BFL / T.Urbelionio nuotr.

Jei Kūčių vakarą, prieš eidamas gulti, prisivalgysi daug sūrios silkės, o nakčiai prie lovos pastatysi vandens stiklinę, ją sapne padavęs ir bus tavo išrinktasis. Štai tokie Kūčių vakaro burtai, prisimenami ir šiandien, buvo mėgstami mūsų protėvių. Apskritai įvairūs vedybiniai burtai per Kūčias yra vieni populiariausių.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Šiuo metu tokie burtai atliekami tik pramogai, bet vis tiek juos atlikdamas širdies kertelėje trokšti, kad jie būtų tau palankūs ir sėkmingi“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų ir etnologijos katedros vedėja docentė dr. Laima Anglickienė.

Kūčių burtai – smagūs ir pritaikomi šiandienai

Mūsų prosenelės išbėgdavo į kiemą, užsimerkusios paimdavo glėbį malkų, o paskui jas suskaičiuodavo. Jei pavyko pačiupti porinį skaičių – kitais metais susiras porą ar netgį laukia vedybos. Jei malkų skaičius neporinis – dar bent metus teks palūkėti.

Arba į dubenį įsipildavo vandens ir sukdavo, kol atsiras verpetas, tada įmesdavo du angliukus. Jei vanduo juos sunešdavo į krūvą, džiaugdavosi – kitąmet ištekės. Atskirai plūduriuoti likę angliukai reikšdavo, kad mergina kitąmet liks viena.

Daugelis tiek vyresnių, tiek jaunų žmonių Kūčias pamini kaip svarbiausią šventę, tad galima suprasti, jog suprantame jos išskirtinumą.

Tokie burtai šiandien gali pasirodyti nelabai patrauklūs ar pernelyg sudėtingi, bet lietuviškų Kūčių papročių lobyne yra ir paprastesnių: pavyzdžiui, paimti saują kūčiukų ar riešutų ir juos suskaičiuoti. Jei saujoje porinis skaičius – kitąmet susirasi porą, o gal ir vestuvės nusimato.

Akivaizdu, kad su aktualiomis gyvenimo sritimis susijusias giliai įsišaknijusias tradicijas ar  šiandien tebepritaikomus smagius burtus išlaikyti pavyksta. Vis dėlto nemažai senųjų tradicijų ir papročių šiuo metu užmiršti. Tačiau L.Anglickienė įsitikinusi, kad dėl to neverta virkauti ir skųstis.

„Kiekviena žmonių karta – tiek gyvenusi prieš mus, tiek gyvenanti dabar ar gyvensianti po mūsų – keitė, keičia ir keis mūsų papročius ir gyvenseną, pritaikydama juos prie savo reikmių bei pasaulėžiūros“, – svarsto etnologė.

Jos manymu, dabar iš senųjų tradicijų ir papročių galima perimti mums tinkančius ir patinkančius momentus, kai kurias senųjų švenčių detales. Etnologų apklausos rodo, kad daugelis tiek vyresnių, tiek jaunų žmonių Kūčias pamini kaip svarbiausią šventę, tad galima suprasti, jog suprantame jos išskirtinumą ir žinome, ką daryti per Kūčias.

Vienas svarbiausių šios dienos momentų – visos šeimos susibūrimas draugėn, juk šioms šventėms į Lietuvą sugrįžta emigrantai, didmiesčių žmonės skuba į namus pas savo tėvus ar artimuosius, gyvenančius mažesniuose miesteliuose ir nuošaliuose kaimuose. Susėdimas prie bendro šventiško, specifiniais patiekalais nukrauto stalo ir yra pati gražiausia šventės dalis.

O pats Kūčių stalas, žinoma, yra labai svarbus šventės elementas. Lyginant su kitomis šventinėmis vaišėmis, lietuviškas Kūčių stalas iki pat šių dienų išliko pats tradiciškiausias. Manoma, kad ant jo turi būti konkretus skaičius patiekalų, dažniausiai 12.

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo patiekalų, kurie atskiruose regionuose gali skirtis.

„Tikima, kad 12 patiekalų simbolizuoja 12 sočių mėnesių. Dar vienas aiškinimas – Kūčių vakarienė siejama su krikščioniškąja paskutine vakariene, kurią valgė 12 apaštalų“, – simbolinę patiekalų skaičiaus reikšmę aiškina L.Anglickienė.

