"Veido" archyvas

Antroje rugjūčio pusėje Lietuvos knygynuose pasirodys tikrai svarbus ir iškilus veikalas – T.Snyderio “Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino”.

“Veidas” skelbia knygos ištrauką, iš kurios suprasite, ar reikia šią knygą turėti savo asmeninėje bibliotekoje.

“Dabar gyvensime”, – mėgdavo sakyti mažas alkanas berniukas, eidamas ramia šalikele arba per tuščius laukus. Tačiau maistas, kurį jis matydavo, buvo tik jo vaizduotės vaisius. Kviečiai buvo atimti per beširdišką rekvizavimo kampaniją, kuri pradėjo Europoje masinių žudynių erą. Buvo 1933 m., ir Josifas Stalinas sąmoningai marino badu Sovietų Ukrainą. Tas mažasis berniukas mirė, kaip ir trys milijonai kitų žmonių. “Sutiksiu ją po žeme”, – sakė vienas jaunas Sovietų Sąjungos gyventojas, kalbėdamas apie savo žmoną. Taip ir atsitiko; jis buvo sušaudytas netrukus po jos ir jiedu buvo palaidoti tarp septynių šimtų tūkstančių 1937–1938 m. Stalino Didžiojo Teroro aukų. “Jie paklausė apie sutuoktuvių žiedą, kurį aš…” Tokiais žodžiais nutrūko lenkų karininko, 1940 m. nužudyto Sovietų Sąjungos slaptosios policijos, dienoraštis. Jis buvo vienas iš apytiksliai dviejų šimtų tūkstančių Lenkijos piliečių, kuriuos nužudė sovietai arba vokiečiai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga drauge okupavo jo šalį. 1941 m. pabaigoje vienuolikmetė rusė, gyvenusi Leningrade, užbaigė savo kuklų dienoraštį tokiais žodžiais: “Liko tik Tania”. Adolfas Hitleris apgavo Staliną, jos miestą laikė apsiautę vokiečiai, o jos šeima buvo tarp keturių milijonų Sovietų Sąjungos piliečių, kuriuos vokiečiai numarino iš bado. Kitą vasarą dvylikametė mergaitė Baltarusijoje rašė tėvui paskutinį laišką: “Sudie tėti, netrukus mirsiu. Aš taip bijau, nes mažus vaikus į masinius kapus jie sumeta dar gyvus.” Ji buvo viena iš penkių milijonų žydų, kuriuos vokiečiai nunuodijo dujomis arba sušaudė.

Pačiame Europos centre, XX a. viduryje nacių ir sovietų režimai nužudė apie keturiolika milijonų žmonių. Vieta, kur žuvo visos tos aukos, kruvinosios žemės, driekiasi nuo vidurio Lenkijos iki vakarų Rusijos, apimdamos Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis. Nacionalsocializmo ir stalinizmo konsolidacijos laikotarpiu (1933–1938 m.), per Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kartu vykdytą Lenkijos okupaciją (1939–1941 m.), o paskui per Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karą (1941–1945 m.) šis regionas patyrė iki tol dar niekada istorijoje neregėto masto masinį smurtą. Aukos daugiausia buvo žydai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, kuriems šios žemės buvo gimtosios. Vos per dvylika metų, nuo 1933 iki 1945 m., Hitlerio ir Stalino valdymo laikais, buvo nužudyta keturiolika milijonų žmonių. Nors jų tėvynės tuo laikotarpiu buvo tapusios mūšio laukais, visi šie žmonės buvo žudikiškos politikos, o ne karo veiksmų aukos. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausia gyvybių nusinešęs konfliktas istorijoje, o apie pusę kareivių, kurie žuvo jo mūšiuose visame pasaulyje, paguldė galvas kaip tik čia, tame pačiame regione, kruvinosiose žemėse. Bet nė vienas iš tų keturiolikos milijonų nužudytųjų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Didžioji dalis jų buvo moterys, vaikai ir senoliai; nė vienas iš jų neturėjo ginklo; iš daugelio buvo atimtas visas turtas, įskaitant drabužius.

***
Aušvicas yra labiausiai pagarsėjusi žudynių vieta kruvinosiose žemėse. Šiandien Aušvicas yra Holokausto sinonimas, o Holokaustas yra šimtmečio blogio sinonimas. Tačiau žmonės, įtraukti į Aušvico darbininkų sąrašą, turėjo šansą išgyventi: jo pavadinimą žinome iš išgyvenusiųjų parašytų memuarų ir romanų. Kur kas daugiau žydų, daugiausia gyvenusių Lenkijoje, buvo nunuodyti dujomis kituose Vokietijos mirties fabrikuose, kuriuose neišgyveno beveik niekas ir kurių pavadinimai prisimenami kur kas rečiau: Treblinkoje, Chelmne, Sobibure, Belžece. Dar daugiau žydų, Lenkijos, Sovietų Sąjungos ar Baltijos šalių gyventojų, buvo sušaudyta prie duobių ir tranšėjų. Dauguma tų žydų žuvo netoli savo gyvenamųjų vietų okupuotoje Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Sovietų Ukrainoje ir Sovietų Baltarusijoje. Vokiečiai žydus iš kitų vietovių veždavo žudyti į kruvinąsias žemes. Žydus atgabendavo traukiniais į Aušvicą iš Vengrijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Olandijos, Graikijos, Belgijos, Jugoslavijos, Italijos ir Norvegijos. Vokietijos žydai buvo deportuojami į kruvinųjų žemių miestus – Lodzę, Kauną, Minską ir Varšuvą, kur jie paskui būdavo šaudomi arba nuodijami dujomis. Žmonės kurie gyveno šiose gatvėse, kur aš dabar rašau savo knygą, devintajame Vienos mikrorajone, buvo deportuoti į Aušvicą, Sobiburą, Treblinką ar Rygą – visi į kruvinąsias žemes.

