"Veido" archyvas

Kaip išgyveno Lietuvos labdaros ir paramos organizacijos, kai sunkmečiu drastiškai sumažėjo šiems dalykams įmonių skiriamų lėšų? Kodėl kai kurios gerumo iniciatyvas skatinančios organizacijos per krizę netgi sustiprėjo, o kai kurios visai išnyko? Kada įmonės, finansuodamos įvairius visuomenei svarbius projektus, paprasčiausiai reklamuoja savo prekės ženklą, o kada jau galima kalbėti apie brandžią jų socialinę atskomybę (SA)?

Apie tai “Veidas” nusprendė surengti apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo labdaros ir paramos fondo “Maisto bankas” direktorė Deimantė Žebrauskaitė, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos vadovas Vaidotas Ilgius, bendrovės “Kraft Foods Lietuva” korporatyvinių reikalų vadovė Baltijos šalims Rasa Bagdonienė, Jungtinių Tautų vystymo programos Lietuvoje vadovė Lyra Jakulevičienė ir bendrovės “Hnit-Baltic” direktorius Linas Gipiškis.

VEIDAS: Sunkmetis palietė kone visą Lietuvos verslą. Kaip tai paveikė jau ir iki krizės gležnus įmonių socialinės atsakomybės daigelius?

V.Ilgius: 2010-ųjų statistikos dar nėra, o 2009 m. duomenys liūdni: paramos ir labdaros projektams skirtų lėšų sumažėjo 24 proc., arba 95 mln. Lt, ir tai daugiausia Lietuvos įmonių sąskaitą – mat žmonių ir užsienio donorų aukų praktiškai nesumažėjo.

Žinoma, kad tai dramatiškai pakeitė Lietuvos nevyriausybines organizacijas (NVO) – daugelis jų, net ir visai didelių, paprasčiausiai neišgyveno. Tačiau matome ir visai kitokių pavyzdžių – yra tokių organizacijų, kaip “Maisto bankas”, “Gelbėkite vaikus”, Maltos ordinas, “Unicef” Lietuvos biuras, kurios per sunkmetį, priešingai, sustiprėjo, išaugo ir tapo daug labiau matomos bei veiklios.

Didžioji bėda ta, kad Lietuvos NVO keliolika metų tiek užsienio donorų, tiek valstybinių institucijų buvo mokomos, kaip tinkamai prašyti labdaros. Tačiau staiga situacija pasikeitė – ne tik Lietuvoje, užsienyje taip pat: efektyvios liko tik tos NVO, kurios, turėdamos gerus vadybininkus, nuovokius vadovus, sugebėjo tapti verslo bendrovių partnerėmis.

Pabrėžiu, ne pinigų prašytojomis, o bendrų sąlyčio taškų ieškančiomis partnerėmis, siūlančiomis abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą.

Taigi statistiškai parama sumažėjo, bet menkesnis pinigų srautas paskatino NVO kūrybiškumą, ir dabar mes netgi galime kalbėti apie savotišką SA reiškinio sužydėjimą Lietuvoje.

L.Jakulevičienė: Per krizę žlugo pasitikėjimas verslo sektoriumi ir dabar būtent SA laikoma svarbiu įrankiu jam atkurti. Be to, sunkmečiu atsisijojo tikrosios ir butaforinės SA veiklos – jeigu socialinė atsakomybė buvo suvokiama tik kaip prievolė, kažkokie geri darbai, kurie nėra susiję su verslu ir padeda jam pačiam, – tokie dalykai paprasčiausiai žlugo.

Natūraliai sustiprėjo ir pati SA. Iki krizės buvo manoma, kad gamtos išteklius reikės pradėti taupyti “kada nors”, o mažėjant pajamų, išteklių taupymas tapo labai natūralus, nes sąnaudas reikėjo mažinti čia ir dabar. Gal sklendės užsukimas, popieriaus taupymas – ir maži dalykai, bet jie labai padidino bendrą įmonių aplinkosaugos problemų suvokimą. Be to, pajėgesnės bendrovės galėjo leisti sau investuoti į naujas technologijas, taupančias energijos išteklius ir žaliavas.

