Donatas ŽIUGŽDA

Lietuvos ambasados  Austrijoje Zagrebo skyriaus vadovas

Ką mes žinome apie Kroatiją, koks vaizdinys iškyla prieš akis išgirdus šios šalies vardą? Turbūt atostogų karščiu nuplieksta Adrijos pakrantė? Jau primirštos „Žalgirio“ kovos su baisiąja Zagrebo „Cibona“? O gal nepalenkiamas komunistinės Jugoslavijos vadas ir diktatorius Broz-Tito? Ne vienas dar prisimintų, kad Kroatija – tai kaklaraiščio – „kravata“ – tėvynė…

Taip, šios asociacijos yra neatsiejama mūsų Kroatijos suvokimo dalis. Tačiau jos toli gražu neužgriebia svarbiausio mus ir kroatus, Lietuvą ir Kroatiją siejančio ryšio: esame dvi tautos, kurias jungia panaši istorinė patirtis, kultūrinis artumas, mentaliteto panašumas. Taip pat labai artimas požiūris į šiandieninei Europai iškilusius geopolitinius ir saugumo iššūkius. Trumpai tariant, Kroatija yra geriausia Lietuvos draugė ir strateginė sąjungininkė šiame – Europos masteliais – tolokai nuo Lietuvos esančiame Pietryčių Europos regione. Tai šalis, kurios žmonės žino apie Lietuvą ir jaučia jai palankumą. O mūsų panašumuose, beje, galima rasti ir labai pamokomų subtilių skirtumų…

Vidurio Europos kultūra…

Dabartinės Kroatijos sienos suformuotos daugybės bėgant amžiams veikusių jėgų. Istorinės varžybos su Vengrija, ilgos kruvinos kovos su Osmanų imperija (šiandieninė ilga ir siaura Kroatijos rytinė Adrijos pakrantė yra šių karinių ir diplomatinių kovų palikimas – paskutinė užtvara, kurią kroatai, padedami Venecijos, gynė nuo turkų), priklausomybė Habsburgų valdomai imperijai bei Venecijos ekspansija – visa tai paliko ryškių pėdsakų kroatų tautos atmintyje bei formavo jos charakterį. Tačiau vyraujančios istorinės jėgos lėmė, kad šiuolaikinė Kroatija kultūriškai ir politiškai priklauso Vidurio Europai, nors Viduržemio jūros regiono civilizacijos elementai čia taip pat gana stiprūs.

Kroatijos sostinės Zagrebo centro geometrija ir architektūros stilius pabrėžtinai kalba apie kroatų valstybės istorinę savimonę ir visuomenės kultūrinę priklausomybę: aiškiai išskirta miesto centro plano ašis pradedama didingu paminklu X amžiuje kroatų valstybę įkūrusiam karaliui Tomislavui, o užbaigiama įspūdingu monumentu XIX a. kroatų tautos vadui ir karvedžiui banui Josipui Jalačičiui, kuris veiksmingai gynė tautos interesus ir valstybingumo tradiciją Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tarp šių monumentų esanti miesto erdvė užpildyta didingesniais ar kuklesniais paminklais žymiems kroatų politikams ir karo vadams, tautinės kultūros ir kalbos puoselėtojams.

Gausi ir išraiškinga imperinės „Vienos tradicijos“ architektūra, to laikotarpio viešosios kultūros pastatų (galerijos, teatrai, muziejai) gausa lietuviui turėtų piršti mintį, kad priklausomybės Austrijos-Vengrijos imperijai patirtis ir palikimas, ko gero, nėra lygintinas su ta priespauda, kurią pavergtoms tautoms teko patirti Rusijos carų valdžioje. Juk banas Jelačičius dar XIX a. pirmoje pusėje ne tik kroatų žemėms iškovojo politinę autonomiją, bet ir įvedė privalomą kroatų kalbą mokyklose bei valdžios įstaigose.

…ir geopolitinis hibridas

Šių dienų Kroatijos svarbiausi prekybiniai ir investiciniai partneriai yra jos kaimynės Vakaruose ar Šiaurėje ir kitos ES šalys. Italija, Austrija, Slovėnija, Vengrija, Vokietija ar Nyderlandai – tai šalys, su kuriomis Kroatiją sieja tvirti ekonominiai saitai, sudarantys visos šalies ūkio pamatą. Tačiau galima teigti, kad, ko gero, pagrindiniai Kroatijos valstybės užsienio politikos iššūkiai susitelkę valstybės rytuose. Į čia krypsta ir Kroatijos diplomatijos dėmesys. Kroatijos politologai ir užsienio politikos ekspertai šiai situacijai apibūdinti net nukalė „geopolitinio hibrido“ terminą, kuriuo norima pabrėžti ypatingą Kroatijos situaciją. Būdama kultūriškai ir politiškai visapusiškai integruota į Vakarų erdvę, saugumo ir geopolitinių grėsmių požiūriu šalis yra glaudžiai susieta su procesais, vykstančiais visiškai kitoje erdvėje.

