Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turėjo dvi Lietuvos valstybės gelbėjimo viltis – mokesčių kėlimą bei biudžeto deficito lopymą skolintomis lėšomis, kurios netolimoje ateityje turėjo būti uždirbtos iš ekonomikos augimo. Pasaulio ekonomikai leidžiantis į naują recesiją šios valstybės gelbėjimo viltys žlunga.

Biudžeto nesurinkimas ir artėjantis naujas sunkmetis yra rimtas perspėjimas A.Kubiliaus Vyriausybei, kad turi būti pateiktas naujas, realesnis Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Iki metų pabaigos likus keturiems mėnesiams į valstybės biudžetą nesurinkta 220 mln. Lt pajamų. Akivaizdu, kad biudžeto planas nebus įvykdytas. Pasaulio ekonomikų optimizmą vėl keičia pesimistinės nuotaikos. Dar nežinia, kokio gylio bus kita krizė, bet akivaizdu, kad kol pasaulio valstybių skolų problemoms spręsti nebus rasta rimto ir ilgalaikio mechanizmo, ritimosi į tolesnę ekonominę bedugnę išvengti nepavyks.

Dėl šių aplinkybių darosi sunkiai įgyvendinama pagrindinė premjero A.Kubiliaus ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės Lietuvos finansų ir ekonomikos stabilizavimo plano viltis – ilgalaikis ir tvarus Lietuvos ekonomikos augimas, turėjęs išspręsti visas valstybės skolos, biudžeto ir “Sodros” deficito problemas jau 2014 m.

Milžiniškų valstybės skolų suvaldymo ir tvaraus tolesnio ekonomikos augimo suderinimo uždavinys kol kas neturi jokio ekonominio sprendimo. Šio uždavinio sprendimo galimybių pasaulyje vėl bandoma ieškoti grįžtant prie senų ideologinių ginčų, kokios turi būti šiuolaikinės valstybės organizavimo sistemos. Labiau orientuotos į socialinę gerovę, su dideliu viešuoju sektoriumi, ar liberalios ir net konservatyvios, labiau orientuotos į didelę piliečių asmeninę atsakomybę, griežtai ribojant viešojo sektoriaus dydį bei reikalaujant ne mažesnio jo efektyvumo nei versle.

Garsaus verslo savaitraščio “Forbes” tinklaraštininkas Stevenas Bertoni pranešė, kad pasaulio turtingieji šiandien yra gerokai turtingesni, nei buvo 2008-aisiais. Jis remiasi “Capgemi” tyrimų centro ir “Bank of America Merrill Lynch” duomenimis, rodančiais, kad asmenų, turinčių daugiau nei 1 mln. JAV dolerių investicijų, skaičius padidėjo 8,3 proc. ir pasiekė 11 milijonų. 2007 m. tokių asmenų buvo 10 milijonų. Šių asmenų turtai šoktelėjo 9,7 proc. – iki 42,7 trln. dolerių. Jų turtas didėja daug sparčiau nei JAV BVP, kurio augimas 2011 m. pirmąjį ketvirtį buvo tik 1,9 proc.

Šie duomenys jau naudojami triuškinant JAV respublikonų sparno Arbatos judėjimo argumentus, siūlant įvesti papildomus mokesčius turtingiesiems. Šie skaičiai verčia krūptelėti net visko mačiusius ideologus. Britų dešiniojo dienraščio “Daily Telegraph” žurnalistas Charlesas Moore’as klausia: “Gal tikrai kairiųjų teisybė… Vienas didžiųjų politinės kairės teiginių visada buvo tas, jog tai, ką politinė dešinė vadina “laisvąja rinka”, iš tiesų yra klasta. Turtingieji kontroliuoja globalinę sistemą, kuri leidžia jiems kaupti kapitalą ir mokėti mažiausią galimą kainą už darbą. Iš to kylanti laisvė galioja tik jiems. Dauguma turi dirbti sunkiau tam, kad praturtintų negausią mažumą.”

