Maciejus Radziwiłłas
Alfredas BUMBLAUSKAS
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos istorikų bendrą knygą „Kunigaikščiai Radvilos“. Jos autoriai – prof. dr. Raimonda Ragauskienė, doc. dr. Genutė Kirkienė ir prof. dr. Alfredas Bumblauskas, taip pat dr. Volodymyras Aleksandrovičius (Ukraina) ir menotyros kandidatė Olga Baženova (Baltarusija). Leidyklai ir autoriams maloniai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame kiek sutrumpintą A.Bumblausko pasikalbėjimą su kunigaikščiu Maciejumi Radziwiłłu (57 m.) iš Varšuvos, Lenkijoje ir Lietuvoje veikiančios bendrovės „Trakcja Tiltra“ valdybos pirmininku.
– Ar jūsų giminėje yra kokia nors vadovybė, kuri užsiima giminės politikos formavimu?
– Anuomet, kai išmirė Biržų šaka, natūraliu szef la Familie buvo svarbiausios – Nesvyžiaus – ordinacijos ordinatas. Vėliau tos trys pagrindinės ordinacijos du šimtus metų buvo vienose rankose. O prieš karą giminės lyderiu, atsižvelgiant į jo politinę ir ekonominę padėtį Lenkijoje, tapo Olykos ordinatas, išskirtinio intelekto žmogus Jonušas Radvila (1880–1967). Tai sukėlė tam tikrų nesusipratimų su Nesvyžiaus ordinatu Albrechtu (1885–1935), kuris, sakoma, taip pakomentavęs šį faktą: „Tegul jau jis būna giminės galva, jeigu jam tai teikia malonumą.“
Dabar tokių ginčų nėra, nes giminei lyderis nereikalingas, ir tarp mūsų pernelyg daug individualistų.
Nesvyžiaus ordinato Leono vyriškosios giminės palikuonys išmirė. Įpėdinis nebuvo nurodytas. Nebuvo prasmės to daryti. Būti ordinatu be ordinacijos šiek tiek juokinga. Taigi giminė ir vėl tapo vienodą politinį, šeimyninį ir turtinį statusą turinčių asmenų grupe, nes visos šakos viską prarado. Vieni – daug, kiti – mažiau, treti – viską.
Mes su pusbroliu ėmėmės iniciatyvos užmegzti kuo daugiau ryšių su Lietuva ir Baltarusija, kiti asmenys tuo mažiau domisi. Abu užmezgėme daug įvairių ryšių Lietuvoje ir Baltarusijoje. Ši istorija mus tikrai žavi, bet dabar turiu ir daug verslo ryšių Lietuvoje. Viena mano vadovaujama Lenkijos firma nupirko didelį inžinerinį statybos koncerną Kaune. Taigi ne vien istorija, bet ir dabartis, ir ateitis.
Smagu, kai gali istorinius giminės pomėgius susieti su verslu. Vis dėlto man labiau patinka tos istorinės sentimentalios kelionės, ypač į Nesvyžių, su mūsų teta, kilusia iš Radvilų, Elżbieta Tomaszewska, paskutine dar gyva šios visai giminei svarbiausios pilies gyventoja. 2012 metais jai sukako 95-eri. Elżbieta Radziwiłł-Tomaszewska, primo voto Czartoryska, buvo visai jauna, ištekėjo prieš pat karą. Ji yra to priešpaskutinio Nesvyžiaus ordinato Albrechto Radvilos dukra.
– O kaip Taujėnų Radvilos tarpukario Lietuvoje? Iš kokios šakos jie kilę?
– Mūsų šaka buvo giliausiai suleidusi šaknis į LDK žemes. Senoji Nesvyžiaus Radvilų šaka baigėsi kartu su Dominyku Jeronimu, Napoleono karininku, žuvusiu mūšyje prie Hanau 1813 metais. Jo vyriškosios giminės palikuonys nebuvo pripažinti teisėtais ordinacijų paveldėtojais. Paskui ordinacijas perėmė Berlyno šaka, dvi jų kartos niekada nebuvo atvykusios į Nesvyžių ir Olyką. Gyveno Berlyne ir tuokėsi su vokiečių arba dažniausiai prancūzų šeimomis, įaugo į Prūsijos politinį gyvenimą.
