Kun. R.Gurkšnys: „Dievas veikia visame kame, taip pat ir versle, finansų srityje, tik reikia jį rasti ir išnaudoti jo teikiamas dovanas“

Jonė Kučinskaitė

Apniukęs ankstyvas šiokiadienio rytas. Didžioji gatvė, kurioje sutariame susitikti su Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, kunigu jėzuitu Ryčiu Gurkšniu SJ, dar tik bunda: skuba rūškani praeiviai, iš viešbučių tingiai išsliūkina apsimiegoję turistai.
Grįžtelime su fotografu atgalios, ir rytas įgauna kitokių spalvų: pro Šv. Kazimiero bažnyčios kiemo vartelius išeina nė akimirkai nenustojantis šypsotis, tarsi niekad jokių rūpesčiu nebūtų turėjęs ir neturintis kunigas R.Gurkšnys.

R.G.: Žmonių rūpesčius galima vardyti ir vardyti, bet aš stengiuosi ieškoti galimybių, kaip mes, Bažnyčia, galime padėti atrasti žmogui gyvenimo džiaugsmą, ramybę, atskleisti savo galimybes, talentus, svajones, – pokalbį pradeda energija kiekvieno sekmadienio neparapinės Šv. Kazimiero bažnyčios vidudienio šv. Mišiose minias maldininkų pakerintis kunigas. – Tiesa, per šiuos 23-ejus nepriklausomos Lietuvos metus įvyko tiek daug gražių pokyčių ir tuo pat metu matome nemažai skaudžių patirčių, bet aš visuomet stengiuosi įžvelgti daugiau gražių dalykų.
Aišku, mums kelia nerimą, kad žmonės, nerandantys savęs Lietuvoje, emigruoja svetur, kad negeba išspręsti nesutarimų, prieštaravimų, priimti vienas kito, liūdina didėjantis skyrybų šeimose skaičius, vyresnių žmonių nusivylimas, vienišumas, kitos bėdos. Bažnyčia stengiasi tokius žmones padrąsinti, įkvėpti, atskleisti jų gyvenimo dovanas, neišnaudotą potencialą ir paskatinti ieškoti, kas yra gera.
VEIDAS: Bet mes dar niekados taip gerai negyvenome – mūsų materiali gerovė niekad nebuvo tokia didelė kaip dabar. Sovietmečiu buvome gujami, bet laimingesni: siekėme, ieškojome, priešinomės sistemai, kiek ir kaip supratome. Šiandien to daryti nebereikia, tai kodėl ta materiali gerovė nesutampa su mūsų dvasine savijauta?
R.G.: Vienas atsakymų – sumažėjęs mūsų atsparumas. Sovietmečiu mes turėjome daugiau problemų, bet tas sunkmetis mus labiau grūdino, neleido apsnūsti, o dabar, kai pasiekėme ir materialios, ir minties, sąžinės, žodžio laisvės, pripratome prie tos gerovės. Aš pastaruosius keletą metų domiuosi pozityviąja psichologija, kuri aiškina, kaip žmogus pripranta prie gerų pokyčių, laimėjimų, naujo žmogaus, naujo darbo, gerovės, prie to, ką jis turi, ir tada atsiranda dvasinė tuštuma bei nežinojimas, kuo tą tuštumą užpildyti.
Jėzus ir Šventasis Raštas moko įprasminti savo gyvenimą tarnaujant, suteikiant daugiau laimės ir džiaugsmo kitiems. O kitas mano mokytojas – motyvacinių knygų rašytojas, oratorius Zigas Ziglaras sako, kad kiekvienas mes savo gyvenime galime pasiekti to, ko norime, jeigu padėsime kitiems pasiekti to, ko jie nori. Kitaip tariant, tarnavimas, dalijimasis savo turtu, laiku, energija, pasiaukojimas dėl kitų būtų viena galimybių užpildyti mūsų vidinę tuštumą.
VEIDAS: O kaip įpūsti žmonėms džiaugsmo, kad jie į kasdienius reiškinius žvelgtų optimistiškai, kad svajotų, darytų, siektų?