Tikima, kad reikia nors po truputį paragauti visų gausiai vakarienei paruoštų patiekalų. Ant Kūčių stalo būtinai turi būti silkės ir kitos žuvies. Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo patiekalų, kurie atskiruose regionuose gali skirtis, tačiau visiems patiekalams be išimties būdinga tai, kad jie yra pasninkiniai – gaminami be mėsos. Laikantis visų tradicijų, jie taip pat turėtų būti gaminami ir be pieno produktų, kiaušinių, gyvulinių riebalų (tik su aliejumi). Daugelis šių valgių nuo seno buvo apeiginiai (kūčia, kūčiukai, aguonpienis, avižinis ar spanguolių kisielius).

Ko per Kūčias daryti nevalia?

Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tokie triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą gali sukelti audras su krušomis.

Kūčios pasižymi ne tik gausiu stalu ir šventiniais burtais, bet ir specifiniais draudimais. Kadaise Kūčių dieną drausti kasdieniai darbai (verpimas, malimas girnomis, lopymas, adymas ir pan.), tikėta, kad nepaisant draudimų, galima labai pakenkti ūkiui ar savo asmeninei sėkmei.

Pavyzdžiui, per Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tokie triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą gali sukelti audras su krušomis. Negalima siūti, nes tuomet avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks.

Taip pat sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai tarp savęs ima kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirs, greitai mirs. Pasak L. Anglickienės, tokie draudimai išskirdavo šventines dienas, mat šventė turi skirtis nuo kasdienos, todėl galinčius palaukti darbus tądien reikia atidėti į šalį.

Karpis – ant kiekvieno Kūčių stalo

Tokias gilias Kūčių vakaro tradicijas išlaikė tik lietuviai ir lenkai. Pasak L. Anglickienės, svarbiausios priežastys, kodėl ši šventė liko mūsų krašte – jos populiarumas, svarbumas ir šiuolaikiniam žmogui vis dar suprantama prasmė. Svarbus visos šeimos susirinkimo draugėn aspektas. Reikšminga ir tai, kad Kūčių tradicija buvo išlaikyta ir per sovietmetį, tad šios šventės nereikėjo dirbtinai gaivinti.

Lietuviai ir lenkai ne tik išlaikė Kūčių tradiciją, bet sutampa ir nemažai šios šventės papročių.

Lenkijoje Kūčios nėra tinkamas metas išbandyti naujų valgių receptus: šeimos įpratusios laikytis tos pačios patiekalų receptūros iš kartos į kartą.

Iš Vilniaus į Varšuvą kuriam laikui persikraustęs Edvardas Sivickij, lygindamas abiejų šalių tradicijas, pirmiausia pastebi Kūčių Lenkijoje ir Lietuvoje panašumus: Kūčių vakarą susirenka visa šeima, o prie stalo sėda tik tada, kai danguje išvysta pirmąją žvaigždę. Kaip ir daug kur Lietuvoje, Lenkijoje įprasta prie šio stalo palikti tuščią lėkštę netikėtam svečiui ar atklydėliui, kuris gali nelaukti pasibelsti į duris. Pats stalas padengtas balta staltiese, po kuria neretai būna padėta šieno. Kūčių vakarienė taip pat prasideda kalėdaičio laužymu. Lenkai irgi tiki, kad Kūčių naktis stebuklinga ir jos metu prabyla gyvuliai.

Varšuvietė Magda Sierszeń pasakoja, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, privalu paragauti visų ant Kūčių stalo esančių patiekalų – tai reiškia sėkmę ateinančiais metais. O jei į namus užklystų netikėtas svečias ar prašalaitis, jį būtina priimti ir pasodinti prie stalo, kur jau laukia minėtoji tuščia lėkštė.

Visgi, žvelgiant atidžiau, galima rasti ir šiokių tokių skirtumų. Nors Kūčių patiekalai Lenkijoje taip pat pasninkiniai, jie šiek tiek skiriasi. Edvardas pabrėžia, kad 12 patiekalų skaičiaus griežtai laikomasi, o vienas iš šių patiekalų būtinai privalo būti karpis, net jei prie stalo susirinkę jo ir nemėgsta.

Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Anna Pilarczyk-Palaitis pastebi, kad Lenkijoje Kūčios nėra tinkamas metas išbandyti naujų valgių receptus: šeimos įpratusios laikytis tos pačios patiekalų receptūros iš kartos į kartą, čia vengiama improvizacijų, kasmet patiekiami tie patys konkretūs patiekalai. Todėl ir karpio negalima pakeisti menke ar kita žuvimi.

Tokios krikščioniškos detalės kaip kalėdaičio laužymas kartu yra ir senojo simbolinio dalijimosi duona.