Su prieškario Lietuvos teritorija susijusi buvo tik Šydloveco šaka, išlaikiusi senus dar iš Daumantų paveldėtus dvarus. Didelės Biržų Radvilų valdos XVIII amžiuje po ilgų ginčų teismuose grįžo giminei, bet greitai perėjo į Tiškevičių, Čapskių, Ževuskių ir kitų giminių rankas kaip Mykolo Kazimiero Žuvelės dukrų kraitis ir į kunigaikščių Sayn-Wittgensteinų rankas kaip Stefanijos, paskutinio senosios Nesvyžiaus šakos ordinato, jau minėto Dominyko Jeronimo dukros, kraitis. Paskui tie turtai perėjo kunigaikščiams Hohenlohėms. Šydloveco šaka turėjo valdų ir dabartinėje Baltarusijoje, Nesvyžiaus ir Šydloveco apylinkėse, bei kitų turtų Karūnoje. Ši šaka buvo ne tokia kosmopolitiška, labiau įsišaknijusi šiame krašte. Be to, mano ir pusbrolio motinos yra seserys, taip jau juokingai susiklostė, kad jos iš Čartoriskių, taigi ši maišatis dar labiau skatina mūsų domėjimąsi LDK istorija. Čartoriskiai, kilę iš Algirdaičių, turi kunigaikščių titulus, o Radvilos, kaip teigia legenda, kilę iš garsiausio pagoniškosios Lietuvos krivių krivaičio – Lizdeikos. Tai kaip čia nemylėsi LDK ir šių žemių?
Mūsų šaka ilgus metus buvo tarsi tų garsiausių, kosmopolitiškesnių Radvilų šešėlyje. Taigi mes – Šydloveco šaka, kartais sakoma ir Šydloveco-Palanečkos. Palanečka – mažytis kaimelis prie Nesvyžiaus.
– Dabar pasikalbėkime apie jūsų giminės palikimą Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, senojoje Prūsijoje, Vokietijoje, Rusijoje, taip pat kitose šalyse.
– Antai 1939 metais Radvilų gyveno Lietuvoje ir Lenkijoje, kitaip tariant, senojoje Karūnoje ir senosiose LDK žemėse, dabartinėje Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lietuvoje Taujėnai – tai ne koks mažytis dvarelis. Jie ten gyveno. Turėjo Lietuvos pilietybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Taujėnuose gyvenę Radvilos labai gerai išmanė Biržų šakos tradicijas – vienas jų buvo Jonušo Radvilos pulko garbės komendantas. Nesvyžius ir Olyka, Palanečka arba Davyd Haradokas, lenkų nuosavybė Krokuvoje ir prie Varšuvos, Kielcų apylinkėse. Prie Krokuvos – Balicai, Didžiojoje Lenkijoje – Pšygodzicė ir kitos vietovės. Visa Abiejų Tautų Respublika.
XIX amžiuje žemės buvo trijų monarchijų okupuotos, o po Pirmojo pasaulinio karo jie ir toliau gyveno šiose žemėse, tai buvo ganėtinai unikalus reiškinys, nes iš tikrųjų prieškario Lietuvos teritorijoje iš tų didžiųjų giminių buvo likę tik Tiškevičiai ir Römeriai, bet pastaroji šeima nedaug ką reiškė Pirmojoje Abiejų Tautų Respublikoje. O iš kur čia atsirado Tiškevičiai?
Jie iš Radvilų valdų per santuokas perėmė Biržus, Kėdainius ir keletą kitų dvarų. Siesikai atiteko Daugėloms ir jie juos valdė iki karo, bet Čartoriskių, Sanguškų, Sapiegų ten nebuvo. Kai Lietuva užkariavo rusų žemes, Čartoriskiai, kaip ir Sanguškos, ėjo į tolimą Ukrainą. Ten jie užėmė naujas teritorijas: Voluinėje esančius Klevanę, Čartoryską. Čartoriskiai tapo Voluinės gimine, paskui jiems atiteko didžiulės Seniavskių valdos dabartinės Pietryčių Lenkijos plotuose, o Sanguškos – jau arčiau Odesos.
Vienintelė visame LDK plote išlikusi šeima – Radvilos. Tačiau Radvilos priklausė toms retoms lietuvių šeimoms, kurios jau XV ir XVI amžiuje tuokėsi su Karūnos giminėmis. Visada primenu, kad Albrechto Radvilos, vieno iš paskutinių Nesvyžiaus ordinatų, gyslomis tekėjo daugiau vokiečių ir prancūzų nei lenkų ir lietuvių kraujo. Gimė Berlyne, mokėsi Sankt Peterburge. Vedė amerikietę. Paklaustas apie tautinę tapatybę atsakė: „Esu tuteišis.“ Manau, kad šiuo trumpu sakiniu jis atskleidė daug Radvilų dvasios.
