Šviežiose daržovėse ir žalumynuose esančius vitaminus mūsų organizmas pasisavina daug greičiau negu sintetines piliules. Tad kam jas gerti? Geriau sveikai maitinkimės! Juk iš pačių pirmųjų pavasario augalų galima pasigaminti gardžių, sultingų patiekalų.

Vertina viso pasaulio gurmanai

Daugelio gėlininkių darželyje galima pamatyti smidrų, dar vadinamų šparagais. Pas mus jie vertinami kaip dekoratyviniai augalai, nuo seno naudojami gėlių puokštėms puošti. O Prancūzijoje, Italijoje jauni, dar neišlindę iš žemės smidrų ūgliai – viena populiariausių ir brangiausių daržovių. Kaip tik dabar šparagų sezonas!

• Delikatesas, kuris gydo. Jaunuose šparagų ūgliuose yra žmogaus organizmo lengvai pasisavinamų baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų – geležies, kalio, cinko. Taip pat daug ląstelienos ir vitaminų A bei C, antioksidantų, lėtinančių organizmo senėjimą. Tai ne tik vertinga, bet ir labai mažai kalorijų turinti daržovė – 100 g yra tik 17 kcal.

• Ką žinoti renkantis. Maistui tinkami tik nepažaliavę ūgliai, nes žali jau būna sukietėję ir kartūs. Rinkitės tvirtus, žvilgančius šparagus. Atkreipkite dėmesį, ar jie neapdžiūvę, nepatamsėję galiukai.  Iš šparagų galima pasigaminti labai skanių patiekalų, pvz., trintų sriubų, valgyti virtus su įvairiais padažais, dėti į troškinius, kepti, konservuoti. Prieš gaminant šparagus reikia nuskusti ir nupjauti arba nulaužti apatinę, kietesnę dalį.  Laikyti šaldytuve juos galima ne ilgiau kaip dvi tris dienas, nes vėliau praranda savo tikrąjį skonį ir apkarsta.

Vasarą piktžolė, pavasarį – vitaminų užtaisas

"Veido" archyvas

Dilgėlės – vienos pirmųjų sužaliuojančių žolių. Nepraleiskite progos prisirinkti jų lapelių, nes juose susikaupia labai daug organizmui būtinų, ypač pavasarį, medžiagų. Jauni dilgėlių lapeliai visai nedilgina.

• Vitaminų bomba. Šviežios dilgėlės turi 15 proc. angliavandenių, 5,5 proc. baltymų, beveik 2,3 proc. mineralinių medžiagų – geležies, kalcio, magnio, kalio, natrio. Dilgėlių lapuose yra C, K, E, B grupės vitaminų ir karoteno, kuris mūsų organizme virsta vitaminu A. Šios jaunos piktžolės kelis kartus maistingesnės nei morkos ar špinatai. Dilgėlės gerina kraują (skatina hemoglobino gamybą), valo organizmą, suteikia energijos ir jėgų, gerina medžiagų apykaitą ir sustiprina imuninę sistemą.

• Puiki arbata, gardžios salotos. Dilgėlių stiebelius skinkite, kol jie dar ne aukštesni kaip 10–15 cm. Nuskintas dilgėles nuplaukite, paskui nuplikykite verdančiu vandeniu ir supjaustykite. Gautą žalią masę galima dėti į įvairias salotas, gardinti sriubas (ypač gerai dera su rūgštynėmis), troškinius, padažus, daryti koldūnų, balandėlių, paprikų ar baklažanų įdarus. Labai vertingos dilgėlių sultys. Litrais jų gerti nereikia, užtenka po vieną valgomąjį šaukštą. Arba galite užsiplikyti dilgėlių arbatos.

Jei norite šiomis maistingomis žolėmis mėgautis ilgiau, užsišaldykite arba susidžiovinkite jų jaunų lapelių. Džiovintos dilgėlės puikiai tinka mėsos ir žuvies patiekalams skaninti.

