Scanpix

Liepos 31 d., sukako penkeri metai, kai iš valdžios pasitraukė Fidelis Castro. Ankstesniais laikais JAV Majamyje buvo populiarūs automobilių lipdukai: “Nėra Castro – nėra problemų”. Taigi, ar Fideliui pasitraukus į šešėlį, vienuolikai milijonų kubiečių nebėra problemų?

Kubos ūkis buksuoti ėmė, kai nebeliko socialistinės Rytų Vokietijos, SSRS ir jų teiktos paramos: gili ekonominė krizė Karibų saloje truko nuo 1991 m. Jau anuomet sklido gandai, kad Fidelis Castro atsistatydins ar bent pasidalys valdžia. Tačiau revoliucionieriai nepasiduoda! Tik po to, kai 2004 m. per oficialų renginį Maximo Lider (“didysis vadas”) susmuko ant grindų, prabilta apie sunkią ligą ir būtiną žarnyno operaciją. 2006 m. liepos 31 d. Fidelis valdžią “laikinai” perdavė savo jaunesniam broliui Rauliui.

Mažasis brolis

2008 m. paaiškėjo, kad Fidelis liks “paprastas” pensininkas, kuris jau fotografuojasi vilkėdamas nebe karine uniforma, o tik kukliu sportiniu kostiumu. Tais metais Kubos prezidentu oficialiai paskelbtas Raulis Castro, iki tol ėjęs gynybos ministro pareigas, o XX a. pabaigoje pagarsėjęs viena kita Kubai nebūdinga drąsia reforma. Tapęs prezidentu, R.Castro tarsi paspaudė stabdžius – jokių permainų. Bene vienintelė išimtis: po ilgų derybų buvo amnestuoti ir Ispanijon išleisti 52 politiniai kaliniai, už diktatūros kritiką 2003-iaisiais nuteisti 28 metams (tiesa, patys disidentai sakė, kad jų išlaisvinimas esąs visai ne geros valios ženklas – tiesiog užsienio spaudžiama Havana nusileido, kad gautų dar vieną paskolos porciją).

2009 m. R.Castro “už nelojalumą” iš vyriausybės pašalino du perspektyvius politikus – Carlosą Lage (57 m.) ir jauniausią Kubos ministrą Felipe Pérezą Roque (44 m.). Šiemet “jaunėlis” Castro paskelbė, kad partijai ir valstybei reikia jaunesnių galvų. Kur jau ne: juk Kubos komunistų partijos politinio biuro amžiaus vidurkis – 67 m., o prezidentui – 80.

Liaudis – viena koja kalėjime

Kuba yra rojus. Tačiau tik užsienio turistams. Vietos darbininkas per mėnesį teuždirba 15 konvertuojamų pesų (45 Lt). Už tiek Havanos senamiesčio bare gausi tik 3 kokteilius arba degalinėje – 13 litrų benzino, kurį 1959-ųjų amerikietiškas limuzinas išsrėbs per pusvalandį. Garsiausia tinklaraščių autorė Yoani Sanchez, Kuboje laikoma valstybės priešu, o JAV priskiriama įtakingiausių planetos žmonių šimtukui, prisipažįsta nebesugebanti prisiminti tradicinės Kubos virtuvės, nes dabar kubiečiai valgo tik ryžius – su kečupu arba sultiniu.

Dauguma Havanos namų neberemontuojami 50 metų, kas savaitę sugriūva mažiausiai po vieną pastatą. Būdingas vaizdas: buvusiame penkių kambarių bute atskirus būstus įsirengę septynios šeimos (viena nuolat nakvoja virtuvėje, kita – vonios kambaryje). Viskas perstatyta nelegaliai, statybinės medžiagos – iš juodosios rinkos, t.y. nukniauktos iš kokio valstybinio sandėlio.

“Čia vagia visi – nuo valytojos iki viršininko”, – sako ligoninės sandėlyje dirbantis Pedro (57 m.)  ir gūžteli pečiais: “Nors argi čia vagystė? Pas mus – socializmas. Viskas priklauso liaudžiai.” Pedro neišmaitintų šeimos iš savo algos, apytikriai prilygstančios 37 litams. Jam neužtenka ir varganų maisto talonų, už kuriuos šiek tiek pigių produktų gauna valstybinėse parduotuvėse. Išalkęs galėtų nueiti į turgų, bet ten viskas 20 kartų brangiau… O ką daryti, kai vaistinėje nebėra vaistų? Vietiniai žino: vaistininkas jų jau “nuorganizavęs į šoną” – kone prie pat vaistinės durų nusipirksi iš po skverno. Tik viskam turėk pesų – tad kiekvienas ir “kombinuoja” uždraustais būdais. “Reikia būti labai atsargiam, nes įkliūsi. Visi mes viena koja jau kalėjime”, – sako Pedro. “Kova už būvį – stipresnė už etiką ir moralę”,– apibendrina kubietis rašytojas Leonardo Padura.

