Dirbdamas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete pastebėjau, kad švietimui ir mokslui skiriama daugiau dėmesio, o kultūros politikoje – visiška stagnacija, galima sakyti – vakuumas.

To priežastys, manau, yra kelios: finansavimo trūkumas bei atsainus Vyriausybės požiūris į šią sritį. Per daugelį metų prisikaupė problemų, spręstinų klausimų, kurie gana skaudžiai veikia mūsų kultūros darbuotojus. Nėra bendro Kultūros įstatymo. Kalbama, kad jo reikia, tačiau iki šiol nesiimama rengti.
Kol Vyriausybė nesuvoks, kad kultūros politika yra reikšminga tiek pat, kiek ir kitos sritys, pokyčių nesitikėkime. Lietuvos kultūros ir meno plėtrai turi būti teikiamas pakankamas valstybės finansavimas. Šiandien lėšų trūksta ne tik kultūros darbuotojų atlyginimams, bet ir svarbiems projektams baigti. Vyriausybė turėtų siekti, kad valstybės finansavimas, skiriamas kultūrai, atitiktų Lietuvos ekonominio augimo proporcijas, kad kultūros sektoriaus uždirbtos lėšos būtų investuojamos į kultūros ir kūrybos procesus bei sklaidą, o kultūros sektoriaus darbuotojai jaustųsi orūs.
Dažnai kalbėdami apie kultūrą pamirštame žmones, kurie ją puoselėja. Bibliotekininkai, muziejininkai, kitų kultūros įstaigų darbuotojai šiandien atlieka daugybę funkcijų – ne tik savo tiesiogines, bet ir tas, kurios nėra privalomos: bendrauja su vietos bendruomene, padeda užpildyti dokumentus, net deklaracijas. Tačiau už savo darbą kultūrininkai gauna neadekvačiai mažus atlyginimus, sparčiai artėjančius prie minimalaus uždarbio. Jiems nenumatyta jokių priedų, kultūros įstaigų darbuotojai neskatinami.
Vyriausybė privalo ieškoti galimybių skirti lėšų kultūros darbuotojų atlyginimams padidinti, nes savivaldybių finansinė padėtis prasta. Žadėta didinti atlyginimus atsižvelgiant į darbo stažą ir kvalifikaciją, tačiau iki šiol tai liko neįgyvendinta, o bibliotekų, kultūros centrų, muziejų darbuotojai verčiami eiti nemokamų atostogų. Šiuo metu bibliotekininkų atlyginimai yra patys mažiausi tarp biudžetinių ir net tarp kultūros įstaigų darbuotojų. Sparčiai nyksta norinčiųjų mokytis bibliotekininko specialybės. Kas pakeis į užtarnautą poilsį išeinančius specialistus? Taip pat derėtų kompleksiškai peržiūrėti ir ištaisyti mokesčių sistemos deformacijas kultūros ir meno srityje.
Kita problema – viešieji pirkimai, apie kuriuos taip dažnai diskutuojama. Visi norime, kad kultūrai ir menui bei kultūros paveldo išsaugojimui skiriamos biudžeto lėšos būtų naudojamos racionaliai ir skaidriai. Tam buvo priimtas Viešųjų pirkimų įstatymas, tačiau paaiškėjo, kad jis kai kuriose situacijose prieštarauja racionaliam protui, elementariai logikai, dėl to pažeidžiami kultūros ir meno srities kūrybiškumo plėtojimo pagrindai ar tarptautinis konkurencingumas. Nors pirkimai smulkūs, reikalavimai taikomi, kaip ir visiems, dideli, todėl sugaištama daug laiko, kurį kultūros darbuotojas galėtų skirti konkrečiam darbui, o ne popierizmui.
Pokyčiai kultūros politikos srityje būtini, antraip neturėsime jaunosios kultūrininkų kartos, kuri jau dabar mieliau renkasi užsienį, o ne tėvynę. Ir apskritai, žinodami, koks menkas įvairių projektų, festivalių finansavimas, kaip sako patys kultūros darbuotojai, turėtume pasidžiaugti kultūros srityje dirbančių žmonių išradingumu. Bet turime suvokti, kad progai pasitaikius šios srities specialistai gali atsisakyti dirbti Lietuvoje.
Taigi investicijomis į kultūros objektų infrastruktūrą ir finansinio skatinimo mechanizmais politikai turi sudaryti kuo palankesnes galimybes kiekvienam asmeniui pasiekti kultūrą ir dalyvauti jos gyvenime. Formuodami kultūros politiką privalome įtraukti menininkus, kultūros darbuotojus, kultūros ir meno asocijuotas struktūras, nes, mano nuomone, šie žmonės geriau už politikus žino, kokie pokyčiai šioje srityje būtini.