Česnakų laiškų ryšelis

"Veido" archyvas

Pavasario salotos neįsivaizduojamos be šviežių svogūnų laiškų, tačiau jų dar reikės palaukti. O kol jie auga, vitaminų atsargas organizme puikiai papildys žieminių arba laiškinių česnakų laiškai. Žiemą praleidę žemėje, darže žaliuoti jie pradeda vieni pirmųjų.

• Vitamino C daugiau nei svogūnuose. Česnakų laiškai daug vertingesni už valgomųjų svogūnų galvutes, mat vitamino C juose dešimt kartų daugiau. Vitamino C kiekiu lenkia jie ir svogūnų laiškus. Be to, žieminių česnakų laiškuose labai daug geležies, nemažai įvairių mineralinių medžiagų. O juose esantys eteriniai aliejai suteikia malonų kvapą ir skonį.

• Į salotas ir šaltibarščius. Česnakų laiškus puikiai tinka valgyti vienus kaip garnyrą prie mėsos ir žuvies patiekalų. Jų galima dėti į lapines salotas, troškinius, labai skanu smulkiai supjaustyti ant sumuštinių. Gražiai papuošia mišraines ir kitus šaltuosius patiekalus. Be to, tai puikus svogūnų laiškų pakaitalas šaltibarščiuose.

Kiaulpienė – gyvybės eliksyras

"Veido" archyvas

Taip ši žolė vadinama rusų liaudies medicinoje. Ir ne veltui. Naudingos ir valgomos visos kiaulpienių dalys: lapai, šaknys, žiedai. Šviežių lapelių galima prisirinkti jau ankstyvą pavasarį. Tačiau skanūs jie ir vėliau – drąsiai skinkite iki pirmųjų šalnų. O šaknis geriausia kasti pavasarį.

• Karstelėjusi, bet naudinga. Kiaulpienių šaknys ir lapeliai kartoki, tačiau būtent kartuminės medžiagos ir yra labai naudingos. Jos žadina apetitą, gerina virškinimą, reguliuoja medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, valo iš organizmo šlakus, padeda užkietėjus viduriams. Manoma, kad lecitinas, esantis kiaulpienėse, sulėtina Alzheimerio ligos vystymąsi. Kiaulpienės padeda esant padidėjusiam kraujo spaudimui. Taip pat kiaulpienių lapuose yra daug angliavandenių, geležies, fosforo, kalcio, magnio, karoteno, vitaminų B2, C, E. Visų šių naudingųjų medžiagų šių žolių lapuose yra kelis kartus daugiau nei salotose. Tačiau sergant gastritu ar turint skrandžio opų kiaulpienių nerekomenduojama labai daug valgyti, nes šios žolės stimuliuoja skrandžio sulčių gamybą. Dėl tos pačios priežasties vaikams irgi jų nereikėtų daug duoti, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą.

• Ką gaminti. Kiaulpienių lapai puikiai tinka į salotas, vienos – skanus garnyras prie mėsos, žuvies patiekalų. Taip pat iš jų galima virti sriubas, gaminti įdarus. Kad lapai nebūtų kartūs, juos nuplaukite ir pusvalandį palaikykite sūdytame šaltame vandenyje. Labai skanios skrudintos jaunų kiaulpienių lapų skrotelės. Jas kepkite svieste. Ypač tinka su žuvimi, mėsos patiekalais, virtais ir keptais kiaušiniais. Žiedais puošiami įvairūs šaltieji patiekalai, galima dėti į salotas. Džiovintos ir kavamale sumaltos kiaulpienių šaknys – puikus kavos pupelių pakaitalas.

Gaivi rabarbarų rūgštelė

"Veido" archyvas

Vos tik dirva atitirpsta, ūglius pradeda leisti rabarbarai. Jų žali lapai greitai auga, tad netrukus jau bus galima kepti rabarbarų pyragus.