Lenkijoje Kūčių patiekalai taip pat varijuoja priklausomai nuo regiono, tačiau galima išskirti populiariausius: barščiai iš raugintų burokėlių su „ausytėmis“, džiovintų baravykų sriuba su lakštiniais, vadinamoji „žuvis graikiškai“ – su keptomis daržovėmis ir pomidorų padažu ruošiama žuvis. „Tiesa, graikai, ko gero, apie tokį patiekalą nėra nė girdėję“, – šypteli pašnekovė.

Ant lenkiško Kūčių stalo dažnai atsiduria ir kutia – saldus patiekalas iš aguonų, medaus, riešutų, džiovintų vaisių ir grūdų, paprastai virtų kviečių.

Ilgiausias šiaudas ne visada reiškia laimę

Lietuvoje Kūčios liko pakankamai mažai paveiktos krikščionybės. Kaip teigia L.Anglickienė, netgi tokios krikščioniškos detalės kaip kalėdaičio laužymas kartu yra ir senojo simbolinio dalijimosi duona, kuri yra ir viso mūsų maisto simbolis, papročio kita forma. Šis paprotys atspindi siekimą maginiu būdu užtikrinti namams skalsą.

„Kadaise Dzūkijoje sodybos šeimininkas su duonos kepalu rankose apeidavo aplink gyvenamąjį namą, prieidavo prie durų ir pasibelsdavo. Kam nors iš namiškių paklausus, „Kas čia atėjo?“, šeimininkas atsakydavo: „Dievulis su duonele (kūčele)“. Tuomet kviečiamas užeidavo vidun. Duonos įnešimas gyvenamojo namo vidun, atliekant apeigą Dievo vardu, galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų garantuojamą skalsos atėjimą į namus“, – pasakoja etnologė.

Tarkime, po Kūčių vakarienės į Šv. Mišias skuba ne visi – jaunimas neretai susitinka su draugais ar surengia vakarėlį.

Lenkijoje Kūčių tradicijos glaudžiai susijusios su krikščionybe. Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovai kaip vieną esminių Kūčių vakaro papročių mini tradicines giesmes – kolędy. Šios giesmės apie Jėzaus gimimą Kūčių vakarą skamba kiekvienuose namuose, giesmininkai taip pat vaikšto po namus. Kūčių vakaro pradžioje įprasta garsiai skaityti ištrauką iš Biblijos apie Jėzaus gimimą. Po vakarienės visi būtinai keliauja į pasterką – vidurnaktį prasidedančias Šv. Mišias. Tiesa, Magda pastebi, kad ir šių krikščioniškų tradicijų šiandien laikomasi nebe taip griežtai. Tarkime, po Kūčių vakarienės į Šv. Mišias skuba ne visi – jaunimas neretai susitinka su draugais ar surengia vakarėlį.

Annos manymu, būtent krikščionybės įtaka nulėmė, kad per Kūčias Lenkijoje burtai nėra labai populiarūs. Lenkai taip pat turi tradiciją iš po staltiesės traukti šiaudą, tik burto tikslas kitoks: Lietuvoje manoma, kad ilgiausią šiaudą išsitraukęs ilgiausiai ir gyvens, o štai Lenkijoje šiaudus traukia netekėjusios merginos. Pirmoji ištekės būtent ta, kuri išsitraukė trumpiausią šiaudą. Tačiau apskritai vedybiniai burtai populiaresni ne per Kūčias, kaip Lietuvoje, o per Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.).

Naujo laikotarpio pradžia

Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje Kūčių–Kalėdų–Trijų Karalių laikotarpis suvokiamas kaip išskirtinis.

Etnologė L.Anglickienė pabrėžia, kad Lietuvoje jis buvo suprantamas kaip senojo metų rato pabaiga ir naujojo pradžia, nes visas gamtos ir žmonių gyvenimas sukasi ratu. Todėl į šį sakralų šventinį laiką privalu įžengti tinkamai pasirengusiam, švariam tiek kūnu, tiek siela. Iš čia ir kilę reikalavimai, kurių neretai paisoma ir šiandien: prieš šventes tvarkomi namai, šventinį stalą užtiesiamas balta staltiese.

Prieš šventes būtina susitaikyti su visais, su kuriais pykaisi ar kivirčijaisi, iki Kalėdų reikia grąžinti visas skolas. O jei prie Kūčių stalo sėsi su kuo nors susipykęs, skolingas, nešvarus – toks būsi ir visus ateinančius metus.