Dubingiuose, perlaidojant Mikalojaus Juodojo ir Mikalojaus Rudojo palaikus, savo kalbą pasakiau angliškai, nes ten buvo visas diplomatinis korpusas, bet šį sakinį pakartojau lenkiškai. Vytautas Landsbergis jį įsidėmėjo ir visada, kai tik susitinkame, traukia mane per dantį: „O, ponas tuteišis.“
– Pasikalbėkime apie jūsų požiūrį į LDK istoriją.
– Mane labiausiai sukrėtė jūsų referate, apie kurį anksčiau kalbėjome, išsakyta mintis, kad XV–XVIII amžiaus istorija XIX amžiaus lietuviams buvo svetima. Ir taip, deja, dažnai yra ligi šiol. Lietuvoje turiu daug draugų ne istorikų, išsilavinusių žmonių, bet vieną jų pats turėjau vedžioti po Vilnių. Kodėl? Todėl, kad yra įsišaknijęs mąstymas: „Tai ne mūsų istorija.“ Ir tai mane visada labai liūdina, nes man tai yra MŪSŲ istorija. Viskas yra mūsų istorija: ir Mindaugas, ir Jogailaičiai, ir Didžioji Kunigaikštija, ir Unija, ir prieškario Lietuva, ir Vilniaus kraštas, ir Žemaitija, ir tai, kas dabar Baltarusija ir Ukraina. Kiekvienam Lietuvos ambasadoriui Lenkijoje duodu Jonušo Radvilos, to iš „Tvano“ žinomo vaivados ir etmono, portretą ir visada sakau tą patį: „Lenkijoje jis yra išdavikas, o Lietuvoje – didvyris. Man jis – dėdė.“
Daugelis lenkų, taip pat turinčių lietuviškų šaknų, mano, kad tai tik jų istorija, o „jūsų“, lietuvių, ten nebuvo. Ne, jūs ten buvote, ir mes buvome, visi buvo, ir tai yra svarbiausia. Mes, priklausydami tai giliausias šaknis LDK turinčiai giminei ir kitoms giminėms, galbūt labiau už kitus jaučiame, kad viskas yra tiesiog mūsų visų. Viskas yra mūsų: ir Mindaugas, ir Jogaila, ir Žygimantas Augustas.
Dabar nėra prasmės dalyti istoriją į „mūsų“ ir „jūsų“. Ir kas gali žinoti, kas iš ko kilęs? Toks skirstymas yra ideologinio pobūdžio. Turiu viltį, kad ilgainiui šiuolaikiniai lietuviai kitaip pažvelgs į XV–XVIII amžių LDK istoriją.
– Bet iš jūsų pasakojimo sprendžiu, kad visa istorija – ir su išdavikais, ir su didvyriais – yra jūsų. Pakalbėkime apie Henryko Sienkiewicziaus „Tvane“ vaizduojamus Radvilas.
– Sienkiewiczius „Tvane“ Biržų Radvilas pavaizdavo kaip Abiejų Tautų Respublikos išdavikus. Bet kaip gali būti išdavikas ne tos šalies pilietis ir nepriklausantis tai tautai? Vadinamoji Radvilų „išdavystė“ buvo atsisakymas įtraukti Lietuvą į naują tragišką karą, kurio priežastis – perdėtai išaugusios Lenkijos Vazų ambicijos. Kėdainių sutartis – tik pasekmė, ji atsirado tada, kai Jonas Kazimieras sulaužė Liublino unijos nuostatas.
Sienkiewiczius buvo laikomas istorinių romanų autoriumi. Bet jie buvo greičiau neistoriniai. Savo meto sąvokas jis perkėlė į tolimą praeitį, nesigilindamas į buvusių epochų specifiką. Geras pavyzdys „Tvane“ yra tėvynės samprata. Išdavystės ir patriotizmo suvokimas XIX amžiuje buvo visiškai kitoks nei XVII amžiuje.
Sienkiewicziaus įtaka yra didelė, jis buvo geras rašytojas ir todėl Lenkijoje toks paveikus. Antra, parašė po Sausio sukilimo traumos visuomenei reikalingą veikalą.