• Prarasti saiko nereikėtų. Rabarbarai traškūs, švelnaus skonio, turi daug vitaminų, cukraus, obuolių ir citrinų rūgšties, vertingų organinių ir mineralinių medžiagų – kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies. Mažos rabarbarų dozės kietina vidurius, o didelės, atvirkščiai, laisvina. Jie gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, skrandžio sekrecijos veiklą. Vis dėlto rabarbarus reikėtų vartoti saikingai, nes šiose daržovėse yra žmogui kenksmingų oksalo rūgšties kristalų. Jų yra visose rabarbarų dalyse, ypač žaliuose lapuose, tik stiebai turi šiek tiek mažiau šių kristalų. Oksalo rūgštis veikia organizmą panašiai kaip sunkūs metalai – kenkia inkstams, gali susidaryti akmenų. Tačiau dėl to nereikėtų atsisakyti šios gardžios daržovės, nes žmogui, sveriančiam 70 kg, mirtina oksalo rūgšties dozė yra 25 gramai, o rabarbarų lapuose jos yra 0,5 procento. Kenksmingą kiekį žmogus gautų suvalgęs apie 5 kg lapų, o tai kažin ar įmanoma. Be to, pavasarį šios rūgšties lapuose būna mažiau, daugiau jos susikaupia rudenį.

• Ypatingo skonio daržovė. Pavasarį skinami ir valgomi rabarbarų lapkočiai. Nors tai daržovė, tačiau labiausiai tinka saldiesiems patiekalams ruošti. Iš rabarbarų kepami pyragai, gaminami džemai, padažai, galima išsivirti gardaus ir gaivaus kompoto. Labiausiai jie dera su imbieru ir citrusiniais vaisiais. Rabarbarai labai greitai suverda ir ištęžta, tad į puodą juos reikėtų dėti paskutinius. Be to, jie išskiria daug vandens.

Einam rūgštyniauti

"Veido" archyvas

Rūgštynėms pavasario šalnos taip pat nebaisios. Vos nutirpsta sniegas, ima kaltis žali jų lapeliai.

• Atsargiai – oksalo rūgštis. Rūgštynėse, kaip ir rabarbaruose, yra tos pačios nelabai geros oksalo rūgšties. Tad labai saikingai jų reikėtų valgyti tiems, kurių šlapimo pūslėje ar inkstuose tupi įsitaisęs akmenukas. Taip pat sergantiems reumatu, artritu, podagra. Sveikiems žmonėms pakenkti gali tik labai dideli rūgštynių kiekiai. Tad jų atsisakyti tikrai neverta – rūgštynėse yra labai daug naudingų medžiagų. Vitamino C jose panašiai tiek, kiek ir citrinose. Turi daug geležies, kalio bei magnio. Rūgštynės valo kraują, padeda pasišalinti iš organizmo skysčiams, gerina kepenų veiklą, žadina apetitą.

• Ne tik į sriubą. Vertingiausios rūgštynės – augusios pavėsingoje drėgnoje vietoje, jų lapeliai turėtų būti smulkūs, žali, be raudono atspalvio skylučių. Skinami jauni lapeliai, kol rūgštynės dar nesukrovė žiedų. Verdant rūgštynių skonis išlieka beveik nepakitęs, nelieka tik sodrios žalios spalvos. Įprasta virti rūgštynių sriubą, tačiau šie žali lapeliai puikiai tinka ir į kitas žalumynų sriubas. Stambiai supjaustytus lapelius galima trumpai apkepti svieste, pagardinti druska ir muskatų riešutais – bus gardus šiltas garnyras. Rūgštynės puikiai dera su špinatais ir lapiniais burokėliais. Šių daržovių derinys labai skanus prie žuvies, omleto, kiaulienos. Švieži, žali rūgštynių lapeliai – puikus priedas į salotas, įvairius aptepus ar varškę.