R.G.: Tai mūsų visų užduotis. Sovietmetis padarė savo įtaką – mūsų žmonės dar nedrįsta svajoti ir kalbėti apie svajones. Aš per savo pamokslus, seminarus, kitus mokymus stengiuosi padėti žmonėms labiau pasitikėti savo jėgomis, gebėjimais, svajoti ir siekti didelių tikslų, atskleisti savo potencialą, nes kiekvienas žmogus širdyje turi giliai slypinčių troškimų: vieni nori geresnių santykių šeimoje, kiti – daugiau klientų ir sėkmės versle, treti – pagerinti savo šeimos finansinę padėtį, kad galėtų deramai pasirūpinti vaikais, pakeliauti, kad išsipildytų kiti jų siekiai.
Beje, ir mokyklos galėtų daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymui: jų svajonių, troškimų įvardijimui, talentų atskleidimui, kad žmonės drąsiai kurtų, nebijotų iššūkių, teigiamai mąstytų. Juk šitai yra kiekviename mūsų, tik kai kuriuose labai giliai užslėpta.
VEIDAS: Intelektualai neretai burnoja, girdi mums siekti tikslų kliudanti mūsų religija, katalikybė, mat katalikas privaląs būti kuklus, nesistengti dominuoti. O va estai, kurie yra liuteronai, kur kas daugiau už mus pasiekė ir versle, ir politikoje, jie ir dvasiškai sveikesni, nes jų religija mokanti veržlumo, verslumo, siekinių. Nors štai jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir vadinamasis koučeris – ugdomojo lyderiavimo mokytojas. Kaip katalikui tai įmanoma suderinti?
R.G.: Bažnyčia yra nuveikusi nemažai darbų, padėdama žmonėms pakelti gyvenimo sunkumus. Sovietmečiu Bažnyčia buvo ta pozityvi jėga, kuri nė akimirkai nesusitaikė su priespauda: kovojo dėl žmogaus teisių, Bažnyčioje buvo daugybė drąsių kunigų, kurie buvo tikri koučeriai – padėjo žmonėms nesusitaikyti su išnaudojimu.
Antra vertus, per tuos daugiau kaip du tūkstančius krikščionybės metų būta daugybės mėginimų atskirti tikėjimą, Bažnyčią nuo pasaulio. Bet aš, kaip ir mūsų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola bei kiti jėzuitai, stengiuosi atrasti Dievą visur: ir tarpusavio santykiuose, ir versle, ir finansuose, ir sveikatoje, ir politikoje, ir švietime, ir moksle. Jėzuitai visada sakydavo, kad Dievas veikia visame kame, tik labai svarbu atrasti Dievą ir išnaudoti visas jo dovanas. Kartu Jėzus sako, kad iš to, kam bus daug duota, bus ir daug pareikalauta.
Iš tikrųjų, jeigu mes nuoširdžiai ir geranoriškai skaitome Šventąjį Raštą, stengiamės suprasti Jėzų, jame rasime labai daug ugdomojo lyderiavimo mokymo. Beje, viena evangelikų pastorė yra išleidusi knygą anglų kalba „Jėzus – gyvenimo koučeris“. Juk Jėzus mus mokė atrasti gyvenimo potencialą, siekti gyvenimo tikslų, vykdyti Dievo skirtą užduotį gyvenime, dar labiau pasiaukoti kitiems, džiaugtis kitų sėkme, per tai kilti aukštyn ir pasiekti savo tikslų.
VEIDAS: Tačiau mes, patys norėdami būti turtingi, sukurti verslo imperijas, nemėgstame sėkmės lydimų žmonių, niekiname verslumą, verslininkus siejame su bedievyste. O štai jūs sakote, kad šv. Ignacas skatino ieškoti Dievo visur: taip pat ir finansų, verslų srityje.
R.G.: Jėzus niekada nesmerkė pinigų ir niekada nepasisakė, kad verslas, ekonomika yra blogis. Blogis yra žmogaus godumas ir tai, kad jis netinkamai elgiasi su pinigais. Juk kiekvienas mūsų, taip pat ir Bažnyčia ar labdaros organizacijos, norėdami kažką sukurti, turime turėti pinigų. Ir jei pinigai yra ne gyvenimo tikslas, o tik priemonė siekti aukštesnių tikslų – viskas gerai. Mat jei pinigai netarnaus aukštesniems siekiams, tai susikūrę materialinę gerovę pateksime į dvasinę tuštumą. Mokslo tyrimai rodo, kad pinigai nepadidina žmonių laimės. Jos suteikia dalijimasis gerove ir kūrimas didesnių projektų, kuriems reikia didelių pinigų.
