus ir noveles prilyginčiau piešiniams arba spontaniškoms impresionistinėms akvarelėms. Darbas trunka trumpiau, bet jo rezultatas gali būti ne mažiau įdomus. Prisiminkime Albrechto Durerio arba Rembrandto piešinius, pagaliau Stasio Krasausko škicus, pieštus ant servetėlių „Neringos“ kavinėje – įsižiūrėjęs gali pamatyti, kad juose mintis betarpiškiau valdo autoriaus ranką“, – dėsto neseniai pasirodžiusios novelių knygos „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ autorė.
Eksperimentas novelistiniame fronte pasirodė apdovanojantis ne mažiau intensyvia patirtimi: trumpoms istorijoms prireikė ir proto aštrumo, ir susikaupimo. „Niekur nepabėgau nuo savęs kaip tyrinėtojos. Pavyzdžiui, kai rašiau apsakymą „Vilnerio sugrįžimas“, man staiga tapo gyvybiškai svarbu pamatyti karo metų Vilniaus gatves – išvysti tų laikų iškabas, anuomet veikusių restoranų interjerus… Todėl pasinėriau į fotoarchyvus ir memuaristiką. Man pačiai tai buvo įdomi kelionė, padiktavusi ir naujų siužetinių linijų“, – tvirtina rašytoja.

Vilniečiu pasiliekama

Keliones plačiąja prasme K.Sabaliauskaitė vadina pagrindine naujosios knygos tema. Mat čia daug atvykimų, išvykimų, sugrįžimų, emigracijos, pagaliau ir herojų biografijos neretai traktuojamos kaip kelionės.
Kita svarbi tema – kūryba ir jos principų apmąstymas, vėlgi įjungiant ir asmenybės ar bent jos įvaizdžio savikūrą. O pasirodžius knygai autorė nustebo atradusi joje dar vieną reikšmingą ašį: Vilnių ir vilniečius. Net kai novelėje tai neįvardinta – nesunku atspėti, kad pagrindiniai veikėjai yra turėję sąsajų su Vilniumi. Vilniečiai, pasak prozininkės, jau seniai tapę tokia svarbia pasaulio didmiesčių dalimi, kad juos natūralu aprašinėti ne tik Vilniuje…
Ar apskritai egzistuoja sąvoka „buvęs vilnietis“? „Jei gimei Vilniuje – vilniečiu liksi visą gyvenimą, – įsitikinusi jau senokai Londone gyvenanti K.Sabaliauskaitė. – Vilniaus neįmanoma atsižadėti išliekant sąžiningam pačiam sau.“
Nors čia pat pripažįsta, kad Londonas ją taipogi stipriai prie savęs pririšo ir miesto, kuriame ištekėjo ir pagimdė kūdikį, taipogi nesutiktų išsižadėti. Anksčiau bendradarbiavusi Londono meno aukcionuose kaip kviestinė ekspertė, šiandien K.Sabaliauskaitė tam nebejaučia poreikio: mieliau rašo knygas ir puoselėja kitus karjeros sumanymus, apie kuriuos dar nenori viešai kalbėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.