Trečia, beje, mažai kas žino, kad jis nenorėjo konfliktuoti su caro cenzūra, todėl savo romane nutylėjo iš Maskvos kylančią grėsmę, kuri, to meto lietuvių nuomone, buvo kur kas pavojingesnė nei vieno Vazos pakeitimas kitu Vaza. Dabar irgi mažai kas norėtų, kad vietoj unijos su Švedija grįžtų Maskvos dominavimas.
Be to, dar buvo Liublino unijos klausimas. Jau minėjau, kad karalius sulaužė Liublino unijos sutartį. Neužmokėjo Jonušui Radvilai už du karus su maskoliais. Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila privalėjo ginti LDK, savo lėšomis finansuoti kariuomenę, bet paskui turėjo teisę reikalauti, kad pinigai būtų grąžinti. Taigi kiek dar turėjo kariauti mokėdamas vien iš savo kišenės? Karalius Jonas Kazimieras jau buvo pasprukęs iš šalies. Kas turėjo finansuoti dar vieną karą?
Kai skaitai Sienkiewicziaus knygą, atrodo, kad ta kariuomenė, kuri buvo Kėdainiuose, buvo lietuvių, valstybinė kariuomenė. Tačiau tuo metu Lietuvoje šiose apylinkėse nebuvo valstybinės kariuomenės. Tai buvo privati Radvilų kariuomenė, kurią finansavo Jonušas Radvila. Dar vienas dalykas, kad į anuos Radvilas negalima žiūrėti (mes – tai jau visai kas kita) kaip į vieną iš daugelio bajorų ar magnatų giminių. Tam tikru mastu jie buvo Jogailaičių depozito paveldėtojai.
Dėl kažkokių priežasčių Radvila Astikaitis, iš kurio vardo kilo visos giminės pavardė, buvo rimtas pretendentas į didžiojo kunigaikščio sostą tuo metu, kai valdant Kazimierui Jogailaičiui kai kurie Lietuvos ponai norėjo nutraukti sąjungą su Lenkija. Galiausiai Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulas Radviloms pirmą kartą buvo suteiktas XVI amžiaus pradžioje. Tais laikais tai buvo retas dalykas. Šį titulą pelnęs Mikalojus Radvila buvo Barboros, Rudojo ir Juodojo senelio brolis. Tai tik keletas faktų. Pamirštama, kad buvo dar Boguslavas Radvila, labai įdomus asmuo, Sienkiewicziaus visai nesuprastas personažas, „Tvane“ vaizduojamas kaip pats blogiausias žmogus.
– Avantiūristas.
– Bet juk jis buvo Jogailaičių palikuonis. Jo senelė – iš Jogailaičių, motina – iš Hohencolernų. Jo pretenzijos į sostą buvo pagrįstos. Jogailaičiams jis toks pat giminė kaip ir Vazos. Sienkiewiczius nesuprato, kad Boguslavo ambicijos tapti karaliumi kilo ne vien iš puikybės. Deja, daugeliui žmonių Sienkiewicziaus trilogija yra vienintelis istorinis šaltinis apie XVII amžiaus Abiejų Tautų Respubliką.
Unija su Lenkija, ypač 1569 metų Liublino unija, Lietuvoje buvo laikoma išdavyste ir vertinama kaip itin nenaudingas įvykis lietuvių tautai. Lenkų, ypač XIX amžiaus Krokuvos mokyklos istorikų, buvusia ir esama nuomone, unija buvo blogas dalykas, nes atskyrė Lenkiją nuo Vakarų, įtraukė į virtinę alinančių ginkluotų konfliktų, sukūrė labai galingų, kartais vadinamų kresų karaliukais, magnatų klasę. Aš visą šį reikalą matau visai kitaip. Manau, kad unija abiem šalims buvo didelis šansas, kad be jos šiandien turbūt niekas nebūtų kalbėjęs jau nei lenkiškai, nei lietuviškai.
Be unijos abi šalys seniausiai būtų buvusios sutraiškytos Rusijos ir Vokietijos gniaužtų.