Taigi, jei norime sukurti tokią Bažnyčią, kuri būtų ne tik bobučių susirinkimo vieta, bet patraukli vieta ir šeimoms, ir verslininkams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, kurioje visi mielai ir svetingai priimami, gali semtis stiprybės kitiems darbams, tikrai reikia ir finansų. Žinoma, su Dievo pagalba ateis ir finansai, bet mes neturime niekinti jų, siekdami kilnių tikslų, kurdami gražesnį pasaulį, nešdami tikėjimą, džiaugsmą, viltį.
VEIDAS: Kaip tapti lyderiu, siekti tikslų nelipant kitiems per galvas, nepaminant moralės normų, dvasingumo?
R.G.: Mes dažnai neteisingai suprantame, kas yra lyderis. Aišku, mūsų patirtis neretai rodo, kad organizacijų vadovai išnaudoja darbuotojus, lipa per kitų galvas. Bet tai neteisingas lyderio suvokimas, kurį diktuoja bloga mūsų patirtis. Mes, lyderystės mokytojai, lyderį apibrėžiame kaip darantį teigiamą įtaką kitiems, kaip padedantį kitiems atsiskleisti, kaip tą, kuris turi viziją ir ja uždega kitus, suteikia kitiems žmonėms galimybę, įgyvendinant jo viziją, pasiekti ir savų tikslų. Tai idealus vadovas, kurio mes visi norėtume. O kad tai įmanoma, rodo kitų šalių didžiulių kompanijų vadovų patirtis.
VEIDAS: Šįmet kviesdamas vaikus ir suaugusiuosius į koučingo stovyklą pabrėžėte, kad visi gimstame lyderiais, bet tuomet kur ir kada dingsta tas mūsų lyderystės pradas?
R.G.: Jis niekada nedingsta, jis slypi kiekviename žmoguje, bet vieniems lengviau jį atskleisti, nes jie turi įkvepiančius tėvus, draugus, mokytojus, kitiems sunkiau.
VEIDAS: Kaip tėvai gali ugdyti savo vaikų lyderystę?
R.G.: Negalima vaiko vien tik girti, jam reikia rėmų, bet šie rėmai turi padėti vaikui augti. Aš nesu vaikų ugdymo specialistas, bet mane žavi amerikiečių mokymo ekspertė Marva Collins. Ji darbavosi vargingame juodaodžių rajone, kuriame retas vaikas gyvenime pasiekdavo kažką daugiau, mat daugelis vaikų, sulaukę vos 12–13 metų, mesdavo mokyklą, įsitraukdavo į gaujas ir ten kurdavo tolesnį savo gyvenimą. M.Collins užsibrėžė kuo daugiau vaikų ištraukti iš vargo. Nuo pat pirmos pamokos ji vaikams kartojo: “Jūs esate stiprūs žmonės, jūsų laukia didelė sėkmė, dideli laimėjimai, bet jūsų gyvenimo sėkmė slypi jūsų rankose. Nieko nekaltinkite – nei tėvų, nei valdžios, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Jūs galite susikurti gyvenimą tokį, kokio norite, ir aš tikiu, kad jūs tai galite.”
Tuos žodžius mokiniams ji kartodavo kasdien, bet kartu buvo labai griežta mokytoja. Ji ugdė vaikų talentus, potencialą, bet buvo nustačiusi griežtas ribas. Jei vaikas pasielgdavo netinkamai, bausdavo jį sakydama, kad jis turi abėcėlės tvarka nurodyti 10 gerų savo charakterio savybių. Jei šis vėl nusižengdavo, vėl turėdavo nurodyti 10 gerų savybių abėcėlės tvarka, bet kas kartą vis kitų, jau paminėtos nebetikdavo. Taigi kad nebereikėtų laužyti galvos galvojant apie geras savo savybes, vaikai stengdavosi neprasikalsti.
Kiekvieną vaiką ji aprašydavo: kokios jo gerosios savybės, kokių jis turi talentų, kas jį uždega, ir stengdavosi tai parodyti skirdama užduotis pagal gebėjimus. Ir tie vaikai, kurie kitose mokyklose buvo nurašyti, mokomi M.Collins baigė mokslus, tapo žymiais gydytojais, teisininkais, politikais, mokytojais, verslininkais.