Ne kiekvienas sugeba įsidarbinti sandėlyje, draskytis per dvi darbovietes arba gauti giminaičių pinigų iš JAV. Gydytojo atlyginimo (110 Lt) pakanka pragyventi pirmas 10 dienų… Tūkstančiai pedagogų ir medikų meta profesiją ir eina dirbti viešbučio automobilių aikštelės prižiūrėtoju ar liftininku – ten dienos arbatpinigiai didesni negu mėnesio alga. Pasekmės: ligoninių operacinėse pluša studentai, vos įpusėję studijas. Jaunimas nemato perspektyvų ir mėgina per trečiąsias šalis emigruoti į JAV.

Lašelinė socializmui

Vis dėlto kai kur socialistinė Kuba aplenkė likusį pasaulį. Pvz., kone 20 metų anksčiau… įžengė į ūkio krizę. Britų savaitraščio “The Economist” vertinimu, Havanos skolos užsieniui siekia 20 mlrd. JAV dolerių (kiti šaltiniai mini 30 mlrd.). Klesti tik turizmas: pernai 2,5 mln. užsieniečių Kuboje paliko 2,3 mlrd. JAV dolerių, bet viską susižėrė… karinės pajėgos, tiesiogiai valdančios daugumą salos viešbučių. Kitur – agonija ir paralyžius. Kadaise kubietiška kava buvo eksporto paklausiausia, dabar Kuba kavą importuoja. Buvusioji “cukraus sala” 2009 m. tepagamino 1,2 mln. tonų cukraus (tai aštuntadalis buvusio kiekio – mažiausiai nuo pat 1905 m.). Dirvožemis – derlingas, bet šalis importuoja 80 proc. maisto produktų – vien iš JAV už 1,5 mlrd. dolerių per metus (prieš 50 metų amerikiečių paskelbtoji prekybos blokada Kubai realiai yra pasibaigusi, nors prezidentas B.Obama ją formaliai dar pratęsė iki šio rugsėjo).

O ką naujasis prezidentas? Keletą metų be jokių ūkio pertvarkų tūpčiojo vietoj, vien dalydamas rožinius pažadus, vis dėlto pernai sukruto gelbėti žlungantį socializmo eksperimentą. Pvz., pranešė, kad iš valstybės tarnybos iki 2015 m. bus atleista net 1,8 mln. kubiečių, dirbančių neproduktyviai. Iki tol valstybiniame sektoriuje dirbo 4,4 mln. kubiečių, arba 90 proc. visų darbuotojų, privačios veiklos licencijas turėjo 140 tūkst. žmonių, realus nedarbas kai kuriais vertinimais siekė 30 proc. Ką reikės veikti tiems išmestiesiems į gatvę? Iš planinio ūkio pereiti į privatų sektorių! Tam 2010 m. spalį buvo legalizuoti 178 anksčiau uždrausti smulkieji privatūs verslai: picų kepyklėlės, kirpyklos, taksi, remonto dirbtuvės ir kt. Beje, ūkio ministras Marino Murillo pagrūmojo nesvaičioti apie laisvąją rinką: “Negalima kalbėti apie reformas, čia tik Kubos ūkio modelio atnaujinimas – socializmas ir valstybinė ekonomika liks nepajudinami.”

