Amerikietiškoji kultūra užkariavo pasaulį todėl, kad Jungtinėse Valstijose nėra ir nebuvo Kultūros ministerijos. Tad vienintelis ir griežčiausias Amerikos kūrėjų vertintojas buvo vartotojas, balsavęs už jų sukurtus meno kūrinius kruvinu prakaitu uždirbtu doleriu. Dėl šios paprastos priežasties Amerika tapo viso pasaulio menininkų Meka. Visi žino – jei prasimuši Amerikoje, tavo sukurtą meną matys, garbins ir vartos visas pasaulis, būsi žymus ir turtingas.

Ką beliko daryti tiems save menininkais vadinantiems, kurie irgi nori būti žymūs ir turtingi, bet nemato (ar neturi) galimybių bei sugebėjimų prasimušti ten, kur veržiasi šio pasaulio kūrybingiausieji? Tokie garsiai šaukia apie “masinę antikultūrą”, kurią neva gimdą amerikiečiai, apie “žlugdomus” nacionalinius meną bei kultūrą ir bėga pas savo šalių politikus, reikalaudami, kad šie tą “nacionalinę” kultūrą (tai yra nevykėlius kūrėjus) remtų. O tie remia.

Regis, pirmieji iš mokesčių mokėtojų kišenės masiškai kūrėjams pradėjo mokėti prancūzai, įkandin jų (nes Prancūzija prieš tai keletą amžių buvo kultūros ir meno madų diktatorė) pasuko ir kitos Europos valstybės. Taip Europa iš esmės nužudė savo kultūrą ir meną, nes atidavė jį į pilkų biurokratų bei nykų supratimą apie meną teturinčių politikų rankas. Nuo tol europiniams menininkams nebereikėjo kurti žmonėms – jiems pakako įtikti (taigi ir kurti) valdininkams.

Valdiško meno apoteoze tapo Sovietų Sąjunga. Netgi visiškas kreivarankis, sugebėjęs “nupeckioti” tautų vado Vovočkos portretą ar nulipdyti mužiko su kepuraite biustą buvo garantuotas, kad bent jau buteliui degtinės su nebloga užkanda jis užsidirbs. O jeigu dar ir partijos pirmąjį sekretorių pavaizduos, tai taps “kūrybinės sąjungos” nariu, o tokiems pakankamai sotus gyvenimas garantuotas iki pat mirties: valdžia pirks “kūrybą”, net jeigu “kūrinys” tiesiu taikymu keliaus į muziejų sandėlius, iš kurių niekados nebebus ištrauktas. Greta to dar galutinai neprasigėrę “menininkai” galėjo, jų pačių žodžiais tariant, “varyti chaltūrą” – piešti socialistinio lenktyniavimo stendus kolchozų pirmininkams, apipavidalinti gamyklų fojė ar (o svajonių viršūne!) įsitrinti pas kokį kunigėlį šventųjų paveikslų piešti.Visą šį procesą vairavo kontora, kurią patys menininkai pelnytai vadino ne kultūros, o “chaltūros” ministerija. Ir svajodavo susėdę prie butelio, kaip Lietuva taps laisva, o jie galėsią “nebevaryti chaltūros”, bet kurti tikrąjį meną, kurio esą sovietų biurokratai neleidžią. Visa bėda, kad Lietuvai tapus laisva nė vienas iš tų “kultūros ir meno veikėjų” nepanoro nieko sistemoje keisti. Taip kultūros ministerija ir liko “chaltūros” ministerija, dalijančia varganus mokesčių mokėtojų litus tokiems pat varganiems “chaltūrščikams”. O jei taip, tai koks skirtumas, kas jai vadovaus?