R.Bagdonienė: Noriu pabrėžti, kad SA negali būti suvokiama kaip kažkokia projektinė veikla, ir jau jokiu būdu tai nėra riebaus čekio išrašymas prieš kameras metų pabaigoje. Brandi SA – tai įmonės mąstymas, vidinė korporacijos kultūra, strategija. Iš principo SA yra ne tai, kaip paskirstomas įmonės pelnas, bet kaip generuojamos įmonės pajamos. Tai visa virtinė: kaip tu elgiesi su tiekėjais, organizuoji darbą, bendrauji su verslo partneriais ir ką siūlai savo klientams.

Jei SA iš tiesų suvokiama kaip įmonės kultūros dalis, tuomet jokios krizės negali jos visiškai panaikinti. SA nereiškia, kad aš sunkmečiu negaliu atleisti darbuotojo, bet klausimas – kaip aš tai padarau. O jeigu nebegali skirti lėšų paramai – galbūt kartu su savo darbuotojais gali padirbėti savanoriais toje organizacijoje, kurią iki sunkmečio rėmei.

Noriu pabrėžti, kad net ir labai gero, visuomenei naudingo projekto rėmimas yra paprasčiausia savireklama, racionalus prekės ženklo stiprinimas, jei ta remiama idėja nėra kertinė ir pačiam verslui.

L.Jakulevičienė: Džiugu, kad tokios brandžios, sąmoningos SA versle per pastaruosius metus kaip tik ir padaugėjo. Palyginkime kad ir įmonių šventes: anksčiau jos konkuruodavo, kieno balius bus prabangesnis, o dabar gero tono ženklas yra dedikuoti savo šventes aplinkosaugai, vietoj puotos sutvarkyti aplinką, skirti laiko savanorystei.

L.Gipiškis: Jei įmonės tikslas – tik greitas pelnas, joje niekada nekils SA iniciatyvų. Bet jei verslas gimsta iš noro realizuoti savo idėjas, anksčiau ar vėliau kyla natūralus poreikis jomis dalytis ir su visuomene. Būtent taip 2000 m. ir gimė mūsų projektas maps.lt: diegėme profesionalias elektroninių žemėlapių sistemas profesionalams – elektros, komunikacijų tinklams. Susikaupė patirties, tobulėjo technologijos, tad kilo noras, kad mūsų geoinformaciniu produktu galėtų naudotis ir visuomenė. Vos startavusi, maps.lt tapo mums nemenku iššūkiu ir technologine laboratorija – kasdienių prisijungimų skaičius kartais viršydavo 40 tūkst. O dabar šis projektas duoda naudos, nors ir netiesioginės, mūsų verslui – kur nors atokiame Lietuvos kampelyje esame geriau žinomi kaip maps.lt kūrėjai, o ne kaip “Hnit-Baltic”.

VEIDAS: Norėtųsi sužinoti, kaip veikia “Maisto bankas”, kad net ir sunkmečiu sugebėjo augti ir tapti vienu žinomiausių paramos teikėjų?

D.Žebrauskaitė: Verslo parama yra mūsų išgyvenimo šaltinis. Tarp viso 720 tūkst. Lt mūsų 2010 m. biudžeto net 560 tūkst. Lt yra iš įmonių atėjusios lėšos. Augame nuolatos, sunkmečio savo kailiu nepajutome – matyt, priešingai, mūsų noras pamaitinti gyvenančiuosius skurdžiai labai gerai suvešėjo būtent per krizę.

Tačiau ir mes patyrėme rėmėjų nutekėjimą ir galiu tik pritarti, kad su mumis per krizę atsisveikino tie, kuriems bendradarbiavimas su visuomenę maitinančiu “Maisto banku” nebuvo jų pačių verslo misijos, filosofijos dalis.

Labiausiai vertiname savo ilgalaikius partnerius – būtų labai sunku nesustojant tęsti veiklą, jeigu kasmet sausio 1-ąją turėtume pradėti prie tuščių savo biudžeto lapų ir iš naujo ieškoti rėmėjų. Dėl to esame labai aiškiai suformulavę savo viziją bei tikslus ir ieškome tokių partnerių, kurių verslo vizija sutaptų su mūsiške.

R.Bagdonienė: Atkreipkite dėmesį, kad D.Žebrauskaitė yra vienintelė NVO vadovė, dalyvavusi “Veido” rengiamuose Metų vadovo rinkimuose. Kiek mes Lietuvoje turime NVO darbuotojų, kurie galėtų kaip lygiaverčiai konkuruoti su kiečiausiais verslo strategais?