– Vienas toks alternatyvus istorinis naratyvas buvo jau 1908 metais: Mykolas Römeris – „Lietuvos atgimimas“. Palyginti su Maironiu ar Basanavičiumi – labai didelis skirtumas. Jiems Lietuvos „sapnas“ prasideda nuo Vytauto, arba Basanavičiui – nuo Lietuvos krikšto, o Römeris rašė tiesiai šviesiai – nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, ir Rusija yra ta grėsmė, dėl kurios reikia nubusti ir atgimti. Tai turėjo prasmę. Visada sakiau, kad pas mus niekas nieko neskaito. O jeigu skaito, tai nieko nesupranta. Juk Mykolo Römerio vizija buvo visiškai kitokia nei Basanavičiaus koncepcija. Bet mes dabar abu gerbiame. Taigi sakau: niekas neskaito, o jeigu skaito, nieko nesupranta, o jeigu supranta, kalba atvirkščiai. Kaip galima nesuprasti tokių paprastų dalykų, kai Aleksandras Duginas rašo: „Lenkų ir lietuvių antagonizmas yra geriausias euroazijietiškos Rusijos politikos veiksnys.“ Viename savo pasisakyme Vilniuje jūs irgi kalbėtoje ne tik apie lenkų ir lietuvių tautas nuo Žalgirio, Kirchholmo ir Chotyno iki „Solidarumo“ ir Sąjūdžio, apie mūsų tautų nesutarimus, bet ir apie „trečiosios pusės“ vaidmenį.
– Yra lietuvių, kurie mano, kad atgimimas įvyko Rusijos dėka, o lenkai savo ruožtu teigia, kad lietuviai bendradarbiavo su okupantu, kad tas atgimimas buvo neva rusų skatinamas. Kiti daug pakenkė mūsų santykiams per pastaruosius 200 metų. Bet mes patys šioms manipuliacijoms padėjome palankų pamatą. Ir mažai padarėme, kad tą pamatą pakeistume.
Kalbėdamas apie tuos didžiulius mūšius norėjau parodyti, kiek daug kas mus sieja, nors nei lenkai, nei lietuviai nemėgsta apie tai kalbėti. Bet geriausiai mums sekėsi, kai lietuviai ir lenkai ėjo į kovą petys petin. „Solidarumas“ ir Sąjūdis įrodo, kad mūsų tautos moka tvirtai kovoti už laisvę taip pat ir non violence judėjimų epochoje.
– Yra tokia nuomonė, kad jeigu ne Jekaterina II, tai Lietuva būtų visiškai sulenkėjusi. O paskui per Koriką ateiname iki Lenino, po jo iki Stalino. Rusiškai sovietinė lietuvybė.
– Jeigu kas mano, kad už Lietuvos kultūros išsaugojimą privalome būti dėkingi Jekaterinai II, nikolajams ir aleksandrams, Leninui, Stalinui ir Brežnevui, tai ką padarysi. Man žmonės, gyvenantys apie Vilnių, kurių gimtoji kalba yra lenkų, nėra lenkai. Tuo pačiu metu jie ir lenkai, ir lietuviai. Kaip tuo pačiu metu gali būti ir škotas, ir britas. Deja, kai kurie lietuviai nesutinka, kad galimas toks dvigubas tautinis sąmoningumas ir tai nėra išdavystė.
Šios problemos apskritai nebūtų, jeigu dabartinė Lietuva labiau įsigilintų į LDK lobyną. Juk tada LDK niekas nekūrė lenkų bajorų sąjungos. Jeigu šių dienų Lietuvoje būtų tokia pat tolerancija kaip anuomet, lenkų tautinė mažuma išdidžiai save laikytų LDK piliečiais.
– Priminsiu, ką pasakė Šv. Dvasios bažnyčioje, kurioje Mišios laikomos tik lenkų kalba, Jonas Paulius II 1993 metais, praleidęs kelias dienas Lietuvoje: lenkų kilmės lietuviai. Bet niekas Jono Pauliaus II necituoja.
– Bet juk tai nėra iš Krokuvos ar Varšuvos atvykę žmonės. Truputį kas kita lenkai, gyvenantys Ukrainos ir Lenkijos paribyje, nors ten viskas jau seniai vyko ir žmonės įaugę į tas žemes. Ten vyko kolonizacija. O čia, dabartinės Lietuvos teritorijoje, irgi buvo kolonizacija, bet daug daug mažesnė. Miestuose buvo šiek tiek daugiau atvykusiųjų iš už šalies ribų, bet tai buvo būdinga visai Abiejų Tautų Respublikai.
– Lenkų istoriografijos meistras Henrykas Samsonowiczius Gegužės trečiosios Konstituciją vertino kaip vieną iš trijų pasauline prasme svarbiausių tos epochos politinių dokumentų ir palygino tik su Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės deklaracija (1776) bei Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789).
