Ryškėja daugumos su sunkumais susidūrusių verslininkų požiūris, kad neverta iki galo dėti pastangų ir bandyti išgelbėti verslą.

Per dabartinę krizę gerokai paaštrėjo verslo partnerių santykiai. Įmonės nutraukia arba keičia ekonominio pakilimo metu sudarytas ilgalaikes sutartis, o dažniausi jų keitimo būdai – tiesiog sutarties sąlygų nevykdymas ar net šantažas. Nemažai bankų skolininkų piktinasi, esą bankai gerais laikais įsiūlė paskolas, o blogaisiais bando pusvelčiui perimti turtą. Neretas kreipiasi į teismą su įvairiausiais ieškiniais – šią situaciją puikiai iliustruoja gerai žinomas posakis, kad geriausia gynyba yra puolimas.

Populiariausi variantai – ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo, kaltinant bankus verslo žlugdymu, reikalavimai pratęsti paskolos grąžinimo terminus ir pan. Kartu prašoma teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Dažnai tokiais veiksmais skolininkai siekia atidėti išieškojimą tikėdamiesi, kad per bylinėjimosi laikotarpį rinka, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, atsigaus ir įkeistas arba kitas įmonės turimas turtas ar verslas galės būti realizuotas aukštesne verte arba paskolos – refinansuotos.

Įprasta, kad bylinėjimosi laikotarpiu dažniausiai nevykdomi jokie mokėjimai, o šis procesas trunka apie keletą metų. Įkeistas turtas per tą laiką stovi apleistas ir galiausiai atitenka bankui jau nuvertėjęs, nebent skolininkas sugeba per tą laiką pats jį parduoti. Deja, kitaip nei tikisi dauguma rinkos žaidėjų, pastarųjų atvejų pasitaiko labai retai.

Taip jau susiklostė, kad Lietuvos teismų praktikoje tokie institutai kaip draudžiamas piktnaudžiavimas teise ir teisinės valstybės pamatinis principas – teisė kreiptis į teismą – sunkiai atskiriami. Piktnaudžiavimas teise labai sunkiai įrodomas, nes įrodymams akivaizdžiai keliami pernelyg dideli reikalavimai.

Apmaudu, kai sprendžiant ginčus ignoruojami arba keičiami šalių sutarti ilgalaikiai santykiai. Tarkim, kodėl tik dabar visiems drakoniškos atrodo kreditų sąlygos, o tuo metu, kai buvo sudaromos paskolos sutartys, daugumai rūpėjo tik finansinės sąlygos? Svarbios nefinansinės sąlygos dažniausiai būdavo praleidžiamos pro pirštus ir “išmainomos” į finansines. Šiuo metu, žinoma, paaštrėja padarytų klaidų padariniai, bet kyla natūralus klausimas, kodėl bankai turėtų prisiimti skolininkų padarytas klaidas.

Teisiniu aspektu be galo keista girdėti, kad ekonominė krizė gali būti pagrindas pakeisti iš anksto sudarytą ilgalaikę sutartį ar net ją nutraukti. Todėl argumentas “tokios krizės nenumačiau” neturėtų būti pretekstas sumažinti kainą arba vienam partneriui nutraukti ilgalaikę sutartį su kitu. Tokie veiksmai sukuria domino efektą rinkoje: pakeitęs sutartį – sumažinęs kainą – verslininkas eis pas savo partnerius, reikalaudamas to paties. Greičiausiai grandinė grįš pas tas pačias šį reiškinį pradėjusias įmones. Ką būsime laimėję? Sugriautą pasitikėjimą ilgalaikiais santykiais.

Stabilumas ir pasitikėjimas dažniausiai susijęs su konservatyviomis investicijomis, o konservatyvūs investuotojai tikisi mažiau grąžos, leidžia daugiau uždirbti savo partneriams ir sumažinti kainas galutiniams vartotojams. Taigi labai tikėtina, kad kai kurių verslininkų gudrumas ir bandymas apmauti savo partnerį pakenks jiems patiems. Teismas, apgynęs “nukentėjusį verslininką”, galiausiai nuskriaus visą verslą ir vartotojus bei kartu gyventojus.

Panaši padėtis ir su tyčinių bankrotų, arba “feniksų”, išaiškinimu. Statistika rodo, kad Lietuvoje itin menkai išaiškinama tyčinių bankrotų – šis skaičius daug kartų nusileidžia Vakarų valstybėse minimiems procentams. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1993–2009 m. laikotarpiu išaiškinti tyčiniai bankrotai sudarė vos 0,33 proc. visų bankrotų, nors ES valstybėse – 4–6 proc. Nerimą kelia ir tai, kad sunkmečiu naujų įmonių Lietuvoje registruojama tiek pat, kiek ir geriausiais laikais.

Ryškėja daugumos su sunkumais susidūrusių verslininkų požiūris, esą neverta iki galo dėti pastangų ir taip išgelbėti verslą, jeigu galima palikti skolas vienoje įmonėje, o turtą be skolų perkelti į kitą. Juk tikimybė, kad pagaus, itin menka, nebent padarysi vaikiškų klaidų. Kreditoriui investuoti į ilgą ir brangų bylinėjimosi procesą, ko gero, irgi mažai prasmės, nes laukiamas rezultatas, t.y. laimėta byla ir realiai atgauta skola, sunkiai tikėtinas.

Daugelį metų didžiausiu sąžiningo verslo priešu vadindavome korupciją, tačiau dabar akivaizdu, kad į kritišką padėtį patenka teisinių santykių stabilumas ir prognozuojamumas, galimybė greitai realizuoti ar apginti teises. Norisi tikėti, kad pastarųjų metų pamokas labai gerai išmoksime ir sudarysime patrauklias verslo sąlygas ne tik grupelei oportunistų, kurie visuomet sugebės prisitaikyti ar prisikelti po dar vieno “fenikso”, bet ir tiems, kurių verslo modelis pagrįstas efektyvios ir prognozuojamos teisinės sistemos principais.