Iš tiesų Kroatija labai įdėmiai seka procesus savo rytinėje kaimynystėje, nuo kurių jaučiasi esanti tiesiogiai priklausoma. Kroatai supranta, kad nestabilumas Bosnijoje ir Hercegovinoje, provokacijos Juodkalnijoje ar Rusijos ir Baltarusijos karinių dalinių vykdomos pratybos Serbijoje, Kroatijos pasienyje, gali turėti tiesioginės įtakos viso Pietryčių Europos regiono saugumui. Kroatija aiškiai mato ir garsiai įvardija regione vykdomus hibridinius karus bei mėginimus sabotuoti jos kaimynų pastangas judėti europinės ir euroatlantinės integracijos keliu. Kroatijos politikai labai gerai suvokia, kad jeigu šiame strategiškai svarbiame regione, kur istoriškai kirsdavosi didžiųjų galybių interesai, bus mažiau Europos Sąjungos ar jos sąjungininkų, atsiradusį vakuumą užpildys kitos jėgos. Jėgos, kurios priešiškai nusiteikusios mūsų vertybių ir siekių atžvilgiu.

Kad tai nėra tušti būgštavimai, akivaizdžiai parodė pernai Juodkalnijoje atsitikę „keisti“ įvykiai, kai „nežinomos jėgos“ bandė įžūliai sugriauti demokratinių institucijų darbą ir taip priversti šalį atsisakyti pasirinktos narystės Šiaurės Atlanto Santarvėje… Todėl Kroatija aktyviai siekia didinti Europos Sąjungos vaidmenį regione bei daug ir labai nuosekliai dirba, padėdama savo kaimynėms jų kelyje narystės ES link.

Viešumoje dažniausiai pastebimi Kroatijos veiksmai remiant Bosnijos ir Hercegovinos pastangas integruotis į ES. Tačiau mažiau žinoma, kad, nepaisant dažnai priešiška retorika nuspalvintų nelengvų Kroatijos ir Serbijos santykių, kroatų ekspertai dirba kartu su kolegomis serbais, dalindamiesi savo europinės integracijos bei reformų patirtimi. Ir tai suprantama – tik patikimai susietos bendrų Europos teisinių ir politinių institucijų bei abipusio solidarumo šalys galės įveikti istorinį priešiškumą ir užtikrinti regiono tvirto stabilumo bei klestėjimo perspektyvą.

Draugą ir jo charakterį nelaimėje pažinsi

Jau senokai žinome, kad Kroatija paskelbė politinį sprendimą siųsti savo karius į Lietuvą dalyvauti NATO misijoje. Tai puiki žinia. Beje, kroatų kariai savo narsumu ir sumanumu keletą šimtmečių garsėjo visoje Europoje. Kai kas gali stebėtis: juk ši šalis pagrindinį dėmesį ir ribotus resursus sutelkusi į pastangas stiprinti stabilumą Pietryčių Europoje ar plėtoti strateginę bendradarbiavimo iniciatyvą su Albanija ir Juodkalnija vadinamuoju Trišaliu Adrijos formatu.

Tad kas gi paskatino minėtą Kroatijos sprendimą? Atsakymas paprastas: šalies politinis elitas turi aiškią strateginę perspektyvą ir mato, kad ES narėms ir Aljansui kilusių iššūkių, o gal ir grėsmės šaltinis yra tas pats, nesvarbu, kur jis pasireikštų – ar Ukrainos Donbase, ar Bosnijoje, ar Juodkalnijoje. Čia galima prisiminti, kad Kroatijos lyderiai labai tvirtai reiškia paramą Ukrainai, nepaisydami priešiškos Maskvos reakcijos ir netgi dėl to šaliai kilusių ekonominių sunkumų.

Kroatijos kariai Lietuvoje pažįstami – jie kartu su mūsiškiais tarnavo Lietuvos vadovaujamoje Goro provincijos atkūrimo komandoje Afganistane. Ginklo brolių iš Kroatijos dalyvavimas NATO misijoje Lietuvoje bus svarbus ne tik demonstruojant Aljanso narių solidarumą ir tvirtinant žmogiškuosius ryšius tarp dviejų tautų.

Iš kroatų bus galima kai ko svarbaus pasimokyti: visų pirma kroatų – ir čia kalbu ne tik apie karius, bet apie visuomenę apskritai – charakteriui būdingo nugalėtojo mentaliteto. 1991–1995 m. kroatai kovojo sunkų ir daug aukų pareikalavusį karą, kuriame šalis apgynė savo nepriklausomybę ir žemių vientisumą. Ši patirtis, matyt, yra svarbiausia kroatų tautai šiuolaikinėje jos istorijoje. Nepaisant visų aukų ir milžiniškų nuostolių, kuriuos patyrė žmonės ir šalis, pergalė Tėvynės kare (taip buvo pavadinta kroatų ginkluotųjų pajėgų gynybinė kova prieš vadinamąją „Nacionalinę Jugoslavijos armiją“) tapo svarbiu nacionalinės savigarbos ir pasitikėjimo šalies ateitimi šaltiniu. Todėl nereikia stebėtis, kad tos pačios problemos, kurios Lietuvoje sukelia visuotinio pesimizmo ir bejėgiškumo bangą (kaip antai emigracija ar užsitęsusios ekonominės reformos), Kroatijoje traktuojamos su kur kas didesnio optimizmo doze.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m