– Labai vertinu Konstituciją kaip proto laimėjimą. Bet dabar norėčiau atkreipti dėmesį į dar XIX amžiuje dominavusią ir vėliau, komunizmo laikais, dar labiau sustiprėjusią nuomonę, kad istorija iš tikrųjų yra Abiejų Tautų Respublikos ėjimo griūties link istorija, kad kiekviena decentralizacija, kiekviena bajorams skirta privilegija, na ir liberum veto buvo interpretuojamos kaip tiesiai į katastrofą vedantys žingsniai.
Toks mąstymas neturi prasmės, tai, kad Lenkija prarado nepriklausomybę, buvo, žinoma, jos susilpnėjimo rezultatas, bet visų pirma lėmė nenaudingai susiklosčiusios aplinkybės. Visos valstybės išgyvena savo krizes, daug gerai organizuotų valstybių po tam tikro laiko subyra. Ne kiekviena krizė baigiasi griūtimi, faktas, kad kažkas nutiko, dar neįrodo, kad turėjo taip nutikti. Jungtinių Valstijų istorija trumpesnė už Abiejų Tautų Respublikos, kuri stebėtinai gerai veikė per šitiek šimtmečių. Juk anais laikais tai buvo stebuklinga valstybė. Akivaizdu, kad beprasmiška iš naujo įvesti senąją santvarką. Konstitucijos idealai, žinoma, yra artimesni mūsų šiuolaikinėms vertybėms nei Konstitucijos priešininkų mąstymas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Konstitucijos paskelbimas anuo konkrečiu metu buvo politinės tikrovės suvokimo stokos išraiška, provokacija, kainavusi nepriklausomybę. Juk ir be Konstitucijos būtų buvę sulyginti luomai ir panaikinta baudžiava. Galiausiai Rusijoje baudžiavą panaikino caras, o jį sunkoka pavadinti liberalu.
Didžiuokimės visi valdovu, kuris nenorėjo būti mūsų senolių sąžinių karaliumi. Dabar dauguma žmonijos nesupranta šio sakinio, nes ją valdo tironai, kurių tikslas kaip tik ir yra valdyti sąžines. Sutinku, Abiejų Tautų Respublika galiausiai pašvinko ir žlugo. Daug tokių nuopuolių istorijoje būta. Abiejų Tautų Respublikos tautų didybė yra tai, kad jos nenorėjo pačios sau pasidovanoti tironijos. Jeigu būtų pačios įsivedusios tironiją, galbūt būtų ilgiau išlaikiusios šalį. Ką gi, tegul jau kiti mus pavergia, tegul kiti imasi tironijos, bet patys tironijos neįvesime. O kur dabar tos mus pavergusios tironijos?
Prūsai? Veltui ieškosime žemėlapiuose. Austrija – mažytė šalis. Rusija griuvo su baisiu trenksmu, ir tai buvo didžiulė šios tautos tragedija, galiausiai šalis susitraukė iki prieš Pirmąjį padalijimą buvusių ribų.
– Lietuviai nemėgsta Didžiosios Kunigaikštijos, nes ji, kaip jūs patys pripažinote, buvo ilgai traktuojama kaip Lenkijos dalis – kaip Jogailaičių Lenkija ar Lenkijos Respublika. Tai dar kartą įrodo faktas, kad iš pavadinimo išmetama Lietuva. Panašiai skamba ir nuolatinė formuluotė „na Litwie“ (Lietuvos krašte, turint mintyje, kad Lietuva – tik Lenkijos dalis – Vert.), užuot sakius „w Litwie“ (Lietuvoje, kaip atskiroje šalyje – Vert.).
– Prieš karą žmonės pykosi dėl svarbių dalykų. Kiekvienas buvo teisus. Lietuva norėjo susigrąžinti ar perimti pusę tos teritorijos, kurią turėjo anksčiau. Bent jau buvo dėl ko pyktis. Žinoma, buvo ir problemų, susijusių su pavardėmis, bet visa tai skendo konflikto dėl Vilniaus šešėlyje. Buvo nuoskauda, kad 1920 metais lietuviai praleido bolševikus. Tai buvo rimti klausimai, o dabartiniai ginčai, palyginti su tais prieš Antrąjį pasaulinį karą, yra smulkmenos.