Jos pavyzdys rodo, kad toks modelis, kai stengiamės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas jame yra gero, ir sukuriame griežtas ribas bei aplinką, kurioje žmogus gali augti, atskleisti savo talentus, pašaukimą, yra veiksmingas, nes įjungia vaiko laisvą pasirinkimą, galimybes svajoti ir kryptingai siekti savo sėkmės.
VEIDAS: O kaip atrasti savo pašaukimą?
R.G.: Čia padėtų koučingas, bet nebūtina samdyti asmeninio mokytojo. Visi esate laukiami mūsų Šv. Kazimiero bažnyčioje, aš laukiu kiekvieno sekmadienio 12 val. šv. Mišiose, taip pat mūsų stovyklose, kituose susitikimuose. Tikrai visiems padedame, ypač vidutinio amžiaus žmonėms, juk daugelis mūsų baigę mokyklas dažnai pasirenkame ne tuos darbus, kuriuos mėgstame, kurie padeda atsiskleisti mūsų talentams, o tuos, kurie suteikia galimybę kuo greičiau užsidirbti, išlaikyti šeimą. Mes neskiriame laiko pašaukimui ieškoti. Tad į mūsų mokymus Bažnyčioje ateina įvairaus amžiaus žmonių, ir mes kartu keliame įvairius klausimus.
Vienas būdų rasti pašaukimą – kelti klausimus, kas man patinka, kur norėčiau dar darbuotis, kokie žmonės ir jų laimėjimai mane žavi, kur aš galėčiau save išbandyti. Žinoma, nepatariu iš karto mesti darbo, bet bent dalį savo laisvalaikio visi galime skirti domėjimuisi sritimi, kuri mus uždega, įkrauna, kurioje jaučiamės laimingi, tampame sėkmingi, net jei dirbame 60–80 val. per savaitę.
Tiesa, kartais galime svajoti apie pašaukimą, bet kai praktiškai pabandome, imame domėtis, studijuoti mus traukiančią sritį, pamatome, kad ji nėra mūsų. Tad derėtų save išmėginti toje srityje įsitraukiant į savanorišką veiklą, juk savanoriai mielai priimami, pagaliau svarbu rasti bendraminčių.
VEIDAS: Jūs esate lyderių mokytojas. Kuo skiriasi vadovų mokymas būti lyderiais nuo jų darbuotojų motyvavimo?
R.G.: Tai panašios sritys. Motyvacijos mokytojai, kurie dirba įmonėse, naudoja panašius metodus, nes esmė – padėti žmonėms atskleisti juose slypinčią energiją, tikslus, troškimus, potencialą. O vadovai mokomi šiuolaikinių motyvavimo priemonių. Tradicinės priemonės buvo riestainis ir lazda, tai yra finansinės premijos arba bausmės už prastus rezultatus. Šiuolaikiniai metodai ir efektyvesni, ir taupantys lėšas.
Vadovai mokomi motyvuoti darbuotojus sukuriant tinkamą aplinką jų potencialui atsiskleisti, nes kai vadovas paskiria darbuotoją į tas pozicijas, kuriose atsiskleidžia jo talentai, kur jis dirba su užsidegimu, nereikia ir nuolatinio papildomo finansinio motyvavimo. Žinau įmonių, kurios skiria po vieną dieną darbuotojų talentams atskleisti.
Beje, taip yra ir “Google” kompanijoje, o jos darbuotojų sukurta elektroninio pašto “gmail” sistema atsirado ne jiems atliekant kasdieninį darbą, o tokių motyvacinių dienų metu. Paprastai darbuotojai turi pristatyti visiems kolegoms, ką jie nuveikė naujo per tokias dienas.
VEIDAS: Jūs daug laiko praleidote Europos didmiesčiuose, JAV. Sakykite, kuo mes skiriamės ar esame panašūs tikėjimo atžvilgiu?
R.G.: Žmonės visur yra tokie patys: su savo svajonėmis, troškimais, baimėmis, silpnybėmis, iššūkiais. Žinoma, Lietuvoje dar daug erdvės skatinti žmones labiau įsitraukti į savanorišką veiklą, kad jie labiau išnaudotų savo talentus, energiją, žinias, įgūdžius. Tai irgi yra tikėjimo stiprinimas, nes visada veikia dėsnis: kuo daugiau duodame kitiems, dalijamės materialiniu turtu, tuo laimingesni tampame patys, patiriame daugiau ramybės, džiaugsmo.