Apskaičiuota, kad vienas litas, paaukotas “Maisto bankui”, visuomenei sukuria 13 Lt vertės, – sutikite, nebloga investicija šią organizaciją nutarusiai remti bendrovei.

L.Jakulevičienė: Tikra tiesa, priešingas pavyzdys – elementarus kai kurių NVO nesugebėjimas skaidriai ir aiškiai atsiskaityti už lėšų panaudojimą atbaido daugelį verslininkų nuo bendradarbiavimo.

L.Gipiškis: Verslui kone svarbiausia, kad jo socialinių iniciatyvų partneris siektų tų pačių tikslų, degtų tomis pačiomis idėjomis, – tada partnerystė ilgalaikė ir brandi, nes yra maitinama abiejų pusių poreikio būti kartu.

Pavyzdžiui, mums jau kurį laiką rūpėjo aplinkosaugos problemos, bet jas spręsti pradėjome tik susiradę partnerį – NVO “Baltijos aplinkosaugos forumas”. Mūsų technologinė platforma ir jų patirtis aplinkosaugos srityje duoda naudos visiems.

VEIDAS: O kaip dėl pačių įmonių sąžiningumo? Pavyzdžiui, ar gali socialiai atsakinga vadintis bendrovė, kuri dosniai remia visuomenei iš tiesų svarbius projektus, tačiau savo pelną uždirba vergiškai išnaudojamų darbuotojų, atlyginimų vokeliuose sąskaita?

R.Bagdonienė: Tikrai negali. Pasikartosiu, bet SA – tai visa tavo verslo visuma. Negali garbinga vadinti įmonės, kuri išnaudoja savo darbuotojus, apgaudinėja tiekėjus ir klientus.

L.Jakulevičienė: Jei verslas, jo etika – sau, o parama – tik pasidalijimas pelnu, tai nėra jokios kalbos apie SA.

Brandžiose visuomenėse net nekyla klausimų dėl to. Pavyzdžiui, bendrovei “British Petroleum” sukėlus ekologinę katastrofą Meksikos įlankoje, dramatiškai smuko jos pajamos Norvegijoje. Ar taip būtų nutikę ir Lietuvoje?

VEIDAS: Vargu. Jei ji būtų pasiūliusi pigesnių degalų, prie degalinių greičiausiai būtų nusidriekusios klientų eilės – kas tos katastrofos kažkur “ten”. O ar pačios NVO sutiktų tapti partnerėmis įmonių, kurių verslo reputacija yra nukentėjusi?

D.Žebrauskaitė: Tiek NVO, tiek privati bendrovė, tapdamos partnerėmis, neišvengiamai daro įtaką viena kitos reputacijai – todėl partnerio pasirinkimas yra atsakingas žingsnis, kuris analizuojamas ir atidžiai vertinamas.

Žinoma, geriausias mano atsakymas būtų “ne, nesutiktume”. Bet tikrovėje tokios situacijos neįsivaizduoju. Juk maisto pramonėje prieštaringą reputaciją turinčių įmonių labai nemažai, tačiau mes visi puikiai žinome, kaip ją lengva sukurti, – viena televizijos laida parodė, kad tavo dešrelės blogos, ir ką, jau uždaryti įmonei duris?

Vis dėlto svarbiausia bendra partnerių vizija, ilgalaikės bendradarbiavimo perspektyvos.

V.Ilgius: Tos organizacijos, kurioms rūpi ilgalaikė reputacija, negali sau leisti ignoruoti partnerio etikos dėl riebaus čekio. Kita vertus, nereikia iš anksto nurašyti žmonių noro pasitaisyti – gal kažkuriuo etapu įmonė pasimokė iš savo klaidų ir ilgalaikį pagerėjimą pradeda nuo to, kad nori paremti geras iniciatyvas. Pradėti nuo to, kad “eik šalin, nes blogai apie tave perskaičiau laikraštyje”, būtų neprofesionalu. Reikia žiūrėti į patį pasiūlymo turinį, bendradarbiavimo intencijas.

Diskusijos dalyviai (iš kairės): “Maisto banko” direktorė D.Žebrauskaitė, Nevyriausybinių organizacijų platformos vadovas V.Ilgius, bendrovės “Kraft Foods Lietuva” atstovė R.Bagdonienė, JT vystymo programos Lietuvoje vadovė L.Jakulevičienė ir bendrovės “Hnit-Baltic” direktorius L.Gipiškis