– O mes kalbame apie „w“, kuri jau buvo Lietuvoje nuo Mindaugo (pagal originalą – Mendowe) ir Vytauto (Wytaudt, Wytowd, Wytoldt, Wythoudus) laikų. Tada jūs kalbėjote, kad būsite pirmieji, prašantys antrosios pilietybės, – tada turėsite Lietuvos pilietybę, kai Lietuva sugrįš prie savo abėcėlės, prie „w“, nes ši raidė yra Radvilų pavardėje jau nuo XVI amžiaus. Aš juokaudamas atsakiau: jeigu ant Vilniaus savivaldybės pastato parašyta www.vilnius.lt, tai greitai ateis metas ir pavardėms. Situacija pasikeitė ir dabar šis juokas yra pro ašaras… Dar vienas svarbus dalykas – tapatybė.
– Mūsų giminės ryšiai su Lietuva, aišku, išskirtiniai. Tai yra mūsų tėvynė, nors nuo seno niekas iš mūsų čia negyvena ir nekalbame nei lietuviškai, nei baltarusiškai. Senieji Radvilos kūrė santuokas su svarbiausiomis Abiejų Tautų Respublikos ir visos Europos giminėmis, neišskiriant ir tuo metu valdančiųjų. Ši giminė tapo labai turtinga, bet niekada nepamiršo dviejų Mikalojų perteiktų atvirumo ir tolerancijos principų. Radvilos niekada nepamiršo savo sūnų mokslinimo, labdaros bei kultūros ir religijos mecenavimo. Ilgainiui jie tapo tikra kosmopolitine gimine, bet niekada nepamiršo savo šaknų.
Ar kas nors galėtų paminėti kitą giminę, kuri būtų turėjusi rūmus Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Minske, Berlyne ir Paryžiuje? Ne. Nepaisant to, visada išlikome prie savo šalies, tėvų šalies, prie savo tautų, su kuriomis gyvenome prieš šimtmečius, labai prisirišusia gimine. Niekada savo noru neapleidome šių vietų. Jeigu dabar čia nėra Radvilų, tai tik todėl, kad buvo išžudyti, kalinti arba išvyti jėga, – juos ištiko toks pat tragiškas likimas kaip ir kitas totalitarizmo eroje šiose žemėse gyvenusias tautas.
Lietuvoje ir Baltarusijoje visada labai šiltai mus priima. Juk, tiesą pasakius, niekam mes čia nereikalingi. Praradome visą savo politinę galią ir ekonominę padėtį. Šiose žemėse niekas nesijaučia susijęs su mūsų gimine, bet mes jaučiamės susiję su buvusia LDK. Čia yra žemė, kurios ilgimės. Čia gyvena žmonės, tarp kurių puikiai jaučiamės. Čia ta vieta, kur Mikalojus Juodasis ir Mikalojus Rudasis sukūrė mūsų tapatybę. Tai mūsų protėvių žemė, tai mūsų vieta šioje Žemėje, ir esu tikras, kad tokia liks mano sūnums ir jų palikuonims.
Dabar metas, kai verta, neužmirštant tamsių ir tragiškų įvykių, dar atkakliau ieškoti to, kas sieja senosios Abiejų Tautų Respublikos ir LDK tautas. Šiam reikalui visada esame pasirengę padėti kaip LDK, jau nesamos šalies, piliečiai, šalies, kurios geroji dvasia plazda virš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos vandenų ir žemių, taip pat ir virš kitų kraštų, o gal netgi ir virš Artimųjų Rytų dalies.
* *
Maciejus ir Mikołajus Radziwiłłai – tikrieji, tryliktosios kartos Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonys. Tai Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovai. Mikołajus Konstantas ir Maciejus yra pusbroliai, jų motinos kilusios iš Čartoriskių giminės. Abu gyvena Varšuvoje, yra verslininkai: Mikołajus užsiima nekilnojamuoju turtu, Maciejus, pagal išsilavinimą finansininkas ir sociologas, yra didelės infrastruktūrinių statybų sektoriuje Lenkijoje ir Lietuvoje veikiančios bendrovės „Trakcja Tiltra“ valdybos pirmininkas.
O mes, Lietuvoje, lenkų visai ne pasiilgome!
sunku komantuoti tokius romantiškus niekus, unija su Lenkija, Lietuvą atplėšė nuo sąjungos su Švedija, tai yra mūsų tragedija. Lietuva turėjo būti pilnai reformuota ir būti ten, kur ji ir randasi, šiaurės Europje.