Jam Vokietijos liberalų dienraštyje “Frankfurter Allgemeine” antrina ir vienas laikraščio leidėjų, žurnalistas Frankas Schirrmackeris: “Dešimt metų nevaldomos finansų rinkos raidos pasauliui sukeltos pasekmės yra sėkmingiausia prielaida kairiajai visuomenės daliai atgimti.”

Vis dėlto reikėtų rimčiau gilintis į tas priežastis, kurios sukelia nusivylimą laisvąja rinka ir ragina kurti milžiniško dydžio valstybės aparatus viskam valdyti ir kontroliuoti. Su 2008–2010 m. sunkmečiu buvo kovojama pumpuojant milžiniškas valstybines lėšas į viešąjį sektorių ir privačius bankus, siekiant didinti ekonomikos augimą ir gelbėti į bėdas pakliuvusius finansinius spekuliantus. Ką tai turi bendra su liberalia ar konservatyvia laikysena? Laisvoji rinka nereiškia, kad joje galima veikti kaip gangsteriams ar kaip sukčiams. Tokie turi būti laiku sustabdyti. Net jei jie yra įtakingi bankininkai ar milžiniško kapitalo investuotojai.

Politikų neatsakingai ir net nusikalstamai kuriami nepagrįsti piliečių lūkesčiai, kad ilgai gali gyvuoti visuomenės, kuriose itin gausus su viešojo sektoriaus pagalba gyvenančių piliečių skaičius, sukūrė ne tik trilijonines valstybių skolas, bet ir nemažos dalies kairiųjų pažiūrų visuomenės iliuziją, kad ne patys piliečiai atsako už savo gerovę, o mokesčių mokėtojų pinigus valdantys politikai.

Naujos pasaulinės ekonomikos recesijos akivaizdoje A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos planas nebėra pakankamas nei apimties, nei turinio požiūriu. Valstybės tarnautojų, politikų ir teisėjų atlyginimų mažinimas buvo sudėtinė nacionalinio susitarimo “Už saugią Lietuvos ateitį” dalis. Kasdien į viešąją erdvę patenka vis daugiau informacijos, kad Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros tarnautojams išmokėti priedai prie atlyginimų. Ką jau kalbėti apie laikyseną, kai premjeras savo kolegą, įkliuvusį brangioje “darbinėje” kelionėje po Naująją Zelandiją, ciniškai gina įrodinėdamas, kad tai buvo valdymo patirties įgijimo kelionė.

Bet net valstybės tarnautojams tapus šventesniems už popiežių, Lietuvos tai neišgelbėtų. Politikai turi pagaliau pripažinti (tai, ko niekada nenorėjo pripažinti Graikijos ir kitų praskolintų valstybių politikai), kad visas Lietuvos viešasis sektorius – švietimas, sveikatos apsauga, teisėtvarka, socialinė rūpyba bei kitos viešosios paslaugos yra per sunki našta mokesčių mokėtojams. Optimizmas, jog šią problemą savaime išspręs auganti Lietuvos ekonomika, turi būti keičiamas realizmu, kad recesija bus dažnesnis reiškinys nei augimas, bei suvokimu, kad masinė emigracija ir toliau žlugdys bet kokias tvaraus ir ilgalaikio Lietuvos ekonomikos augimo viltis, net ir esant palankiai ekonominei konjunktūrai.

Kairiosios ideologijos vyravimas bei tolesnis viešojo sektoriaus pūtimas Lietuvoje yra ne tik klaidingas, bet ir pavojingas. Mūsų ekonomikos augimo tempas niekada nebus toks, kad galėtų užtikrinti milžiniško viešojo sektoriaus gyvavimą. Lietuva, būdama neišsivysčiusi ekonomiškai ir nepajėgi technologiškai, prastai ir netalentingai administruojama valdininkijos, neįvertinusi savo ekonominio ir socialinio atsilikimo, mechaniškai nusikopijavo pokario Europos socialinį modelį, kuris yra labai brangus ir mums nerealus.