Tūkstančio ir vieno komunisto suvažiavimas

Šių metų balandį Havanoje įvyko Kubos komunistų partijos VI kongresas – vienintelis per pastaruosius 14 metų. Susirinko 1000 delegatų. Pritarta Raulio Castro pasiūlytam reformų paketui – 300 priemonių, kurios neva išves šalį iš 20 metų trunkančios ekonominės krizės. Barselonos dienraštis “El Periodico de Catalunya” ta proga atsiliepė kritiškai: “Tie, kas per Kubos komunistų suvažiavimą tikėjosi politinio lūžio, gavo karčiai nusivilti. Po vieno Castro atėjo kitas. Koks gali būti partijos vadovybės atjauninimas, galima spręsti iš to, kad du partijos sekretoriai jau sulaukę 80-ies… Sistema nesikeičia – Kuba nepasekė nei Sovietų Sąjungos “perestrojkos” pavyzdžiu, nei Vietnamo ar Kinijos modeliu.”
Paryžiaus “Liberation” irgi nesužavėtas: “Kai į arabų pasaulį plūstelėjo laisvės pavasaris, o likusioji Amerikos dalis jau 20 metų demokratiška, Raulis Castro tesugeba pasiūlyti leidimų privačioms picerijoms ir dviračių remonto dirbtuvėms. Būtų galima iš to pasijuokti, jei nebūtų tų 12 milijonų kubiečių, kurie 40 metų gyveno po vieno diktatoriaus botagu, o dabar supančioti jo antrininko.”

Pranašystės 2012-iesiems

Pernai “Wikileaks” išviešino slaptus dokumentus: Havanoje įsikūrusi JAV atstovybė dar 2010 m. vasarį informavo Vašingtoną, kad Kubos ekonomika visiškai nualinta ir bankrutuosianti per artimiausius dvejus trejus metus. Esą, daug kas mano, kad esminės reformos vienoje iš paskutinių socialistinių valstybių įmanomos tik po “gelžbetoninio socialisto” Fidelio mirties.

2009 m. sausio 15 d. raporte vienas JAV pasiuntinys pranešė apie “spekuliacijas dėl Fidelio sveikatos”. Paskutinėje dalyje, pavadintoje “O kas nutiks, kai jis mirs?”, rašoma: “Mes nemanome, kad žinia apie jo mirtį iš esmės pakeistų saugumo laipsnį regione”, nes Kubos vyriausybė dėsianti pastangas įtikinti visuomenę, kad Raulio Castro vyriausybė kontroliuoja situaciją. Laidotuvės būsiančios “maksimaliai panaudotos propagandiniams tikslams” ir nekils jokių riaušių ar demonstracijų, nes tam prieštarautų “per 50 priespaudos metų susiformavęs konservatyvus kubiečių būdas ir susižavėjimas Fideliu.”

Lietuvoje ne kartą teko girdėti: “Reikėtų nuvykti į Kubą, kol Fidelis dar gyvas.” Neva vėliau salą užplūs amerikiečiai. Šiuolaikinis Kubos rašytojas Leonardo Padura į tokius nuogąstavimus atsako: “Tai paviršutiniška. Nesvarbu, ar Fidelis bus gyvas, ar miręs. Kai kas visada išliks nepakitę – tai žmonės. Dėl jų verta pamatyti Kubą.”

5 dalykai, kurių nežinojote apie Raulį Castro

1. Gimė kaime, ispanų kilmės žemvaldžio Angelo Castro Argizo šeimoje. Jo motina buvo ne Castro žmona, bet dvaro virėja Lina Ruz Gonzalez.

2. Raulis drauge su Fideliu buvo išmestas iš mokyklos – už blogą elgesį. Lankydamas Havanos universitetą, pasižymėjo kaip lošėjas ir stikliuko mėgėjas, studijų nebaigė.

3. Kubos revoliucijos metais atlikdavo budelio vaidmenį, garsėjo negailestingumu, jam patiko Baisiojo Raulio slapyvardis. Manoma, kad yra atsakingas už šimtus mirčių. 1989 m. Fidelio nurodymu myriop pasiuntė savo artimą draugą generolą Arnaldo Ochoą.

4. Ilgiausiai pasaulyje ėjo gynybos ministro pareigas – net 48 metus (1959–2008 m.).

5. Raulis Castro yra prasitaręs, kad žavisi Kinijos ekonomikos modeliu.

Kiek turtų turi “revoliucijos didvyris”?

Likus porai mėnesių iki Fidelio Castro atsistatydinimo, JAV žurnalas “Forbes” jį paskelbė turtingiausių pasaulio valdovų sąraše. Įniršęs senukas atsikirto per Kubos TV, kad gyvenąs iš 40 JAV dolerių algos, o visas jo turtas sutilptų į prezidento G.Busho marškinių kišenę. Tuo tarpu “Forbes” vertinimu, Kubos diktatorius esąs turtingesnis už Anglijos karalienę ir turįs apie 900 mln. JAV dolerių (7-oji vieta tarp valstybių vadovų).