Vokiečiai masines žydų žudynes vykdė okupuotoje Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Sovietų Sąjungoje, bet ne pačioje Vokietijoje. Hitleris buvo politikas antisemitas šalyje turėjusioje labai mažą žydų bendruomenę. 1933 m., kai Hitleris tapo kancleriu, tarp Vokietijos gyventojų žydų buvo mažiau negu vienas procentas, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje – apie ketvirtį procento. Pirmaisiais šešiais Hitlerio valdymo metais Vokietijos žydams buvo leidžiama emigruoti (žeminančiomis ir skurdinančiomis sąlygomis). Daugelis Vokietijos žydų, kurie tapo Hitlerio pergalės 1933 m. rinkimuose liudininkais, mirė dėl natūralių priežasčių. Savaime suprantama, nužudyti 165 000 žydų buvo šiurpus nusikaltimas, bet tai tik labai maža Europos žydų tragedijos dalis: mažiau negu trys procentai visų žuvusiųjų per Holokaustą. Tik kai nacių Vokietija užgrobė Lenkiją 1939 m. ir užpuolė Sovietų Sąjungą 1941 m., Hitlerio vizijos atsikratyti žydų Europoje persikirto su dviem didžiausiomis Europos žydų bendruomenėmis. Jo ambicijos pašalinti iš Europos žydus galėjo būti įgyvendintos tik tose Europos dalyse, kur gyveno žydai.

Holokaustas užgožia Vokietijos planus, kuriuose buvo numatyta vykdyti dar didesnes žudynes. Hitleris norėjo ne tik išnaikinti žydus; jis taip pat norėjo sunaikinti Lenkiją ir Sovietų Sąjungą kaip valstybes, išnaikinti jų valdančiąsias klases ir nužudyti dešimtis milijonų slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų). Jeigu Vokietijos karas su SSRS būtų klojęsis kaip suplanuota, trisdešimt milijonų civilių gyventojų būtų buvę numarinti badu pirmąją žiemą, o paskui dar dešimtys milijonų ištremti, nužudyti, asimiliuoti ar paversti vergais. Nors šie planai taip ir liko neįgyvendinti, jie teikė moralines prielaidas Vokietijos okupacinei politikai rytuose. Vokiečiai per karą nužudė maždaug tiek pat nežydų kiek ir žydų, daugiausia marindami badu Sovietų Sąjungos karo belaisvius (tarp kurių aukų skaičius siekė daugiau kaip tris milijonus) ir apsiaustų miestų gyventojus (iš jų mirė daugiau kaip milijonas žmonių) arba šaudydami civilius gyventojus per “baudžiamąsias akcijas” (per kurias žuvo beveik milijonas žmonių, daugiausia baltarusių ir lenkų).

Sovietų Sąjunga Antrajame pasauliniame kare nugalėjo nacistinę Vokietiją rytų fronte, pelnydama Stalinui milijonų žmonių dėkingumą ir lemiamą balsą nustatant pokario Europos tvarką. Tačiau Stalino vykdytų masinių žudynių mastas buvo ne ką mažiau įspūdingas negu Hitlerio. Faktiškai, vykdyti masines žudynes taikos laikais buvo kur kas didesnis nusikaltimas. Sovietų Sąjungos apgynimo ir modernizavimo vardan Stalinas ketvirtajame XX a. dešimtmetyje sukėlė milijonų žmonių gyvybes nusinešusį badą ir įsakė sušaudyti tris ketvirtadalius milijono žmonių. Stalinas žudė savus piliečius ne mažiau efektyviai negu Hitleris žudė svetimų šalių piliečius. Trečdaliui iš keturiolikos milijonų žmonių, sąmoningai nužudytų kruvinosiose žemėse 1933–1945 m., gyvybes atėmė sovietų valdžia.

Tai masinių politinių žudynių istorija. Keturiolika milijonų žmonių žuvo dėl žudikiškos Sovietų Sąjungos arba nacių Vokietijos politikos, daugelis jų tapo Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos sąveikos, bet ne karo tarp jų aukomis. Ketvirtis jų buvo nužudyti Antrajam pasauliniam karui dar net neprasidėjus. Dar du šimtai tūkstančių žuvo 1939–1941 m., kai nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga dalijosi Europą kaip sąjungininkės…

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

Apie autorių ir knygą

Timothy Snyder (g. 1969 m.) studijavo istoriją Oksforde, šiuo metu yra Jeilio universiteto profesorius, tyrimo sritys – Rytų Europos ir holokausto istorija. Jo darbai buvo daugelį kartų premijuoti, 2003 m. jam buvo suteikta George’o Louiso Beero Amerikos istorikų asociacijos premija.

Studijoje “Kruvinos žemės” Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu “kruvinose žemėse”. Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos – Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys – tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Bet nė vienas jų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Dažnai manoma, kad baisiausi dalykai XX a. dėjosi koncentracijos stovyklose, tačiau dauguma nacionalsocializmo ir stalinizmo aukų mirė ne jose – jie žuvo bado regionuose ir žudymo laukuose.